Paieška Girionių misijai skirtasis...

Girionių misijai skirtasis...

Girionių parkui – valstybės saugomo gamtos paveldo objekto statusas

Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyr. ekologas

 

Prie Kauno miesto ribos prisišliejęs Girionių parkas savo alėjomis ir vingiuotais takais seniai vilioja miestiečius į gamtos prieglobstį. Girionys dažnai įvardijami kaip neformali miškininkų sostinė. Čia įsikūrę 6 įstaigos, susiję su mišku, iš kurių viena svarbiausių –Lietuvos miškų institutas. Suprasdami šios gyvenvietės perspektyvą, specialistai 1959 metais greta gyvenvietės suprojektavo ir parką.

Girionių parkas – tai rūšine sudėtimi turtingiausias parkas, pradėtas kurti būsimų Kauno marių kairiajame krante tarp Raguolių pušyno ir Pakalniškių piliakalnio, žemės ūkiui naudotoje teritorijoje, iškeliant 3 sodybas. Parko želdiniai išdėstyti kraštovaizdžio–peizažiniu principu, jie sodinti didesnėmis ir mažesnėmis grupėmis. Vietomis pasodinti mišką primenantys stambesni guotai. Kalvelių šlaituose ir slėniuose paliktos aikštelės. Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos specialistai rūpinasi parko priežiūra. Suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio erdvėje vyksta natūralūs laukinės augmenijos vystymosi procesai.

Parke auga 255 medžių ir krūmų rūšys bei porūšiai. Parke yra medžių, priskiriamų valstybiniam genetiniam fondui, garsėja paminkliniais bei mokslinę vertę turinčiais želdiniais. Tačiau vien sumedėję želdiniai neatspindi visos parko bioįvairovės.

Dėl išskirtinės reikšmės ir objektų parametrų svarbos šiais metais parkui buvo suteiktas Valstybės saugomo gamtos paveldo objekto statusas. Valstybinės instancijos iš mokslinių ir kitų atsakingų specialistų gavę reikalingą medžiagą, sprendžia, kad objektas pagal savo svarbą ir parametrus atitinka kriterijus, keliamus valstybinės reikšmės paveldo objektams. Tik gal nedaugelis žino, kuo šis parkas išsiskiria iš kitų, kuo ypatingi parko gamtiniai kompleksai. Lengviausia susirasti medžiagą apie parko medžius ir kitą sumedėjusią augmeniją, tačiau apie kitus parko komponentus informacijos beveik nėra.

Didelė šių vietų biologinė vertybė - statesniuose šlaituose, žemės ūkiui netinkamuose, tačiau ganomuose, o vietomis – ir šienaujamuose plotuose išlikusi augmenija. Retųjų augalų, išlikusių suformuotose parko aikštelėse, egzistavimas dabar visiškai priklauso nuo pievų šienavimo. Prieš keletą metų visiškai sumažėjus ganiavai ir šienavimui po tankiais aukštažolių sąžalynais pradėjo nykti gležni pievų augalai. Įspūdinga vienalapės driežlielės augavietė, kasmet vis labiau užtemdoma atsigaunančiais varpiniais, vėdryniniais augalais. Deja, didžiulis miškininkų ir parkų specialistų dėmesys parko problemoms neišjudino botanikus profesionalus. Botanikai parke rado dvi saugomų augalų rūšis - pievinę vištapienę ir siauralapę smiltę.

Kauno marių regioninio parko direkcijos specialistai, 2001 metais pradėjo inventorizuoti visus retus ir saugomus augalus, aptinkamus Girionių parke. Rasti šie (į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti) augalai: dirviniai bei meškiniai česnakai, melsvieji gencijonai, statieji atgiriai, raudonosios bei baltijinės gegūnės, tamsialapiai skiautalūpiai, pieviniai šalavijai, gebenės lipikės. Nustatytos jų išplitimo ribos. O apie pievinės vištapienės, siauralapės smiltės išplitimą galime vadovautis tik mokslininkų nuorodomis. Centrinėje parko dalyje esančio tvenkinuko užmirkusioje pakrantėje prieš 6 metus rasti rėpliojantieji vėdrynai baigia išnykti. Viena iš priežasčių - šio lankytojų teršiamo tvenkinuko valymas pasitelkus grėblius. Augalų stiebeliai (kylantys, vėl įsišaknijantys) labai jautrūs tokioms mechaninėms priemonėms. Dauguma augalų, išskyrus gegūnes ir meškinį česnaką, priskirtini sauspievių bendrijoms. Bet kokie pievų režimo pokyčiai neigiamai veikia jų populiacijų gyvybingumą.

Per daug intensyvus šienavimas pražūtingas pievų augalams. Tai jau pastebima Girionių kaimo vienkiemio, įsikūrusio ant kalvelės, tvarkymo įtaka apačioje esančiam slėniui. Jame, mažame, šaltiniuotame plote, įsikūrusi net į Lietuvos raudonąją knyga įrašyta paupinio usnyno bendrija, pradėjo nykti dėl šienavimo netinkamais padargais (vejapjovėmis). Kartu išnyko taip pat į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta raudonoji gegūnė. Prieš 35 metus parko centrinėje dalyje, o taip pat stadiono pakraščiuose buvo smarkiai išplitę muilinės gubojos. Dabar jos visai sunyko. Priežastys galbūt kelios: kasmet besikaupianti organinė medžiaga ir užtamsinimas blogina šio šviesamėgio smėlynų augalo aplinką, o kartu atsiradęs poreikis dažniau šienauti su vejapjovėmis išstumia guboją iš nebetinkamų plotų.

Po jaunais medeliais iki šiol išsilaikė pieviniai augalai. Dabar, medžiams baigiant užtamsinti plotą, smarkiai nyksta pievinio šalavijo augavietė. Juos užtamsino paprastojo ąžuolo želdiniai. Šioje vietoje ąžuoliukai labai sunkiai augo, nes jų šaknims reikėjo įveikti nederlingo smėlio 1,5 m sluoksnį. Dabar, šaknims pasiekus giliau glūdintį derlingesnį molio sluoksnį, jų šakos smarkiai išplito į šonus, užgoždamos pievinius šalavijus. O dalis miško augalų, rodos, tik ir laukė, kol želdiniai sutankės. Tankiuose paprastojo ąžuolo želdiniuose įsikūrė gausi dvilapių blandžių kolonija. Vietomis plinta miškinės gluosvės, rusvosios lizduolės, gegužinės žvynšaknės.

Smarkiai plinta atneštiniai augalai: kanadinės konyzos, vienamečiai šemeniai, Sosnovskio barščiai, smulkiažiedės sprigės. Kai kurie invaziniai augalai yra toleruotini dėl jų dekoratyvumo. Tai galima pasakyti apie Pakalniškių piliakalnio papėdėje plintančius gumbinius pelėžirnius, marių šlaituose prie Girionių išplitusias smiltynines rugiaveides.

Nors ir negausūs, bet dar pasitaikantys pievų gaisrai pakeičia pievų augmeniją. 2006 metų pavasarį praūžęs gaisras labai pakenkė kai kuriems augalams. Rodos, visiškai prapuolė smiltyninės sidabražolės stepiniai motiejukai, lieknosios plukės. Iki šiol ypač gausi lieknųjų plukių kolonija, pavasariais baltu žiedų kilimu papuošdavusi šlaitus, net po metų neatsigavo. Greta griaunamojo poveikio gaisrai sudaro sąlygas kai kuriems augalams išlikti. Tai pasakytina apie tuos, kurie žemėse turi gumbuotas, svogūnines šaknis. Po gaisrų labai plinta laukiniai česnakai. Česnakų išlikimą po gaisro vaizdžiai iliustruoja laužavietės (ypač, jei laužai buvo deginami vidury pievų). Aplink laužavietę ratu išplinta česnakai, kurie laužo centre irgi sunaikinami, tačiau pakraščiuose, kur aukšta temperatūra išgujo kitus augalus, išlieka. Ten, kur randami pavieniai smiltyniniai lendrūnai, po gaisro jie iškart išplinta.

Kartu su parko želdinimo ir priežiūros darbus vykdančios Dubravos urėdijos specialistais Girionių parko augmenijos būkle nuolat rūpinosi Lietuvos miškų instituto bei Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos darbuotojai. Jie siekė ne tik išlaikyti parko bioįvairovės tinkamą būklę, bet ir ją pagausinti. Parke buvo įveistos gebenės lipikės, meškiniai česnakai, tuščiaviduriai ruteniai. Pastarieji augalai buvo įveisti raudonojo ąžuolo medyne. Storas, mažai tesiskaidantis ąžuolų lapų sluoksnis pavasariais trukdydavo tuščiavidurių rutenių daigams išlysti. Jie sužaliuodavo vėliau už kitus šios rūšies augalus. Prieš 4 metus ruteniai galutinai žuvo. Tuo tarpu tame pat medyne įveistos gebenės lipikės jaučiasi ypač gerai. Storas ąžuolų lapų sluoksnis, o kartu ir smarkiai užtemdytas žemės paviršius neleidžia čia įsikurti žolėms, kurios dažnai išveja gebenes iš augaviečių. Gebenės, puikiai pakęsdamos užtemdymą, sėkmingai kabinasi į medžių žievę ir kopia aukštyn. Jos mažiau plinta palei gruntą.

Meškinis česnakas įkurdintas suformuoto keliuko šlaite. Šaltiniuotoje vietoje jam drėgmės netrūksta, tačiau augavietė per daug apšviesta. Pasibaigus pavasariui, dar nepražydus česnakui, šią vietą užkariauja garšvos, dilgėlės, avietės. Dirbtinė augavietė netinkamai parinkta dar ir todėl, kad pro šalį einantys piliečiai dažnai apsidžiaugia radę šių retų augalų, juos skina. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti dirviniai česnakai plinta stačiuose šlaituose, kur nederlingas smėlio dirvožemis ir mažesnė kitų augalų konkurencija. Mažėjant pievų naudojimui, visiškai nebepašalinant žolės nei šieno, plotuose kaupiasi organinė medžiaga. Tad tos vietos, kurios prieš 20-30 metų tiko dirviniam česnakui, dabar sužėlę tankiu varpinių žolių kilimu, o anksčiau čia rasdavę prieglobstį trapūs smėlynų augalai išstumiami. Ypač sausais sezonais dirviniai česnakai atsigauna, kai dėl drėgmės stygiaus pradeda džiūti jų konkurentai. Dažniausiai šie česnakai sutinkami šviežiuose dirvonuose. Panašus ir kitų, retų ir saugomų Girionių parko augalų likimas. Tai pasakytina apie siauralapę smiltę.

Retiems, saugomiems augalams išlikti dažnai sutrukdo parke prigludusios gyvenvietės interesai. Atgimimo laikais, kai visi stengėsi atgaivinti primirštus papročius, vaikai prieš Velykas eidavo skinti pataisų. Ypač visiems patikdavo storastiebiai “pataisai”. Buvo išaiškinta, kad tai statieji atgiriai. Didelė šių augalų augavietė buvo tiesiog sunaikinta, liko tik keletas individų. Nepasisekė pievinėms šilagėlėms, kurios gausiausiai auga Girionių poilsiavietės zonoje, pro jų išplitimo vietas įrengti pasivaikščiojimo takeliai, o poilsiautojai dažnai susivilioja violetiniais žiedais.

Didelę retų augalų dalį sunaikino ištvinę Nemuno vandenys. Marių pakrantėse pavasariais vyksta krantų griūtys, susidaro nuošliaužos ir nuobiros. Kartu griūna medžiai ir kita augmenija. O pakrantėse, saulės spindulių apšviestose vietose kaip tik tinkamiausios sąlygos augti dar išlikusiems retiesiems augalams, atsidūrusiems tarp vandens ir miško sienos. Vykstant krantų griūčiai, vanduo pasiglemžia ir ypač vertingus, saugomus augalus – vėjalandes šilagėles. Baigia sunykti jų augavietė prie Girionių poilsiavietės. Šiuos spalvingus pavasario pranašus mėgsta nusiskinti ir poilsiautojai. Visos stebėtos vėjalandžių šilagėlių augavietės yra retuose pušynuose, kurie pavasariais gausiai lankomi, juose dažnai įrengiamos poilsiavietės. Prie Girionių poilsiavietės ardomame šlaite buvo jaukiai įsikūrę plačialapiai šaukščiai, tačiau, prieš 5 metus smarkiai pradėjus kelti marių vandens lygį, šie augalai kasmet nyko, kol šį pavasarį buvo visai sunaikinti.

Girionių parke prieš 3 metus grybus tyrinėjęs garsus specialistas, profesorius Vincentas Urbonas buvo nustebintas parke augančių retų grybų gausa. Vien saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų buvo priskaičiuotos 6 rūšys: tikrinis blizgutis, Šveinico rudapintė, dubioji laibė, piengrybis grūzdas, baltoji žvynabudėlė, didysis kukurdvelkis. Greta jų auga kiti reti grybai: pilkieji kazlėkai, skujinės musmirės, grakštieji kazlėkai, taurelinės juosvabudės. Dauguma šių rūšių būdingos tik senoms ir ilgą laiką toje vietoje augusioms miško bendrijoms. Į prieš 45 metus buvusius žemės ūkio plotus šie grybai, ko gero, pateko naudojant mikorizinę, t.y. grybiena užkrėstą žemę. Parko želdintojai, pastebėję, kad čia sodinami želdiniai blogai prigyja, į paruoštas duobes pradėjo pilti mikorizinę žemę, atvežta iš gūdžių miškų. Tokiu būdu kartu su medžiais į parką atkeliavo ir daugybė grybų.

Parkas visu pakraščiu „glaudžiasi“ prie Kauno marių. Greta vaizdžių atodangų, sufozinių procesų suformuotų cirkų duobių, konglomeratų ir smiltainių nuolaužų, pakrantėse gausu ir kitokių karbonatinių uolienų darinių. Dažniausi iš jų - tai korėtos, ochrinės ir beveik baltos spalvos nugludintos, lengvai lūžtančios nuolaužos - kalkiniai tufai. Jie formuojasi nuo šlaitų tekančiuose vandens srautuose. Todėl vakarinėje parko dalyje išskirta Natura-2000 teritorija - Vaišvydavos šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė. Parko teritorijoje yra Pakalniškių piliakalnis, o taip pat pirmojo pasaulinio karo liekana - Vaišvydavos blindažas. Kalvų ir kalvelių viršutinėse dalyse dar išlikę Antrojo pasaulinio karo metais iškastų apkasų duobės. Nuo Pakalniškių piliakalnio iki Girionių gyvenvietės yra nutiestas kauniečių pamėgtas Pakalniškių ekologinis takas, vedantis geologų įvertinto Girionių erozinio kalvyno nuokalnėmis ir įkalnėmis.

Girionių parkas - visu pirma tai gamtinis kompleksas su ryškiais kraštovaizdžio elementais, geologinėmis vertybėmis ir išlikusia turtingos sudėties laukine augmenija. Šiame komplekse sumaniai išdėstyti parko želdiniai, kurie suteikia šiai kultūrinei erdvei patrauklumą ir žavesį. Parke greta pasodintų želdinių į saulę skverbiasi ir mažesni gyventojai – žolės, grybai, samanos, kerpės. Tvarkant želdinius, po jais besiskverbiančią gyvybę irgi reikia išsaugoti, nes aukštyn stiepiasi pilnaverčiai gamtos atstovai, jie puošia mūsų parkus. Girionių parkas turi ir kitą misiją – čia vyksta Girionyse įsikūrusios Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos studentų praktikos, dažnai į parką užsuką ir studentų grupės iš LŽŪU, pavasarį ir rudenį dažni Gamtos mokyklos prie Kauno marių regioninio parko direkcijos užsiėmimai, daug sulaukiama lankytojų iš Kauno ir iš viso krašto.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"