Paieška Įdomybės: paukščių pasaulyje...

Įdomybės: paukščių pasaulyje...

 

Ryškių plunksnų ar didelius kiaušinius dedantys paukščiai yra labiau jautrūs radiacijai. Tai nustatė Pietų Karolinos universiteto profesorius Timothy Musso, su savo kolega Anders Maller ištyręs pusantro tūkstančio 57 rūšių paukščių Černobylio rajone. Paukščio organizme besigaminantys pigmentai karotinoidai suteikia spalvą plunksnoms ir kiaušinio tryniui. Būdami kartu ir antioksidantai, karotinoidai saugo ląsteles nuo kenksmingo laisvųjų radikalų poveikio. Kuo ryškesnės plunksnos ir kuo didesni kiaušiniai (tryniai), tuo daugiau sunaudojama šio pigmento. Kuo mažiau antioksidantų lieka natūraliai apsaugai, tuo daugiau paukščio organizme kaupiasi laisvųjų radikalų. Normaliomis sąlygomis nedideli laisvųjų radikalų kiekiai nėra kenksmingi, tačiau esant padidėjusiai radiacijai, padidėja ir laisvų radikalų kiekis, todėl natūralios apsaugos trūkumas yra pražūtingas ląstelėms – atsiranda genetinės mutacijos, morfologijos pakitimai. Tyrimas parodė, kad ryškių plunksnų ar didelius kiaušinius dedančių paukščių populiacijose yra daug daugiau individų su įvairiomis patologijomis, o pačios populiacijos yra žymiai mažesnės nei blyškesnes plunksnas turinčių ar mažesnius kiaušinius dedančių paukščių. Kita vertus, pastarųjų paukščių populiacijos šiame rajone yra neįprastai didelės, kas aiškinama sumažėjusia tarprūšine konkurencija.

*  *  *

Iš visų paukščių geriausias skrajūnas yra tropinių vandenų žuvėdra (Onychoprion fuscata). Ji, pirmą kartą pakilusi į orą ir palikusi gimtąją koloniją tropinių vandenynų koralinėje saloje, nenusileisdama ant žemės ar vandens paviršiaus gali skraidyti iki 10 metų. Neprasti skrajūnai yra ir mums gerai pažįstami čiurliai. Kai kurie individai gali išbūti ore 18 mėnesių – visą laiką nuo to momento, kai paukštis palieka lizdą, iki pirmojo perėjimo. Per tą laiką jie, kaip migruojantys paukščiai, spėja dukart nuskristi į Afriką ir atgal. Abu šie skrajūnai sugeba maitintis, miegoti, o čiurliai net ir poruotis ore.

*  *  *

Iš maždaug 9800 egzistuojančių paukščių rūšių apie 2500 rūšių ar porūšių yra pavadinti žmonių vardais. Yra 26 asmenys, kurių vardais pavadinta po 10 ar daugiau paukščių rūšių ar porūšių: po 1 olandą ir italą, 2 prancūzai, 3 amerikiečiai, 4 vokiečiai ir net 15 britų. Tris “prizines” vietas asmenų, kurių vardais pavadinta daugiausia paukščių rūšių, taip pat užima britai. Trečiasis yra seniausio Didžiosios Britanijos ornitologinio žurnalo „The Ibis“ pirmasis redaktorius P. L. Sclater, kurio vardu pavadinta 19 rūšių. Garsusis Charles Darwin užima garbingą antrąją vietą su 21 rūšimi. Na, o “aukso medalininkas” yra John Gould, kuris iš 24 jo vardu pavadintų paukščių rūšių vieną pavadino net savo žmonos vardu.

*  *  *

Sunkiausi pasaulyje skraidantys paukščiai yra andinis kondoras (Vultur gryphus), sveriantis iki 15 kg, didysis einis (Otis tarda), vidutiniškai sveriantis 17 kg, ir afrikinis einis (Ardeotis kori), kurio svoris siekia 18-19 kg. Teigiama, kad pastarojo einio vienas individas yra svėręs 34 kg. Pats sunkiausias iš neskraidančių paukščių yra afrikinis strutis (Struthio camelus), sveriantis iki 136 kg, t. y. apie 85 000 kartų daugiau nei pats lengviausias paukštis – Kubos kolibris (Mellisuga helenae) (1,6-2,0 g). Sunkiausias žinomas stručio egzempliorius yra svėręs 150 kg. Beje, strutis yra ir pats aukščiausias paukštis – jo ūgis siekia iki 2,5 m. Pats sunkiausias iš bet kada gyvenusių paukščių yra strutinis paukštis Aepyornis, gyvenęs Madagaskare. Manoma, kad jis svėrė triskart daugiau nei pats sunkiausias strutis – 450 kg. Aepyornis buvo išnaikintas dar 17 amžiuje. Maždaug tuo pačiu metu išnyko ir kitas gigantas – Naujosios Zelandijos strutinis paukštis Moa. Jis buvo aukštesnis nei strutis – apie 3,5 m, bet svėrė “tik” apie 240 kg.

*  *  *

Panašu, kad dideliuose miestuose net paukščių gyvenimo ritmas yra spartesnis: čia jų giesmės yra greitesnės. Tai nustatė Leideno universiteto mokslininkai Hans Slabbekoorn ir Ardie den Boer-Visser. Mokslininkai palygino giedojimą didžiųjų zylių (Parus major), gyvenančių dešimtyje didžiausiųjų Europos miestų ir gyvenančių miške. Pasirodė, kad miesto zylės bendrauja trumpesniais, aukštesniais ir didesnio dažnio garsais nei miškinės. Mokslininkai mano, kad miesto sąlygomis – esant stipriam vėjui ir žemo dažnio transporto triukšmui – greitos, pasikartojančios trelės sklinda geriau. Gi žemesni ir mažesnio dažnio paukščių skleidžiami garsai geriau prasiskverbia pro tankią augmeniją. Jei paukščiai ir mieste giedotų “miško stiliumi”, jiems būtų sunkiau girdėti vieniems kitus.

*  *  *

Ilgiausias mokslinis paukščio pavadinimas priklauso Pietų Amerikos Amazonės baseine gyvenančiai tironinių šeimos žvirblinių paukščių rūšiai Griseotyrannus aurantioatrocristatus. Ilgiausiu vardu iš Europos paukščių vadinamas svilikas – Coccothraustes coccothraustes. Bet šie paukščių vardai nublanksta prieš vėžiagyvį Brachyuropskkyodermatogrammarus grievlinggwmnemnotus. Tai pats ilgiausias gyvo organizmo mokslinis pavadinimas. Pačius trumpiausius mokslinius pavadinimus paukščių pasaulyje turi mums gerai pažįstamos griežlė (Crex crex), liepsnotoji pelėda (Tyto alba) ir pilkoji gervė (Grus grus). Tačiau pavadinimo trumpumu jos negali lygintis su Pietryčių Azijoje gyvenančiu šikšnosparniu, didžiuoju šikšniuku (Ia io).

*  *  *

Vokietijos Primatų tyrimų centro Giotingene ir Antananarivo universiteto mokslininkai Roland Hilgartner ir Mamisolo Radison Hilgartner padarė keistą atradimą. Jie nustatė, kad Madagaskare gyvenanti naktinių drugių rūšis geria miegančių paukščių ašaras. Apskritai, ašaromis mintantys vabzdžiai – Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos kai kurie drugiai – yra žinomi. Jie siurbia ašaras tokių didelių ir ramių žvėrių, kaip elniai, antilopės ir krokodilai, kurie negali nuginti įkyrių vabzdžių nuo savo akių. Madagaskare patys didžiausi žinduoliai yra lemūrai ir mangustos, vikriai nuvejantys skraidančius parazitus letenomis. Tiesa, dar yra ir paukščiai. Bet jie gali nuskristi... Tačiau ne tada, kai jie miega. Tuo ir pasinaudojo gudrūs drugiai. Jiems netrukdo net tai, kad paukščiai miega užsimerkę. Vietoje minkšto ir lankstaus “šiaudelio”, kuriuo skysčius siurbia kiti drugiai, šie drugiai turi straubliuką su kabliukais ir danteliais, primenantį harpūną. Neaišku, ar Madagaskaro naktiniai drugiai prieš “egzekuciją” suleidžia nuskausminančiųjų, bet harpūno dūris miegančių paukščių nepažadina. Manoma, kad gerdami paukščių ašaras, drugiai gauna druskų, kurių trūksta vietiniame grunte.

*  *  *

Gausiausia pasaulyje yra audėjų šeimos žvirblinių paukščių rūšis raudonsnapis audėjas (Quelea quelea). Šie maži grūdlesiai gyvena Afrikoje, sausringose subsacharinėse savanose. Jie buriasi į milžiniškus šimtamilijoninius būrius, o visa populiacija, manoma, siekia keletą milijardų individų. Šio paukščio kolonijos užima šimtus hektarų su dešimtimis milijonų lizdų. Tokia šio paukščio gausa aiškinama nepaprastu vislumu: per metus jis išveda keturias vadas, o jaunikliams išsiristi pakanka keturių savaičių. Vietiniams žemdirbiams raudonsnapiai audėjai yra siaubą keliantys kenkėjai, kuriuos jie vadina  plunksnuotais skėriais. Tarp jų vyksta tikras karas – kiekvienais metais aerozoliais išnuodijama milijonai paukščių. Ar raudonsnapio audėjo neištiks liūdnas karvelio keleivio (Ectopistes migratorium) likimas? Tai buvo pats gausiausias bet kada gyvenęs paukštis. XIX amžiuje Šiaurės Amerikos padangę temdė daugiamilijoniniai šių karvelių būriai, o populiaciją sudarė 3-10 milijardų paukščių. Savo klestėjimo viršūnėje karveliai keleiviai sudarė nuo ketvirtadalio iki pusės visų Šiaurės Amerikos paukščių skaičiaus. Ir vis dėlto jie išnyko – 1899 m. buvo nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs paukštis, o 1914 m. rugsėjo mėnesį Cincinačio (JAV) zoologijos sode nugaišo paskutinis karvelis keleivis – patelė vardu Marta. Taip beatodairiška medžioklė ir buveinių naikinimas nuo Žemės paviršiaus nušlavė dar vieną gyvūnų rūšį.

 

Parengė Vidmantas ADOMONIS          

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"