Paieška Laiškas Motinai

Laiškas Motinai

Vytautas VIZBARAS

Pedagogas, aistringas meškeriotojas, gamtos bičiulis, “Žaliojo pasaulio” skaitytojas

Betygala, Raseinių r.  

 

Mama, jau dvidešimt metų praėjo, kai Tu išėjai Amžinybėn. Aš Tave dažnai prisimenu – ir niūrią rudens dieną, ir speiguotą žiemos rytą. Bet kasmet ryškiausiai Tave primena baltažiedė gegužė ir gražuolė vasara.

Pamenu, kaip Tu švytinčiu veidu vaikštinėdavai po žydintį sodą, švelniai glostydavai baltus vyšnių ir obelų žiedus. Džiaugsmingai stebėdavai žiedynuose besidarbuojančias biteles. Ypač mylėjai kamanes - ar ne todėl tiek daug jų dūgzdavo Tavo sodelyje? Tave džiugino kiekvienas, naujai prasiskleidęs gėlės žiedas. Gal todėl Tavo kuklūs gėlynai man buvo patys gražiausi.

O kaip Tu laukdavai vasaros, ir tos dienos, kai prisirps pirmosios uogos. Tavo ėjimas į šilą buvo apgaubtas savitu ritualu. Eidama į uogynus, ramiai nepraeidavai pro įdomesnį medį, pasvirusią šaką, retesnės miško gėlės žiedą. Gamtoje viskas Tave džiugino. Nebaigusi aukštesnių mokslų, mokei savo ir kitų žmonių vaikus, kaip elgtis gamtoje. Neleidai skriausti mažų padarėlių, laužyti medžių šakų, rauti uogienojų. Kai miške valgydavome, Tu mėgdavai maisto trupinėlius paberti šalia skruzdėlyčių tako. Nuostabu būdavo stebėti, kaip gausybė skruzdėlyčių kibdavo doroti nežinia iš kur atsiradusį turtą. Ačiū, kad neleisdavai mums teršti miško. Nevalia buvo net menkiausio popierėlio palikti miške, nes miškas Tau buvo gyvas ir šventas.

O jau Tavo grybavimo ypatumai! Dar ir šiandien stebiuosi, kaip Tu sugebėdavai pririnkti pilną krepšį puikiausių grybų ir dar suspėti pasigrožėti medžiais, samanėlėmis, kerpėmis. Turėjai savo mylimą ąžuolą, po kuriuo visada rasdavai baravykėlį. Kartą, kai grybavome drauge, parodei savo atrastą drebulę. Po to išvaikščiojau daugybę miškų, bet tokio įspūdingo medžio neteko aptikti. Ačiū, Tau už tai.  

Savo sugebėjimu skiepyti meilę ir pagarbą gamtai, Tu, Mama, pralenkei visus mane mokiusius profesorius, nes jie savo tiesas dėstė akademiškai, o Tu iš širdies.

Kai man sunku, atgaivos ieškau gamtoje, ir dažniausiai randu. Kaip ir Tu, Mama, turiu savo medį – galingą gražuolę pušį.

Tavo anūkai, jau universitetus baigę vyrai, taip pat gamtos vaikai. Ištrūkę iš miesto skuba prie Dubysos ir jos atkrančių žalių.Tai Tavo nuopelnas, Mama, kad jie pažįsta gamtą ir moka padoriai elgtis.

Gamta - didžiausia vertybė, nes ir mes esame jos dalis. Deja, šiandien žmonės smarkiai pagedę. Siekdami naudos, jie naikina, žaloja, teršia gamtą. Taip žmonės naikina patys save.

Laišką baigiu optimistine gaida. Tokių žmonių, kaip Tu, Mama, ir dabar yra nemažai. Jie sodina miškus, puoselėja sodybas, garbingai elgiasi gamtoje, moko meilės gamtai savo vaikus.

 

P.S. Prie mano namų jau susitelkė paukšteliai. Globosiu juos visą žiemą, kaip ir Tu, Mama, globodavai juos, net ir sunkiai vargdama. Paukšteliai buvo geriausi Tavo draugai. Jie liudijo viltį ir Amžinąjį gyvenimą.

Sudiev, Mama. Iki kito pasibuvimo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"