Paieška Jei pakerėjo giria...

Jei pakerėjo giria...

Pokalbis su Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakulteto dekanu doc. dr. Edmundu BARTKEVIČIUMI

 

Pradžiai – gal šiek tiek apie Miškų fakulteto istoriją? Ir apskritai Žemės ūkio universitetas, anksčiau vadintas akademija, gyvuoja gana seniai, veikė dar tarpukario metais, taigi turi nemenką istoriją...

 

Kai apie tai pasakoju studentams, sakau, kad mūsų Miškų fakultetas turi dvi gimimo datas. Teisingiau, ne tiek fakultetas, kiek miškininkystės aukštasis mokslas. Bet mes turbūt labiau prisirišom prie 1922 metų, kai vasario 16 dieną Lietuvos universitete Matematikos ir gamtos falultete buvo įkurtas Agronomijos skyrius, o jame įsteigta Girininkystės katedra. Tad ši data ir vadinama Lietuvos miškininkystės aukštojo mokslo, kuriam 2007-ais sukako aštuoniasdešimt penkeri metai, pradžia. Yra ir kita reikšminga data. Tai 1924 metų spalio 22 diena, kai Dotnuvoje įsikūrė Žemės ūkio akademija, o tada ši katedra tapo Agronomijos ir miškininkystės skyriumi, kuris  perkeltas į Žemės ūkio akademiją. Paskui tas fakultetas buvo Vilniaus universitete; vėliau kėlėsi į Kauną, o nuo 1959 metų jau yra Žemės ūkio akademijos padalinys.

 

Fakultete dėstė nemaža Lietuvos miškininkystės žymiausių specialistų. Štai ir pokario metais toks išskirtinis asmuo buvo dekanas Pranas Džiaukštas, kurį gerbė ir gerbia visi miškininkai...

 

Na, Pranas Džiaukštas iš tiesų buvo ypatinga asmenybė. Prisimenu, kai prieš kelerius metus vyko miškininkų šventė – Miškininkų dienos minėjimas, per kurią buvo teikiamas apdovanojimas Pranui Džiaukštui, visi miškininkai atsistojo. Manau, geresnio įvertinimo niekas negali tikėtis. Tada ir tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas priekyje sėdėjo; žiūriu, kad jis atsisuka ir stebisi, jog visi miškininkai atsistojo. Teko ir jam atsistoti... Manau, kad ir dabar mūsų fakultetas kitoks, negu kiti fakultetai; gyvenam, galima sakyt, Džiaukšto dvasia, tėviška dvasia. Miškų fakultete yra didelė demokratija; dekanato durys neužsidaro nuo studentų; jie eina kada nori, o telefonu gali net ir naktį paskambinti... Taigi tokios mūsų tradicijos ir nemanau, kad jų reikėtų atsisakyti... Na, žinoma, visa, kas priklauso, turime padaryti.

 

Dabar pasišnekėkim apie tai, kaip jaunas žmogus, studentas rengiamas būti tikru miškininku dabartinėmis sąlygomis... Svarbu juk resursai; reikėtų, kad jų būtų kuo daugiau. Ar yra studentams, pavyzdžiui, kokių kompiuterinių treniruoklių? O gal iš tiesų studentui nė nereikia žinoti visų miško technikos smulkmenų?  

 

Didelių problemų dėl to nėra. Neturime atsilikti nuo gyvenimo, o gyvenimas labai greit keičiasi, taip pat – ir miškų žinyba. Dabar dalis mūsų absolventų dirba ne tik valstybiniuose miškuose, o ir firmose, kooperatyvuose, kurie aptarnauja privačių miškų savininkus. Jų studijų programa taip pat pamažu keičiasi. Visai neseniai  ekspertai įvertino miškininkystės studijų programą; buvo atvykę ekspertų. Mat Vilniuje yra tokia įstaiga – Studijų kokybės vertinimo centras, ir planine tvarka buvo įvertinama mūsų miškininkystė. Tas įvertinimas yra puikus, be išlygų. Visai neseniai vertinta ekologijos studijų programa; sudaryta tarptautinė komisija – to paties Studijų kokybės vertinimo centro. Ir galime pasigirti, kad, nors dar neturime galutinio rezultato, bet tie užsieniečiai (pirmininkas buvo škotas, komisijoje – airis, lenkas, vengras ir latvis), atrodo, studijų programą įvertino labai gerai.  

 

Ko labiausiai trūksta norint pasiekti geriausią studentų parengimą? Suprantame, kad dar vis dėlto nėra pakankamos materialinės bazės, kuri reikalinga pirmiausia...

 

Universitetas gyvena ne pačius geriausius laikus; žinoma, tą minimumą, kuris būtinas, turime, bet – tik minimumą. Turime puikias kompiuterių klases, bet laboratorinė įranga – ne tokia, kokios norėtume. O pačią studijų programą, žinoma, tobuliname, kasmet ji šiek tiek keičiasi. Atsiliepiame į kasdienius reikalavimus, į naujus iššūkius. Žiūrime, kaip kiti pasaulyje gyvena ir galiu pasakyti, jog 2007-ais Kaune, pas mus, buvo susirinkę daugumos Europos šalių aukštųjų mokyklų miškų fakultetų dekanai – man pavyko juos susikviesti – ir vis  kalbėjomės, kaip rengti miškininkus. Tai pirmas kartas toks. Tie vakariečiai paprašė kad būtų rytiečių – man jokių problemų: kai tarėmės dėl šio renginio, taip pat pakviečiau iš Maskvos, Peterburgo, Kijevo miškų fakultetų dekanus ar jų atstovus. Taigi 2007 m. pavasarį susirinkę tarėmės, kaip rengti būsimuosius miškininkus, kad jie būtų kuo kvalifikuotesni. Toks  įvykis – pirmą kartą mūsų fakulteto istorijoje; manau, jog tai apskritai – metų įvykis. Svečių iš viso buvo šešiolika ar septyniolika. Jie tiesiog su pavydu žvelgė į tai, kad mes sugebame išlaikyti ketverių metų bakalaurų rengimo lygį, nes ne visi studentai eina į magistrantūros studijas, o vakariečiai labai lengvai pasidavė globalizavimo procesams, ir Vakarų Europoje bakalauro kursas būna trejų metų, tad su nerimu visi šnekėjo apie tai, kur dėti tuos trejų metų bakalaurus. Juk studentas pirmuosiuose kursuose išmoksta bendrųjų dalykų, o paskui, kai tik pradeda mokytis specialybės, jam reikia jau duoti bakalauro diplomą. Ypač vokiečiai, kurie labai tvarkingi žmonės, tiesiog pedantiškai pritaikė tą programą – ir liko vien filosofijos bei bendrieji dalykai. O kolegijos, kurios apskritai vykdo trejų metų studijas, atvirkščiai, išmetė visus bendruosius, humanitarinius dalykus, palikdamos vien specialybės dalykus, tad jų absolventai dabar konkuruoja rinkoje su aukštųjų mokyklų bakalaurais, kurie jiems pralaimi. Svečiai stebėjosi, jog mes Lietuvoje išsaugojom ketverių metų bakalaurų lygį. Toks bakalauras jau gali sėkmingai dirbti.

 

O kiek procentų studentų lieka magistrantūroje?

 

Ir šiuo atžvilgiu mums, sakykim, pavyko. Kasmet po 45-46 bakalaurus išleidžiame. Iš jų daugiau kaip trisdešimt priimame į magistrantūrą. Tai didžioji dalis – apie septyniasdešimt procentų. Taip pat turime dar ir neakivaizdinį skyrių; jame paprastai mokosi vyresni žmonės. Tiesa, atsirado šiokių tokių problemų; mums padarė žalos per anksti paleistas gandas apie tradicinės miškininkystės reformą.

 

Senojoje Europoje tas tradicinis miškininkas, sakoma, lyg ir atgyveno. Gal reikalinga didesnė specializacija – kokius nors biologus rengti, nes miškas yra gyvasis arealas, kuriame šeimininkauja miškininkas. Bet miškininkas – labai plati samprata, gal net abstraktoka. Ar nereikėtų didesnės studentų specializacijos? Kokių, Jūsų nuomone, Lietuvoje turime galimybių šiuo atžvilgiu ką nors svarbu nuveikti?

 

Bakalauro studijose, kaip minėjau, yra labai pabrėžiama specializacija, bet vis dėlto studentus pradedame specializuoti tik nuo trečio kurso. Pirmi du kursai mokosi bendrai, o nuo trečio kurso studentai, kurie turi polinkius į tam tikrą sritį, jei nori domėtis labiau, turi galimybę rinktis tradicinę miškininkystę, ekologiją, medžioklystę; kitoj katedroj yra miškonauda, logistika ir miško ekonomika. Bakalauro lygiu tai nėra didelė specializacija, bet tas, kuris domisi, jau gali toliau specializuotis trečiame kurse. Magistrantūroje yra atitinkamos specializacijos - magistras iškart stoja į konkrečią specializaciją. Ir diplominį darbą rašo iš šios srities. Manome, jog tai yra teisinga. Mes tos srities laikomės, bet šiek tiek tiek nustebino ekspertai. Kai pas mus atvažiavo absolventai – kvietėm tuos, kurie dirba pagal specialybę, būtinai ekologus; juos ekspertai klausia: kur kiti? Mat pasigedo tų žmonių, bet įvertino ir šį dalyką teigiamai. Jų nuomone, jei žmogus, baigęs ekologinę miškininkystę, sugeba dirbti banke, tai irgi labai gerai. O pas mus, Lietuvoje, manoma, jog tai blogai. Kritikuoja visus mūsų universitetus, kad, sakykim, daug žmonių dirba ne pagal specialybę, o užsieniečiai tai vertina kaip visai neblogą dalyką: esą, neprastai parengėme žmogų, ypač bakalauro lygiu; bakalauras turi būti platesnio akiračio ir tikti visur. O magistro – jau didesnė specializacija.

Universitete yra laikomasi taisyklės: pradėti rengti specializuotą grupę tik tada, kai joje ne mažiau kaip dvylika studentų. Sakysim, medžioklystė: medžiotoju ne kiekvieną priversi būti; reikia juo, matyt, gimti. Taigi laukiam, kol susidaro pakankama grupelė entuziastų. Tai tiesiog lemia materialiniai resursai...

Dar dėl treniruoklių: kadangi tikrino ekspertai ir mus, ir kolegiją, kuri turi treniruoklių nusipirkusi, tai čia reikia skirti, kiek reikia supažindinti mūsų studentus, sakysim, su motoriniais pjūklais, su treniruokliais. Juos nuvežame, parodome. Bet mums tie treniruokliai ar pjūklai nėra reikalingi, nes universitete rengiame išsimokslinusius specialistus, o ne miško darbininkus. Blogai, kad Lietuvoje nėra tokios sistemos, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur labai griežtai apibrėžta, kokias pareigas žmogus gali eiti baigęs universitetą, ir jis negali eiti žemesnių pareigų. Jei baigusieji aukštąsias mokyklas neranda tinkamo darbo, jie tiesiog naudojasi bedarbių pašalpomis, bet neina dirbti bet kokio darbo, laukia kol atsiras derama vieta. O pas mus viskas yra supainiota. Sakykim, ir magistras vienas kitas padirba kad ir eiguliu, nes vėliau nori į savo tėvų žemę grįžti. Arba laukia nemaža metų kol bus girininkas, inžinierius ar urėdas, tai ir jis eiguliu gali padirbėti kokius metus ar pusmetį. Bet mus už tai ekspertai kritikuoja. Todėl su tais darbininkiškais dalykais studentus tik supažindinam – kiek būtina universitetinio išsimokslinimo specialistui. Vis tiek kolegijos absolventas, kuris rengiamas praktiniam darbui, turi skirtis nuo mūsų absolvento, kurį rengiame aukštesnėms pareigoms.

 

Kai buvo suvažiavę dekanai iš Europos šalių, turėjote puikią progą sužinoti, ką jie mano apie universitetinį išsimokslinimą.  Nesant pakankamai lėšų, nuveikti ką nors reikšminga Europos ar pasaulio mastu yra turbūt nerealu...

 

Svečiai, žinoma, atkreipė dėmesį į tai, kuo mes labiausiai skiriamės nuo jų – tai laboratorinė įranga. Bet galiu drąsiai sakyti, jog mūsų absolventai yra gerai parengti; kokio nors stebuklo tie užsieniečiai neparodo. Jie, turėdami geresnes sąlygas, matyt, jau išlepo, tad neįstengia nustebinti. O mūsų doktorantai, nuvažiavę į užsienį, puikiai jaučiasi, turėdami mūsų žinias, mūsų didesnę patirtį; ten ir laboratorijose su gera aparatūra tikrai normaliai tvarkosi. Taigi mes jautėmės visai neblogai – kaip lygiaverčiai partneriai. Ir daug ko jie galėjo pasimokyti iš mūsų.

 

Kaip vykdoma jūsų studentų mainų programa su senosios Europos šalių universitetais?

 

Yra tokia programa; studentai vyksta į užsienį, ir jų ne tiek mažai. Ten visai neblogai jaučiasi, tik kyla problemų dėl prasto kalbų mokėjimo. Šią problemą stengiamės mažinti, bet tarp mūsų studentų dar nedaug gerai kalbančių angliškai, vokiškai. Ir apskritai mūsų ryšius su užsieniu trikdo tiek studentų, tiek dėstytojų prastas kalbų mokėjimas. Tačiau labai didelio noro tų kalbų mokytis vis tiek nėra.

 

O štai studentas pakliūva į užsienį – stažuojasi, specializuojasi, paskui grįžęs sako: aš čia nereikalingas...

 

Jie išvažiuoja dirbti į Vakarų Europą. Bet tai nėra masinis reiškinys; išvyksta nedaug. Paprastai studijuoja svetur pusmetį ar metus. Mes išvažiuojantiems sudarom programas; tai, ko ten išmoksta, užskaitom, ir jie čia didelių problemų dėl to neturi. Kad absolventai bėgtų užsienin?.. Taip nėra – vienas, kitas... O iš žymesnių žmonių, kurie dirba užsienyje, galim paminėti profesorių RimvydąVasiliauską, kuris tikrai negrįš; jis ten, Švedijoje, profesoriauja. Bet, sakysim, Vilius Brukas, kuris gyvena Danijoje, o dirba Švedijoje, žada grįžti. Jis yra atsakingas už ryšius su Baltijos šalimis. Taigi Vilius Brukas atlieka labai svarbų darbą, kuris naudingas Lietuvai. Dabar įgyvendinamas tarptautinis projektas; pagal jį kai kurie mūsų studentai mokosi magistrantūroje: metai, sakykim, Švedijoje, metai – pas mus. Jų diplomai bus jau tarptautiniai.

 

Kurie miškai – valstybiniai ar privatūs – sudaro daugiau problemų rengiant specialistus, ar nėra sunku orientuotis, į kuriuos iš jų labiau taikytis?

 

Šiuo atžvilgiu kai ką darome, atliekame apklausas; turime visus duomenis apie kiekvieną savo absolventą: kur jis yra, ką veikia. Žinoma, geriausi mūsų ryšiai ir toliau lieka su valstybiniu miškų sektoriumi. Bet bendradarbiaujame ir su privačių miškų šeimininkais, su asociacijomis, kooperatyvais. Tuose naujai atsirandančiuose miškininkystės kooperatyvuose, užsienio kapitalo įmonėse, kurios aptarnauja miškų savininkus, dirba nemaža mūsų absolventų.

 

Taigi galima sakyti, kad dalis valstybės lėšų, skiriamų studentams mokyti, galiausiai tenka privačių miškų savininkų naudai?

 

Taip, tokią duoklę atiduodame. Bet juk ir kituose ūkio sektoriuose yra panašiai. Be to, valstybinių miškų sumažėjo maždaug dvigubai; atsirado privačių miškų sektorius, tad jam taip pat reikia kvalifikuotų specialistų, kuriuos kaip tik mes rengsime. Kita vertus, visų mūsų absolventų valstybinis miškų sektorius tikrai neįdarbins... O apskritai Miškų fakultetas, manau, savo funkcijas atlieka tinkamai ir dar išplėtė veiklą. Štai dabar turime ir mokomuosius medžioklės plotus; studijų programos įvertintos palankiai. Tiesa, šiek tiek pasikeitė kai kurios dekanato administravimo funkcijos: nuo 2007 m. liepos 1 dienos dekanas, kaip ir rektorius ar prodekanas, yra administratoriai, o anksčiau, pavyzdžiui, dekanai ir prodekanai buvo tiesiog dėstytojai, kartu atliekantys ir fakultetų administravimo funkcijas. Dabar jie gali dirbti pedagoginį darbą, ar jo nedirbti. Bet, žinoma, aš dirbu ir dėstytoju, kaip ir kiti universiteto administracijos darbuotojai. Dekanauju nuo 2000-ųjų, jau antrą kadenciją.

 

Ar studentams dabar būna profesinės veiklos praktika?

 

Taip. Studentai vyksta daugiausia į valstybinių miškų urėdijas, nes privačių miškų sektorius dar silpnas; tik vienas kitas pajėgesnis miško savininkas yra. Bet miškininkavimas yra vienodas ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose; skiriasi tik jų valdymas. Šiuo atžvilgiu problemų neturime; studentų ten laukiama. Dėl mokomosios praktikos – viską lemia sunki ekonominė būklė, tad nėra kuo vežti studentų, nes universitetas dabar autobusų neturi: seni pribaigti, naujų nenupirko. Anksčiau urėdijos pagelbėdavo, o dabar ir jos neturi savų autobusų. Tad samdome transporto priemones, bet ne visi naujoviški autobusai gali važinėti miško keliais. Taigi dėl to turime problemų. Studentai, kurie mokėsi anksčiau, į mokomąją praktiką važinėdavo dažniau negu tie, kurie mokosi dabar. Bet vis tiek miškininkai važinėja į praktiką kur kas dažniau nei kitų fakultetų studentai.

 

Kokia dabar yra priėmimo į studijas tvarka?

 

Gal iš viso tai ir nėra labai gera tvarka, bet studentui ji labai patogi: stojantysis, kaip jau žino daugelis, baigęs vidurinę mokyklą, gali rinktis dvidešimt studijų programų. Žinoma, mes labiausiai vertiname tuos, kurie pirmiausia parašo, jog nori tapti miškininkais, ekologais. Yra tokių, kurie rašo: miškininkystė, ir daugiau nieko mokytis neketina. Tuos vertiname labiausiai. O pasitaiko vienas kitas, kuris miškininkystę pamini vienoj iš paskutinių vietų. Tokio nelabai ir pageidaujam, nes jis pats nežino, ko nori. Taigi štai toks ir yra tas konkursas. Apskritai konkursas būna didelis; mes šiuo atžvilgiu stabiliai laikomės antroje vietoje (po Ekonomikos fakulteto). Ir atsirenkame pačius geriausius kandidatus į studentus.

 

Dėkojame už pareikštas mintis.

Kalbino Vytautas LEŠČINSKAS 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"