Paieška Vėjų pagairėje...

Vėjų pagairėje...

Arba kelios užuominos (po kelių užuominų) apie tikrą ir tariamą auditą Lietuvos saugomose teritorijose

 

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta BAŠKYTE.

 

Šalies politinės rutinos srautuose nūnai pastumdėle atsirado aplinkos ministro kėdė. (Sakyčiau, nieko naujo, nes dar sovietiniais metais gamtininkams tebuvo leidžiama užimti tik dalį valdžios kėdės.) Dėl to balsingi seimūnai kad suriks: laikas padaryti auditą Lietuvos saugomose teritorijose, ten ir su medžiokliams tinkamais batais baugu pasirodyti... Tataigi... Rimčiausiu tonu teiraujuosi Jūsų: kaip išrodo tikrasis auditas tose saugomose teritorijose, o kaip išrodytų ir tariamas auditas (bijau kalbėti, nes aiškiai nepataikysiu į šios tematikos „žygio dainos“ tonacijas)? Tik nutuokiu, jog tariamas auditas kai kam taip pat labai reikalingas, naudingas (kaipo vandenų drumstimas  beieškant „žaliųjų teroristų“)?

 

Šiandien nieko nebestebina jokios kalbos. Suvokiu, kam ir kodėl užkliuvau, ir kuo čia dėtos saugomos teritorijos. Jos ir tie, kurie principingai gina vertybių išsaugojimą, šiais laikais ne vienam yra tapę tikra rakštimi.

Vienas iš klausimų, kurį kėlė Naujosios sąjungos frakcija, aplinkos ministro interpeliacijoje skambėjo taip: „Kodėl iki šiol neatliktas saugomų teritorijų veiklos auditas?“ Na ir: „Ką ketinate daryti, kad būtų išvengta dirbtinio saugomose teritorijose įsikūrusių žmonių gyvenimo apsunkinimo?“ Matyt norėta paklausti, kodėl taip ilgai nebuvo atliktas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ar saugomų teritorijų direkcijų veiklos auditas.

O valstybinis auditas „Valstybiniai parkai: kontrolės ir tvarkymo funkcijų derinimas, siekiant išsaugoti kraštovaizdį“ buvo atliktas ir ne taip jau seniai – 2005 m. Ir jį atliko Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Įdomu, kad šio audito rekomendacijomis buvo susidomėta tik tuomet, kai VSTT pradėjo garsiąją epopėją dėl „teisėtų – neteisėtų“ statybų Kuršių nerijoje, dėl pažeidimų likvidavimo. Štai tuomet ir norėta parodyti, neva pati tarnyba kalta... Sulaukėme didelio spaudimo ir puolimo, tapome kaltesni už visus tuos, kurie tiesiogiai dalyvavo rengiant ir derinant bei tvirtinant detaliuosius planus. Ar norės kas nors vėliau imtis panašių veiksmų, žinodamas su kokiu spaudimu jam teks susidurti?

Dar 2004 m. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė atliko finansinį auditą tarnyboje ir jai pavaldžiose įstaigose (valstybinių parkų direkcijose). Veiklos saugomose teritorijose auditą 2006 m. vykdė Aplinkos ministerijos Vidaus audito tarnyba. 2005-2007 m. Aplinkos ministerijos Kontrolės skyrius, pasirinkdamas vis kitas nacionalinių ir regioninių parkų direkcijas, tikrino tarnybos reguliavimo sričiai priskirtų saugomų teritorijų direkcijų veiklą. Beje, ir mes patys turime Vidaus audito tarnybą, kuri kasmet principingai patikrina septynių – dešimties saugomų teritorijų direkcijų veiklą.

Taigi nesame užmiršti. Matyt yra noras dar kartą „prisiliesti“ prie VSTT ar saugomų teritorijų direkcijų veiklos, norint surasti ką nors „netinkamo“ ir gal būt ilgam užčiaupti tuos, kurie turi ką pasakyti apie interesus vertingiausiose Lietuvos teritorijose arba neleidžia įgyvendinti savanaudiškų planų.

 

Turbūt ir atliekant vidaus auditą vienos ar kitos saugomos teritorijos gamtinės vertybės nėra kaip nors revizuojamos?..

 

Audito metu analizuojama, vertinama saugomos teritorijos direkcijos veikla: ar tinkamai įgyvendinami veiklos planai, įskaitant ir mokslinius tyrimus, ar veikla organizuojama efektyviai, ar tinkamai taikomi teisės aktų reikalavimai ir pan. Tačiau augalų ar buveinių būklė yra mokslinių tyrimų, vertinimo sritis. Auditoriams svarbu patikrinti: ar tikrai vykdyti planuoti stebėjimai dėl vienos ar kitos augavietės išlikimo.

 

Piliečiai, ko gero, turintys interesų vienoje ar kitoje saugomoje teritorijoje, žiūrėk, kviečia kokį garsų mokslininką, atlieka ir tariamą auditą... Ir negalėtume barti žmonių, atliekančių savo pilietinę pareigą. Tik liūdna, jei įsitikiname: piliečiai nėra niekuomet savojo veidelio šlakstę saugomos teritorijos pažinimo vandeniu. Tačiau argi vadinsime pilietinę pareigą atliekančiuosius nepraustaburniais... 

 

Kai mokslininkai atlieka tyrimus, norėdami išaiškinti vertybes ar nustatyti jų būklę, viskas yra gerai. Visai kas kita yra tuomet, kai garsių mokslininkų nuomone norima pasinaudoti interesams apginti. Būna ir dar kitaip. Kai mokslininkai gerokai pavėluotai ima reikšti pretenzijas neva dėl naikinamų vertybių. Net ir tuomet, kai objektų vertė dar ir nėra nustatyta.

Neseniai įdomiu kampu nuskambėjo situacija Kuršių nerijoje. VSTT buvo apkaltinta nesugebėjimu sustabdyti seniai nuvažiavusio traukinio. Geomorfologiniu požiūriu labai vertingoje Griekynės raguvoje nesustabdyta nuotekų valymo įrenginių statyba, Avikalnio rage – vandenvietės... Pirmiausia: VSTT nesuteikta teisė stabdyti statybas. O ir ką gali padaryti bet kokia kita institucija, jei prieš tai mokslo korifėjai, planuotojai pasiūlymus juodu ant balto patys surašė ir tie planai buvo tinkamai patvirtinti, kai visi darbai pradėti pagal teritorijų planavimo dokumentus, nenukrypstant nuo jų, o būtent pagal juos... Kai ta pati Neringos savivaldybė parengė projektus, neprieštaraujančius nacionalinio parko planavimo schemai, gavo lėšas iš ES vandenvietei ir kitiems įrenginiams įrengti...

 

Tad ar tikrai buvo pražiopsotos vertybės (nors ir kartu su mokslo korifėjais), nors kryžiaus viršūnės link dabar keliami vien saugomų teritorijų specialistai?

 

Ir šiuo metu minėtų objektų vertė nėra nustatyta. Tai tik vieno ar kito specialisto nuomonė. Ir ar gali nacionalinio parko direkcija ar VSTT prisiimti atsakomybę už tai, kad kažkada kažkas kažko neįvertino?

Bendrųjų ir saugomų teritorijų tvarkymo planų rengėjai turi atlikti teritorijos vertinimą. Ne visuomet tas vertinimas būna visapusiškas, išsamus. Didelėse teritorijose gal ir sudėtinga tai padaryti. Tačiau kai Kuršių nerijoje siūloma statyti kokį naują objektą, nuvažiuoti ir patikrinti į vietą tikrai yra įmanoma.

Šiuo metu rengiamas Neringos savivaldybės bendrasis planas. Jei VSTT pozicija nebūtų tvirta ir principinga, gal ir kitose vertingose reljefo formose būtų numatyti nauji statiniai (kopų cirke atsirastų kokia sanatorija). Labai norėtųsi, kad nebūtų padaryta klaidų.

 

Be abejo, traukiniui nuriedėjus VSTT specialistų balsai sujaukia chorą... Ypač gerai besusistyguojančioje vartotojiškoje visuomenėje, kai sukčiavimas vadinamas verslu, kai žmogaus ar gamtos vertybės margiesiems geneliams-auditoriams yra NSO... Vartotojiškosios visuomenės tariamieji auditoriai ir pačią VSTT suskubtų pavadinti mistinės paskirties, tačiau kol kas tokia tarmė politikos dizainerių gretose dar nėra raiški. Gi nosį visur kaišanti Garbioji Ponia Investicija jau ir dūsauja: žalieji teroristai apsupa mus, Viešpatie brangiausias...

 

Iš tiesų, gamtos saugotojams labai sunku dirbti šiame laikotarpyje. Jie puolami iš visų pusių. Vieni nepatenkinti, kad neleidžiama įgyvendinti teisėtų lūkesčių, draudžiama statydintis ten, kur panorėta, kitiems atrodo, kad per mažai saugoma, kad ne tie objektai, ne tos vertybės saugomos ir t.t. Vieni mano, kad per daug dėmesio skiriama negyvajai gamtai, kiti gi mano priešingai.

O kur dar žemės reformos sukurta situacija. Niekas negalvojo, kaip geriau suraikyti žemę. Kad tik greičiau užbaigus dalybas. O paskui jau kaip Dievas duos. Tad nenuostabu, kad visi skausmai ir visos problemos persikėlė į vertingiausias teritorijas ir užgulė gamtos saugotojų pečius. Jie tapo atsakingais už visų padarytas klaidas. Ką gali pasakyti žmogui, kuriam žemė atiduota keturiais gabalais (siaurais šniūrais) skirtingose vietose, prie kurių nei privažiuoti, nei prieiti neaišku kaip (ir dar kuriuose neįmanoma numatyti statybų)? Dar neaiškiau kaip juos racionaliai naudoti? Ir turi išklausyti visų pretenzijas, skausmus ir prakeiksmus.

Nors ir dejuojame, bet tikrai gyvename žymiai geriau. Žiūrėkite, kaip įsisuko iš sąstingio butelio ištrūkęs statybų džinas. Tiesa, namą ne kiekvienas gali pasistatyti. Na ir aš jų gretose. Valstybės tarnautojo atlyginimas to neleidžia.

Baisiausia pasidaro, kai pamatau bendrųjų planų koncepcijas: vos ne kiekvieną miestą siūloma apjuosti didžiuliais plotais, skirtais statyboms, ir dažniausiai gražiausiose vietose. Noriu teirautis: ar iš tiesų kelis kartus padidėjo Lietuvos gyventojų skaičius, ar visi lietuviai neturi kur gyventi? Ka čia atsitiko? Labai norėčiau, kad būtų suskaičiuota, kiek plotų Lietuvoje numatoma naujoms statyboms.

Visais laikais žmogus daugiau ėmė iš gamtos, nei jai davė. O juk Visatoje viešpatauja davimo–gavimo dėsnis. Jei nemoki duoti – negali ir gauti, imti, nesukurdamas problemų sau ir ateinančioms kartoms. Tad, kas mūsų laukia, jei ir dabar nesusimąstysime?..

 

Kaip sykis, noriu teirautis dėl Sūduvos (Suvalkijos) nacionalinio parko atsiradimo... Juk visuomenėje esama ir sugižimo: tie (iš VSTT) mus nori į kažkokį getą suvaryti – gauna lėšų iš ES, tad ir nebežino kaip išsipūsti... Tad norėčiau užsiminti apie Jūsų pusėn pučiamą tamsų debesį, kad politikų lietus ant saugomų teritorijų rūtelių išsilytų, kad dividentų būtų...

 

Dėl ES lėšų. Nė vienas litas iš ES neatkeliauja be kruopštaus darbo. O tomis lėšomis naudojasi ne VSTT ir ne saugomų teritorijų direkcijų specialistai. Jos atitenka planuotojams, mokslininkams, įmonių darbininkams. Papildomą galimybę užsidirbti įgyvendinant tvarkymo darbus gauna vietos gyventojai. Skelbiami atviri konkursai, vykdomos apklausos ir t.t.

Be to, saugomose teritorijose ES lėšomis sukurta infrastruktūra suteikia ir naujas galimybes paslaugoms teikti. Senojoje Europoje žmonės, norintys pakeliauti, renkasi saugomas teritorijas, nes žino, kad jose tikrai pamatys įdomias teritorijas, ilsėsis nesuniokotoje aplinkoje.

Jei jau suvalkiečiai nori nacionalinio parko – reiškia, kad tai nėra blogai!.. Nors ir ne visi tai suvokia. Išmokos už tinkamai naudojamas žemės ūkio naudmenas gali nudžiuginti ne vien suvalkiečius.

 

Ar VSTT turi kokios įtakos vadinamosios agrarinės aplinkosaugos politikai?

 

Tiesioginę įtaką turi Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamentas, dalyvaujantis numatant įvairias programas, kompensavimo galimybes ir pan. VSTT specialistai dalyvavo Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų mokymuose, susietuose su agrarine aplinkosauga. Aiškinome, kas yra Natura 2000 teritorijos, kas jose saugoma ir t.t. Kai biologinės įvairovės išsaugojimui VSTT skiria bent kiek didesnį dėmesį, sureaguoja kita saugotojų pusė, apšaukianti mus ekologiniu terorizmu... Tad ir išsaugojimo baruose esame tarp dviejų ugnių. Vieniems atrodo, kad per daug dėmesio skiriame kraštovaizdžio apsaugai ir infrastruktūros lankytojams plėtrai, kitiems – per daug susižavėjome rūšių ir buveinių išsaugojimu...

 

Ko gero, visada nesmagu, kai susidaužia didžio diletanto ir didaus specialisto kristalizuotosios išvados, teiginiai... Kažkas pažyra, kažkas visuomenei labiau suvokiama, - esama situacija iškreipiama ir vien dėl to, jog profesionalas negali pataikauti populistiniais riestainiais maitinamai visuomenei.

 

Problema yra bendraujant ne su diletantais, o su fanatikais... O jei fanatikas yra diletantas – suvis blogai. Gerai, jei žmogus dar nėra praradęs klausos...

 

... ir proto...  Nebandančiam analizuoti, galima ir riestainio skylę galų gale įsiūlyti. Kita vertus, žmogų diletantu gal vadiname tik sąlyginai, mat gali būti užsiėmęs kokiais kitais darbais, projektais, o apie saugomas teritorijas bus besprendžiąs tik iš nuogirdų...

 

Tokia padėtis gali rastis ir todėl, jog visuomenės balsas tampa neitin reikalingas, o tik deklaruojama būtinybe. Teritorijų planavimo dokumentų viešieji svarstymai su visuomene jau senokai tapo tik privačių interesų gynimu. Į juos dažniausiai susirenka tik tie, kurie nori ką nors statyti ir agresyviai reikalauja tenkinti jų interesus. Mes esame apšaukiami ginančiais savo interesus, jokių argumentų nesiklausoma. O mūsų interesas čia vienintelis – sudaryti prielaidas vertybėms, kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti. Gaila, kad esame vieniši šioje veikloje, gal kovoje. Na, būname apšaukti savanaudžiais, išvadinti įvairiais vardais... Tad gal suvis tų viešųjų svarstymų ir nereikia, nes savininkams ir taip sudaryta teisė pareikšti savo pageidavimus.

Kartais visuomenės dalyvavimo vengiama... Negaliu patikėti, kad Klaipėdos ir net visos Lietuvos visuomenė nesuinteresuota infrastruktūros plėtra Smiltynės paplūdimiuose. Bet štai Smiltynėje ketinamo statyti viešbučio (vietoj paplūdimio aptarnavimo objekto) svarstyme su visuomene niekas nedalyvavo... Gal tapome abejingi, gal galvojame, kad niekas nuo mūsų nepriklauso?

Nori nenori kyla klausimas, gal iš tiesų Lietuvai, jos visuomenei nereikia gamtos, nereikia saugomų teritorijų?.. Kiek gi gali žmonės šioje sistemoje dirbti tik iš idėjos, plakami suinteresuotų turtingųjų, patiriantys nuolatinį spaudimą. Sąžiningai čia dirbantis turi atsisakyti ne tik pelningesnės veiklos, bet kokių poreikių, o dažnai ir draugų. Net streiku nieko nepagąsdinsi. Tik apsidžiaugtų daug kas.

 

Vos neišgriuvau: dirbo, dirbo visą gyvenimą Rūta Baškytė saugomų teritorijų labui, o po to klausia: ar tos saugomos teritorijos reikalingos?.. Labai pavojingai kalbate...

 

Na, šis klausimas retorinis. Saugomos teritorijos – tai ir džiaugsmas, ir skausmas, ir tikėjimas, ir neviltis. Visos emocijos telpa į šiuos žodžius. Žinau, kad nesame vieniši tarptautinėje plotmėje. Užsienio kolegos mūsų saugomų teritorijų sistemą labai vertina. Tik vakariečiams lengviau. Juos jau paliko ramybėje laukinio kapitalizmo vėjai, siaučiantys Lietuvoje...

... Tiesiog kartais būna labai labai sunku. Nors šiaip aš nebijau spaudimo, žeminimo, išbandymų, nejaučiu poreikio žemiškiems materialiems dalykams. Pripratau. Bet kai situacija „išsupa“ kolegas, tyliu ausis suglaudusi, kad tik nekiltų jiems noras mesti šią materialiai nenaudingą veiklą.

 

Dėkoju už pokalbį. Linkiu sėkmės šiame laiko tarpsnyje, kai keičiasi aplinkos ministrai, tačiau linkėkime tos pačios draugiškos aplinkai ir žmonėms Aplinkos ministerijos politikos.

 

Nepavydžiu nė vienam, kas ateis į aplinkos ministro postą. Arūnas Kundrotas dirbo ne tik kryptingai, bet ir principingai, todėl ir tapo neparankus. Manau, kad naujasis ministras nestokos žiniasklaidos dėmesio. Jei darys nuolaidas interesams, ramiai negalės gyventi. Kita vertus, padaryti daugiau, nei jau padaryta, labai sudėtinga. Neprofesionalui pranokti ilgametę patirtį turinį profesionalą?.. Šioje srityje dar niekam nepavyko.

 

Vis dėlto, ar esama įstatymų terpė leistų atsirasti kokiems skersvėjams?

 

Skersvėjų visada bus, gyvenimas vietoje nestovi. Tačiau tikiu, jog įstatymai nėra kokie perpučiami stulpai. Gyvename teisinėje valstybėje, kurioje įstatymai buvo rašomi ne metus, ne vienerius... Ir juos pakeisti nėra taip jau paprasta. Be to, dar reikia išmanyti, kaip tinkamai tai padaryti. O skirtingai skirtingiems asmenims taikyti įstatymus niekam neleidžiama.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"