Paieška Apie meškeriojimą: seniau ir dabar

Apie meškeriojimą: seniau ir dabar

Vacys PAULAUSKAS

Žvejybos mėgėjas

   

Taip jau žmogus surėdytas: vilioja paprasta ir aiškiai suprantama tvarka. Įvairūs nauji vėjai reikalingi, tačiau vyresnio amžiaus žmogui visada norisi juos vertinti ir palyginti su tuo, kas kažkada išgyventa ir daug metų tarnavo. Tad prieš vėl atsiversdami Lietuvos Respublikos Mėgėjų žvejybos įstatymo projektą prisiminkime tuos laikus, kada visus meškeriotojų reikalus tvarkė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija.

 

Vandens telkinių paskirstymas

 

Pradėkime nuo 1976 metų, kai Lietuvos TSR Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl mėgėjiškos ir sportinės žūklės sutvarkymo“. Tada Valstybinis gamtos apsaugos komitetas vandens telkinius sutartimis paskirstė žuvininkystės ūkiams, LTSR medžiotojų ir žvejų draugijai bei LTSR nacionaliniam parkui. Medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) respublikinei tarybai perduoti vandens telkiniai buvo suskirstyti į dvi kategorijas. Telkiniai, kuriuose nuolat įveisdavo žuvų, buvo tvarkoma aplinka, gerinamos poilsio ir žvejybos sąlygos, vadinosi kultūrinės žuvininkystės telkiniais. Likusieji, tarp jų ir upės, buvo skirti mėgėjiškai bei sportinei žūklei. Medžiotojų ir žvejų draugijos skyriai priskirtus vandens telkinius sutartimis perduodavo įmonių, įstaigų ir organizacijų žvejų mėgėjų būreliams. Būrelio narys, turintis galiojantį žvejo mėgėjo bilietą, su įrašytu būreliui priklausančio vandens telkinio pavadinimu, jame ir meškeriodavo. Norint žuvauti visuose Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai skirtuose vandens telkiniuose, reikėdavo savo skyriuje nusipirkti leidimą. Jo kaina tik į mėgėjiškai bei sportinei žūklei skirtus vandens telkinius buvo mažesnė už leidimo, suteikiančio teisę meškerioti abiejų kategorijų vandens telkiniuose.

 

Būrelių veikla

 

Ne visi to meto (MŽD) būreliai vienodai buvo aktyvūs, tačiau dauguma jų savo vandens telkiniuose tinkamai šeimininkavo ir stengėsi turėti žuvingus vandenis. Kiekvienas būrelis išsirinkdavo pirmininką, nuo kurio stropumo priklausė būrelio sėkmė. Pirmininkui reikėdavo pasirūpinti vandens telkinio apsauga žuvų neršto metu. Tam būdavo sudaromas būrelio narių budėjimo grafikas, reikalui esant statomos dirbtinės neršyklos. Dažnai tekdavo draugijos rajono ar miesto skyriuje pasitikrinti, ar visų narių pratęsti bilietai ir paraginti užmiršusius tai padaryti. Kiek ir kuriuos vandens telkinius įžuvinti? Tai spręsdavo (MŽD) skyriaus valdyba, tačiau visada pirmenybę suteikdavo gerai besitvarkantiems būreliams. Baigiantis metams būrelių pirmininkams reikėdavo iš visų narių surinkti duomenis apie sumeškeriotus laimikius ir pateikti skyriui lentelę apie kiekvienos rūšies sugautų žuvų skaičių ir jų svorį. Jokio vargo nebūdavo su tais nariais, kurie pildydavo meškeriotojo dienoraštį arba bent fiksuodavo savo sugavimus. Iš kitų tekdavo žinias išpešti pasikalbant ir bendromis jėgomis bent apytikriai viską suskaičiuoti...

 

Padėjo vyrai ir moterys

 

Būrelius turėjo visi rajoniniai skyriai, tačiau daugiausiai jų buvo miestuose. Kai 1983 metais iš Šilalės persikėlėme gyventi į Vilnių, kai pradėjau dirbti Respublikinių pionierių rūmų (RPR) Gamtininkų skyriuje, žvejų būrelio toje įstaigoje nebuvo. Labai pravertė MŽD Šilalės skyriaus valdyboje įgyta patirtis - pradėjau rūpintis žvejų būrelio steigimu. Norinčių įstoti į  draugiją tiek suaugusių, tiek ir vaikų būta pakankamai, tačiau pradžioje reikėjo pasirūpinti vandens telkiniais. Paieškų keliai mane atvedė į Valstybinį gamtos apsaugos komitetą. Atsitiktinai pakalbinau inspektorius, kurie mano idėjai nuoširdžiai pritarė ir pažadėjo pagalbą.

Paieškos užtruko porą savaičių ir RPR netruko tapti dviejų ežerėlių netoli Vievio šeimininku. Vieno iš tų gerųjų inspektorių, Alfonso Maniko, jau seniai nebėra tarp mūsų, tačiau jo aš negaliu užmiršti ir esu jam dėkingas. Su antruoju vaikų ugdymo įstaigai talkinusiu žmogumi susitinku ir šiandien. Tai Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Algirdas Domarkas. Jis visą laiką buvo ir yra mano darbo su vaikais ir jaunimu rėmėjas.

MŽD Vilniaus skyriuje meškeriotojų reikalus tvarkė kelios moterys. Man dažniausiai tekdavo bendrauti su Birute Paliukėnaite. Ji buvo tarytum mūsų, susikūrusio prie RPR, būrelio krikštamotė. Patvirtindamas teiginį, jog miestuose būrelių buvo daug, pasakysiu, jog Vilniuje visi MŽD būreliai turėjo savo numerį. Mūsų naujai įkurtasis mieste buvo 144-tas. (Beje, nuo žuvininkystės reikalų Birutė Paliukėnaitė niekur nepabėgo. Šiandien ji - Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos akvakultūros ir vidaus vandenų skyriaus vyriausioji specialistė.)

Laikai pasikeitė. Nūnai mūsų šalyje MŽD tokio ryškaus vaidmens, kaip anksčiau, neatlieka. Vilniaus žūklės skyrius merdi, visos pastangos jį atgaivinti kol kas bevaisės. Visa meškeriotojų bendruomenė – tarsi avilio nerandančios bitelės... Nėra organizacijos, kuri turėtų teisę kalbėti absoliučiai visų žvejų mėgėjų vardu.

 

Nauja tvarka

 

Po ekskursijos į praeitį, metas atsiversti mums, visiems meškeriotojams, rūpimo įstatymo projektą ir susipažinti su kai kuriais teiginiais ir nuostatomis.        

Naikinant nuomos sutartis atsirado leidimas naudoti žvejybos plotą. Tai „ ...dokumentas, kuriuo suteikiama teisė jame nustatytomis sąlygomis naudoti žuvų išteklius ir organizuoti mėgėjų žvejybą tam tikrame valstybiniame vandens telkinyje“. Iš šio dokumento pateiksiu dar žiupsnelį citatų: „Viename vandens telkinyje (išskyrus upes) išduodamas tik vienas leidimas naudoti žvejybos plotą”; „Sprendimus išduoti leidimus naudoti žvejybos plotus vandens telkiniuose, Vyriausybės nutarimais perduotuose patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės tarybos, o kituose vandens telkiniuose – apskrities viršininkas“; „Leidimus naudoti žvejybos plotą išduoda atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamentas vadovaudamasis žuvininkystės vandens telkinio valdytojo sprendimu. Jei žuvininkystės vandens telkinys yra kelių regionų aplinkos apsaugos departamentų administruojamuose teritorijose, leidimą naudoti žvejybos plotą išduoda to regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurio administruojamoje teritorijoje yra didesnė žuvininkystės vandens telkinio dalis“; „Leidimas naudoti žvejybos plotą išduodamas juridiniam ar fiziniam asmeniui“ (išskyrus upes); „Leidimas naudoti žvejybos plotą upėje gali būti išduodamas tik mėgėjų žvejybos asociacijai. Šiuo atveju leidimas turi būti išduodamas ne mažesnei nei 30 km. upės atkarpai“; „Vandens telkinio valdytojas, vadovaudamasis aplinkos ministro įsakymu patvirtintais vandens telkinių tvarkymo tipiniais planais, tvirtina žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos vandens telkinyje priemonių planą. Šis planas kartu su sprendimu išduoti leidimą naudoti žvejybos plotą pateikiamas regiono aplinkos apsaugos departamentui“...

Tad šį kartą kiek susipažinome su leidimų naudoti žvejybos plotus valstybiniuose vandens telkiniuose numatoma tvarka. Įstatymo projekte lyg ir viskas apgalvota ir išdėstyta, tačiau teigti, kad ši tvarka, norint gauti leidimą naudoti žvejybos plotą, labai patogi – neišeina. Nerimą kelia, kad vieni valdininkai priims sprendimus, kiti dalins leidimus, dar kiti vadovaus tipiniams planams... Norėtųsi, kad viskas būtų vienose rankose, kad žmogui tvarkant reikalus nereikėtų minti daugybės slenksčių ir nuolat tikrinti savojo stuburo lankstumą...

Lietuvos Respublikos Mėgėjų žvejybos įstatymo projektas – dokumentas solidus ir keliuose mūsų savaitraščio numeriuose jo išsamiai apžvelgti neįmanoma, tačiau, žinant mūsų įstatymų priėmimo tempus, manau, spėsime tai padaryti ir neitin skubėdami.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"