Paieška Kas laimės lažybas?

Kas laimės lažybas?

150 metų - ne riba

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Laimėtojas gaus gal net milijardą dolerių. Tiksliau, ne lažybų dalyvis, o jo įpėdinis. Mat rezultatas bus žinomas tik 2150 metais.

S.Austadas iš Teksaso universiteto praėjusiais metais sulaukė 60 metų. Jo oponentas S. Olšansky iš Ilinojaus universiteto - septyneriais jaunesnis. Taigi - ne jaunikliai. Ir nesitiki sulaukti lažybų termino pabaigos. Tačiau kiekvienas į pelningą fondą įnešė po 150 dolerių ir kasmet prideda dar po 10 dolerių. Tikisi, jog iki 2150-ųjų tas indėlis užaugs iki šimtų milijonų, gal net milijardo dolerių.

Tai atrodo lyg linksmas žaidimas, tačiau už jo slypi labai rimti dalykai. Kiek gali gyventi žmogus, šuoliais tobulėjant bioinžinerijai, genetikai, sveikatos apsaugai?

Abu profesoriai sutinka, jog senti pradedame gana anksti - maždaug nuo 10-12 metų. S.Olšansky net radikalesnis - jis tvirtina, jog senėjimo procesai prasideda jau po apvaisinimo.

S.Austadas tvirtina, jog 2000 metais kažkur Žemėje gimė žmogus, kuris sulauks 2150-ųjų, tai yra nugyvens 150 metų. Tuo tarpu S. Olšansky įsitikinęs, jog žmogaus gyvenimo neįmanoma pratęsti taip ilgai, jog yra tam tikros ribos. Todėl ir sako, jog 2000-aisiais niekur Žemėje negimė žmogus, nugyvensiantis 150 metų.

Susidomėti senėjimo procesais S. Austadą paakino nedideli mieli žvėriukai - oposumai. Labiausiai nustebino jų senėjimo sparta.

„Pagavau vieną, kuris atrodė tiesiog puikiai, - sako S. Austadas. - Po kelių mėnesių jį jau kamavo reumatizmas ir katarakta. Ir su kitais tas pat atsitiko. O juk tų žvėrelių organizmai turi priemonių pataisyti nuostolius, kurie atsiranda jų ląstelėse bėgant laikui. Tad kodėl pasiduoda senatvei?“

Dar prieš 50 metų žymūs mokslininkai P. Medavaras ir G. Viljamsas į natūralų senėjimo procesą ir mirtį pradėjo žiūrėti iš evoliucijos pozicijų. Konstatavo, jog tie reiškiniai - tai šalutiniai evoliucijos procesai. Dalis genų būna palankūs jaunystėje, tačiau senatvėje ima kenkti. Kadangi iki gilios senatvės gamtoje maža kas nugyvena, natūrali atranka į tuos genus nekreipia dėmesio, praleidžia pro savo „rėtį“. Svarbiausia, kad jų neigiamas poveikis imtų ryškėti tik tada, kai organizmas atlieka reikšmingiausią uždavinį – kai sulaukiama palikuonių. Dar geriau - bent kelių ar keliolikos vadų.

Paskiau mokslininkai prie tos savo hipotetinės konstrukcijos prilipdė dar vieną plytą. Dėl natūralių priežasčių organizmas, laikui bėgant, genda. Galima nuolat remontuoti, bet tai labai brangiai kainuoja. Tuo tarpu „kompensacijos fondas“ ribotas. Taigi kiekvienas organizmas turi nuspręsti (atsižvelgdamas į savo galimybes), kas rūšiai geriau: ar „pagaminti“ daugiau vaikų, ar ilgiau gyventi? Laukinėje gamtoje, kurioje gyvenę S. Austado aprašyti oposumai galėjo žūti kiekvieną akimirką, buvo protingiau investuoti į palikuonis.

Tą sąrašą nesunku pratęsti - trumpo gyvenimo, bet gana vislios pelės, žiurkės, triušiai, kiškiai ir daugybė kitų smulkesnių žinduolių bei paukščių, kurie gali žūti kiekvieną akimirką. Visas savo gyvybines jėgas jie investuoja į palikuonis, nes tik tokiu būdu rūšis išliks.

Tolimesni tyrimai S. Austadą dar labiau įtikino, jog senėjimo procesai gali būti valdomi.

Genetikai tuos spėjimus patvirtino. Vargu ar verta čia vardinti sudėtingus genų pavadinimus. Neginčijama tai, kad, atitinkamai paveikus kai kuriuos kirmėlių genus, jų amžius pailgėja dvigubai. Harvardo universiteto profesoriui D. Sinkleriui pavyko gerokai pailginti gyvenimą net toms laboratorinėms pelytėms, kurios buvo šeriamos riebiu ir kitais atžvilgiais nesveiku maistu. Natūraliomis sąlygomis taip mintanti pelytė nesulauktų nė metų amžiaus, tuo tarpu po genetinių manipuliacijų nugyveno net trejetą metų.

Neabejoju, jog gerėjant gyvenimo kokybei mūsų amžius ilgės. Neabejoju, jog bus keičiama vis daugiau organų, iš kamieninių ląstelių auginami nauji. Turėsime dirbtinius sąnarius, nebekankins artritai. Žodžiu, atsarginių dalių bus vis daugiau. Maloniai nustebino sausio 21 dieną pasauliui paskelbtas pranešimas iš Minesotos universiteto: nusenusios laboratorinės žiurkės širdis buvo išimta, pašalinti dar likę susidėvėjusių raumenų drebučiai, paliktas tik širdies „karkasas“-kraujagyslės. Bioinžinerijos metodais prie to „karkaso“ buvo pritvirtintos jaunos žiurkytės širdies dalelės, jos ėmė augti, veikiamos stimuliatoriaus - susitraukinėti, tai yra pulsuoti. Taip pradėjo augti sena-nauja širdis.

Žodžiu, galimybės lyg ir neribotos.

Bet kaip bus su smegenimis? Ar toks iš naujo sulipdytas žmogus neprimins kopūsto?

Šioje vietoje prisiminiau vieno rusų bardo liūdną dainą apie prarastą meilę. Literatūrinio vertimo neturiu, todėl galiu pakartoti tik kai kurias mintis:

„Ach, kodėl išėjai iš mano namų, kodėl išėjai, mylimoji?

Palikai čia savo auksinius plaukus, palikai blakstienas, dvelkiančias nakties paslaptimi...

Palikai krūtis baltąsias, ir kraujo raudoniu tviskančius nagus...

Štai guli perlamutro spalvos dantukai, o prie lovos - žavusis rankutės protezas. Ir kodėl vieną koją palikai? Gal labai skubėjai?

Ach, kodėl kodėl... Tačiau klausyk - jeigu viskas čia liko, tai kas gi išėjo?“

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"