Paieška Nepalik pėdsakų be reikalo!

Nepalik pėdsakų be reikalo!

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Manau, kad joks girios žvėris to nėra girdėjęs iš savo tėvų ar kaip nors kitaip gavęs tokį jų perspėjimą. Tačiau žiemą, ypač pačioje jos pradžioje ar po atlydžių, kai sniegas pradingsta ir iškrinta vėl, galima įsitikinti tokių priesakų laikymusi. 

Niekam ne paslaptis, kad iškritus pirmajam sniegui žvėrys bent porą dienų labai nenoriai kyla iš savo guolių, nenoriai mina takus. Balta sniego spalva, kurios taip laukia žmonės,  žvėris perspėja apie padidėjusius pavojus ir riziką. Prie jos priprantama iš lėto, palaipsniui. Po keleto dienų girioje pėdsakų būna jau gausiau, o dar po savaitės pinasi jų takų rezginys.

Panašiai nutinka ir po atlydžių, kai prie sniego ir žiemos visi būna pripratę. Ant margo polydžio kilimo, kur sniego lopai boluoja tik kur ne kur, iškritus naujam sniegeliui žvėrys ir vėl nuščiūva. Jei tokiu metu sniego nėra po tankiomis medžių (kad ir eglių) lajomis, daugelis vaikšto kaip tik ten.

Prieš keletą dienų ėjau miškais, paupiais ir stebėjausi, kad žvėrių pėdų visai nedaug. Žinojau, kad jie vengia snieguotų lopų, kad mieliau vaikšto jau nuplikusiomis pašlaitėmis. Tačiau prie Neries, kur palei pat vandenį buvo plikos žemės ruoželis, radau daugybę lapių pėdų – ištisą takelį. Pusmetriu toliau nuo vandens, kur baltavo sniegas, jų pėdų nebuvo.

Dar įdomiau buvo prie mažučio akmenuoto upeliuko, kur lapės visada apsilanko net ir gilią žiemą. Čia jų pėdų nerandu, tačiau tik po to aptikau kelis jų kojų atspaudus ant šlapio ledo, prie pat vandens. Toliau krante buvo sniegas, vadinasi – lapė turėjo šokuoti išilgai upelio nuo akmens ant akmens. Ko tik žiema neišmoko... Tačiau pėdsakų be reikalo lapė tikrai nepaliko!

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"