Paieška Asta TAMOŠAITYTĖ

Asta TAMOŠAITYTĖ

Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinė, Stakių jaunųjų miško bičiulių būrelio “Ąžuoliukas” narė (mokytoja Loreta Pocienė)

 

Miniatiūros

 Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"


Rudens potėpiai

 

Tarsi teptuku ir akvarele kitokį pasaulį piešia ruduo. Aš žvelgiu iš paukščio skrydžio į besikeičiantį pasaulį. Jis dabar visiškai kitoks… Laukai nubluko, nudažė ruduo juos pasteline spalva. Kai kur trūksta dar vieno kito rudens teptuko potėpio.

Ech, ir vėl tas ruduo… Ir vėl, kaip ir kasmet kuria savo koloritą… Žvilgsnis krypsta į šoną. Ten tyliai šnara medžiai. Juos švelniai raudona spalva aptaškė rudens teptukas… Vienam kliuvo daugiau, kitam - mažiau dažo… Štai pastarasis išvis žalias. Tikriausiai baigėsi rudens akvarelės spalvos…

Ruduo… Vis dažniau nuo teptuko papurto lietumi… Paskui ir vėl griebiasi piešinio… Jis tarsi dailininkas po ryškia lapų skraiste siekia paslėpti rudens slogią nuotaiką, nostalgiją… Ir jam, manau, tai pavyksta! Pažvelk ir tu pro langą. Ar tau jau nutapė ruduo piešinį?

 

Pasaulis vakarėjant…

 

Vakarėja… Saulė varganai leidžiasi žemyn… Padange plazdena paskutiniai paukščių pulkai…

Rodos, miškas jau seniai snaudžia, užklotas milžiniška rūko banga. Šįvakar pasaulis, kaip niekad, gražus. Čia taip tylu, jog, rodos, girdžiu pulsuojančią gyvybę. Greta vėjas šnekina Alyvą. Ši vis sušnara.

Jau šalta… Vis dažniau dangus prapliumpa verkti, vis dažniau dangus nusidažo pilka, niūria ir nuobodžia spalva. Ir tik vienišas lapas, šokantis man šiandien tango, įneša gaivos ne tik pasauliui, bet ir mano mintims. Jis sukuria harmoniją mano jausmuose…

Gatve slenka tamsūs pirmieji nakties šešėliai. Pasaulį užkloja tamsūs nakties sparnai. Regis, jie užkloja visa tai, kas gyva… Tik mano kambaryje vis dar žiba šviesa. Ji man neleidžia pasinerti į tamsiosios nakties verpetus…

 

Peizažas

 

Pro apšerkšnijusį lango stiklą mano žvilgsnis klysta tolumoje. Nardo baltose pusnyse, skrajoja medžių viršūnėse. Sniego blizgesys akina mane. Bet vis tiek skverbiuosi gilyn, ieškodama to nepaprasto ledinio grožio. Ne, užteks, šalta darosi, kažkaip nejauku. Žvilgsnis krypsta į miegančius žiemos ir vienatvės glėbyje medžius. Tikriausiai šiąnakt klajojo šaltukas. Medžių šakos, regis, tyliai šnabždasi, kartais sujuda išsigandusios nuūkiančio vėjo. Ech, tas nepaprastas žiemos grožis. Nors ausyse spengia tyla, bet žvilgsnis grįžti nenori, lyg ir pasiklydo žiemos dvelksme, tyloje ar tiesiog ieško dar likusios gyvybės. Beviltiškai žvilgsnis skverbiasi sniego pusnyje, galų gale - medžio širdyje. Ir visgi gyvybės dvelksmą atradau. Atradau tik savo širdyje, nes ten, kur jo ieškojau, jau seniai nebėra. Jis užsnūdo, užmigo vienatvėje.

Ach, vienatvė - didžiausias gyvybės priešas. Laikas grįžti į savąjį pasaulį. Vidinis pasaulis prisipildė džiaugsmo, ramybės… Tikėjimo… tikėjimo, jog gyvybė prabus…  

 

Sniego šaltis

 

Šalta… Labai šalta… Bet ranka pati nejučiomis iš pirštinės lenda lauk… Jaučiu, kaip ją spaudžia šaltukas. Tai bent diena! Bet vis tiek ranka kalbasi su sniegu… Švelniu, minkštu, baltu. Sniegas tirpsta nuo mano prisilietimo. Tikriausiai per daug švelni mano ranka. Joje laikau sniegą – lyg ir gęstančią gyvybę. Lyg deimantų saujoj turėčiau.

Ranka vėl slysta sniego patalu. Šį kartą stipriau – drąsiau saujoj suspaudžiu ledinį patalą. Nežinau kodėl, bet ranka dega karščiu. Taip nesinori atgniaužti. Jaučiu beviltišką sniego blaškymąsi, bet netrukus tirpsta mano delne… Kažkas kutena, pirštai patys lenkiasi atgal. Kažin kas delne? Lėtai ištiesiu ranką. Dabar joje - tuštuma ir buvusios snaigės dvelksmas. Ištiesiu šlapią delną į viršų. Ir vėl šalta. Ledas sukausto delną. Ranka šmukšteli į pirštinės gilumą. Nejaugi viskas taip trapu, trapu ir gležna – vientisa ir vienintelė sušildytoji sniego sauja? 

 

Naktis

 

Temsta… Laukus aplieja milžiniška rūko banga. Širdyje gimsta ilgesys… Medžio viršūnėmis slenka tamsus nakties šešėlis. Patylom du gamtos reiškiniai suranda bendrą kalbą. Širdis ją girdi.

Antrąją paros dalį įsiviešpatavo širdį verianti nakties išpažintis. Ilgesį pakeičia kažkas neatpažįstamo, kažkas slegia mane lyg grandine. Ji mane tempia į nakties išpažintį. Baisiausia, jog tai - tik tyla. Tylos išpažintis, truksianti visą naktį. O naktis - dar tik prasideda.

Širdis girdi tylos verkimą, ašarų skambų kritimą žemyn. Mano laikrodis iš lėto tiksi. Tik-tak, tik-tak, tik-tak… Širdis plėšoma ne tik nakties tylos išpažinties, bet ir laiko. Siaubinga! Nakties pasaulio garsai mane užkloja nerimu. Šiąnakt jis baisus, jis mane verčia klausytis jos – nakties -  išpažinties, gairinančios vidinį pasaulį. Pasigailėk: aš juk - ne akmuo, aš - žmogus… Bet laikrodis: tik-tak, tik-tak, tik-tak…

 

Gyvenimo mokytojas…

 

Ateis metas, kai mes, išskleidę ilgai brandintus mokyklos suole savuosius sparnus, pasinersime į gyvenimo verpetus, klystkelius, gyvenimo nuožmius vingius. Savajam gyvenime, savajam viduje… Aš niekada neužmiršiu žmogaus, kuris išmokė tikėti gyvenimu, pažinti jo stebuklus, pažinti jo sunkumus.

Būdavo visko… Mokytojas priversdavo raudonuoti, priversdavo pasidžiaugti, tačiau visuomet siekė priversti mane nenuleisti rankų.

Jo dėka mano viduje įsižiebia maža ugnelė gyvenimo pažinimui. Ji niekuomet neužgęsta, tik kartais prislopsta, kartais įsižiebia, įpūsdama dar didesnę meilę gyvenimui. Ir viskas - vardan gyvenimo, vardan gyvenimo tiesos!  

 

Ruduo

 

Švelnus medžio lapas prilietė mane. Prilietė ir mano mintis. Aš tarsi suvirpėjau. Paskendau savo mintyse. Akimirka… Laiko išmargintas lapas pakilo, nusinešė jį vėjas. Ak, tu vėjo valdoma gamtos dalele: nori - vėto, nori - nusviedžia…

Jūs - tarsi vasaros drugeliai, vis išskrendat palikdami tuščius medžius, laukiančius, kad jūs sugrįšit. Bet…

Štai medžio kamienu bėga sakai. Verkia medis, bijo rudens. Šis jį plėšo ir stūgauja viršūnėje, juokias iš bejėgio...

Užrakino ruduo medį ryto šalnoje, užrakino ir mane. Mano jausmai tau, rudenėli, medžio drevėje užmigo. Gaila medžio, gaila rudens drugių, bet aš tikiu (tikėk ir tu, medeli) pavasaris sugrįš, sugrįš…  

 

Saulėlydis prie jūros

 

Savo rausvas žarijas saulė skandina jūros bangose. Ošia vanduo, putoja. Saulė vis šalčiau glosto banga. Blėsta saulė – tarsi raudona žarija vakaruos. Jūroje - lyg veidrodyje saulė žvelgia į save, į savo raudonus spindulius, į save, krentančią vis žemyn.

Tai užgeso dar vienas nekaltas spindulėlis, dar viena žarija.

Toliau nuo kranto jūra žaidžia su saulės spinduliais. Ši juos gaudo, mėlynu patalu užkloja. Kiti spinduliai lyg ir pavargę grimzta gilyn. Jūra pyksta. Vis didesnės bangos artėja manęs link. Sudūžta, pražudo jas krantas. Temsta. Saulė be pasigailėjimo palieka pasaulį vieną tamsoje ir nežinomybėje. Jūra pamažu palieka žariją. Žariją, kuri ritasi žemyn.

Suplasnojo baltoji žuvėdra. Ji užgožė ugnies kamuolį, galingąją jūrą. Nuskriejo žuvėdra, nutolo balti, lyg tyra siela, sparnai, nuskriejo raudonos žarijos link.

 

Saulės šypsniai  

 

Skaisčiai spigina saulė. Kartkartėmis, iš už debesies išlįsdama, lyg ir kikena... Gatve pėdina rainas katinas. Vizgina uodegą, džiaugiasi keistais saulės spinduliais žiemą. Paeina kiek – atsigula… Guli rainis, vartosi, žaidžia. Net smagiau būna žiūrint į tokį gudruolį.

... Tolumoje saulė valiūkiškai pakutena žaliaskarę eglę. Ši džiaugiasi – prabanga pasidžiaugti tokiu valiūkavimu žiemos viduryje. Saulė išlindusi nusišypso ir vėl pabėga. Ech, krizena saulė.

Visai greta - berželis. Jaunas dar – ne kažin ką supranta apie keistus klimato posūkius. Apgaudinėja, meluoja jam saulė. Berželis džiaugiasi, gėrisi ja, o saulė tik šypsosi ir vėl pasislepia baltapūkių debesų šalyje.

Tyloje pasigirsta paukščių peštynių garsai. Vaje, saulė ir paukščius apsvaigino. Šie krykštauja, pešasi medžių viršūnėse - lyg pavasarį užuodę. Nardo padange, ant žemės gulintį rainį užkalbina. Rainis pyksta: atsirado, mat, jam poilsį drumsčia!

Rodos, visi šiandien džiaugiasi pakvaišusios saulės krizenimais… Tegul! Visiems bus linksmiau gyventi! 

 

Sidabrinė žiema

 

Sidabru nudvelkė laukai… Beržas užsnūdo šalčio rankoje, tik kažkur vis dar rusena gyvybės kibirkštėlė. Girdisi, kaip medžio lapas bando nepasiduoti viliojančios žiemos spąstams: traška, bando šnarėti, bet žiema visagalė, ji kieta kaip akmuo…

Lapas užsnūdo, įledėjusios žemės glėbyje. Girdisi, kaip po mano kojomis dejuoja, verkia žemė, verkia žolė. Ji traška, tarsi dantimis kalena. Dar iki šiol likusi gyvybė nepasiduoda, bet nejučiom merkia akis. O gaila – užsnūs ir nebeatbus.

Kažkur toli, medžio viršūnėje, spengiančią tylą drasko juodvarnis. Ten, anapus, sidabro dvelksmas karaliauja. Girdžiu, kaip sidabrinis pasaulis kovoja. Kovoja prieš ledą, šaltį, speigą.

Tyliai, lėtai padange leidžiasi snaigė, net nenutuokdama, kas jos laukia šioje suakmenėjusioje žemėje.

Rodos, įsiviešpatavo sidabrinė žiema. Žiema, atklydusi į šį pasaulį, žiema, atklydusi į manąją širdį…

Žiemos pasaulis neištirpdys, bet manoji širdis…

 

Lietuva

 

Lietuvos vardas man visuomet asocijuojasi su nepaprasta gamta. Ji verta daugelio poetų plunksnos, daugelio dailininkų potėpių. Tik tikras lietuvis gebės ir perteiks savo kūriniuose įstabųjį Lietuvos peizažą.

Lietuva gali didžiuotis nepaprasto grožio Kuršių nerijos pakrantėmis, kur padangėmis erdvę drasko žuvėdros. Jų sparnų plazdenimas kiekviename iš mūsų įžiebia dalelę gėrio ir džiaugsmo. O ką kalbėti apie saulėlydį pajūryje, kuomet šėlstanti jūra užmigdo paskutines saulės žaras. Gamta tokiai mažai šaliai kaip Lietuva padovanojo prieigą prie Baltijos. Pajūryje ošiančios pušys tarsi seka nuostabią pasaką keliaujantiems jūros link.

Visai kitame Lietuvos krašte, netoli Utenos, plyti ežerai. Ežeringiausias Lietuvos kraštas - tarsi atversta knyga - pasakoja apie istorinius įvykius, kažkada čionai atklydusius ledynus. Čia širdis prisipildo gaivos, širdį užplūsta lengvumo pojūtis, žvilgsnis kaskart vis į šoną nuklysdamas nardo ežerų gilumoje, ieškodamas paslapties.

Kone per visą pietinę Lietuvos dalį keliaujantis Nemunas – Lietuvos pasididžiavimas. Narsiai kirsdamas Alytų, Kauną, pačiu Lietuvos pakraščiu skuba Kuršių marių link. Senasis, mūsų prosenelių, senelių apdainuotas Nemunas srovena ta pačia sena vaga.

Sakoma: panemunės kraštas įstabaus grožio. Aplink Nemuną susitelkę miesteliai byloja apie senosios Lietuvos kovas, išbandymus, pergales. Čia žmogaus rankų neišpuoselėta gamta groja savąją simfoniją.

Vidurio Lietuva – lygumų kraštas, turintis nepaprasto grožio miestus, apipintus seniausiomis legendomis bei atsiradimo istorijomis. Netoliese srovena garsiojo poeto Maironio apdainuota Dubysa, išsipleikęs jo gimtasis kraštas… (Už  Raseinių ant Dubysos, / Teka saulė, teka…)

Lietuva – koks man brangus, bet tuo pačiu ir labai trapus žodis. Mano tėvynė tokia maža pasaulyje, kaip apie Lietuvą rašė Janina Degutytė: „Tu – ant gaublio – padūmėjęs gintaras“… Aš manau, kiekvieno iš mūsų meilė Lietuvą gali padaryti didelę, vieningą ir tvirtą. Meilė nugali viską, nes ji mažą dalyką sugeba paversti didžiu.

 

Tyla

 

O čia tylu… Rodos, kad ir pati tyla pasislėpusi užsnūdo gamtos prieglobsty. Girdžiu, kaip alsuoja gyvybė, kaip stengiasi pabusti iš to šalto, ledu sukaustyto sapno. Gamtoje suskamba gražiausios natos: upės čiurlenimas, pirmieji garsai sugrįžusių paukščių...  Kažkur žvilgsnis užkliūva už žiemos palikto pėdsako – sniego.

Pavasariui atėjus, išnyks visi žiemos pėdsakai. Pažvelgiu į viršų – padange nardo varnėnai, paliktų namų ieško. Deja… Ne kiekvienas ras…

Pavasaris… Tolumoje boluoja laukai, pasitraukia paskutiniai ledai, vis dažniau padangę suvirpina paukščių balsai. Širdį suspaudžia nenusakomas jaudulys, kai virš galvos girdi praskrendančių paukščių sparnų plazdenimą. Rodos, pavasaris dovanoja ir man pačiai sparnus… Sparnus atsigauti, pakilti aukštai aukštai… ir nors kartą pabūti laisvai kaip paukštis…        

 

Pažvelgus atgal…

 

Jau seniai atradusi savo gyvenimo kelią, lėtai žingsniuoju ir džiaugiuosi juo. Rodos, praėjo nei daug nei mažai – dešimt metų nuo to laiko, kai buvau vos septyniolikos… Su nostalgija prisimenu tuos metus. Norėtųsi bent trumpam atversti tą savo gyvenimo knygą atgal ir sugrįžti į juos.

Tikriausiai dabar, kai esu jau suaugusi, tuos pirmosios jaunystės metus praleisčiau kitaip. Stengčiausi imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda, nes dabar viską tenka atiduoti jam. Vis dėlto, tie metai buvo patys smagiausi mano gyvenime… Juose aš pajutau laisvės skonį. Juose aš turėjau sparnus, kuriais galėdavau pakilti iš kartais nuobodžiu tampančio pasaulio… Pakilti aukštai ir, kaip tas paukštis, sugrįžti leidžiantis saulei… 

Tie metai, kai rankoje tvirtai suspaudusi laikiau knygą, buvo patys įdomiausi. Kiekvieną dieną priimdavau iš gyvenimo vis naujus iššūkius. Tada gyvenimas neatrodė toks sudėtingas.

Dabar, atsigręždama ir prisimindama tuos septynioliktuosius gyvenimo metus, aš vis dar matau tas seniai prabėgusias dienas…

Matau save klaidžiojančią gyvenimo labirintuose, ieškančią ir surandančią tikrąjį gyvenimo kelią.

Dabar aš džiaugiuosi savo vieta pasaulyje.  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"