Paieška Asta TAMOŠAITYTĖ

Novelė

Konkursui "Gamtos fotografija - 2008"

Nutrūkusi draugystė

Asta TAMOŠAITYTĖ

Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinė

 

Senolis eilinį kartą sėdėjo krosnies pašonėje, įtariai apžiūrinėjo tik ką išdrožtą dūdelę. Jo veidas, išorė buvo kur kas senesni už jį patį. Veidas buvo išvagotas raukšlėmis, jame atsispindėjo gyvenimo vargai, sunkumai, negandos. Tik tose didelėse žaliose akyse, spindinčiose iš toli, galėjai įžvelgti vilties kibirkštėlę.

Senolis nešiojo didelę juodą kepurę. Ši šiek tiek užkritusi dengė senolio žalias akis. Švarus, tamsiai mėlynas švarkas ir itin tvarkingi batai rodė senolio skrupulingumą, tvarkingumą. Senolis sėdėjo ramiai, mąstė… Koją ant kojos užsikėlęs, apglėbęs kelius rankomis – lėtai siūbavo. Plūstelėjus šilumos bangai nuo krosnies, jis lėtai atsistodavo, pastūmėdavo taburetę kiek toliau ir vėl sėdėdavo.

Tik mažasis Laurynas, senolio anūkas, vis pribėgdavo artyn, klekt ant senolio supamos kojos ir supas. Laurynas išsišiepdavo, lyg tas kiškis pasakoje, ir supdavosi valandų valandas. Jie buvo daugiau nei senelis ir anūkas, jie buvo geriausi draugai… Antai, praeitą dieną senolis Laurynui dūdelę išdrožė. Dienų dienas jie leisdavo drauge.  

Bet šiandien Lauryno nėra. Šiandien senolis, kad ir kaip bebūtų keista – rymo vienas, vis giliau ir giliau pasinerdamas į prisiminimus. Kas jam atsitiko? Tiesą sakant, aš ir pati nežinau. Gal Laurynas susirado kitą draugą, geresnį, supratingesnį… Kažin, pačiai sunku patikėti tuo, ką rašau.

Pirkioje, kurioje senolis sėdėjo, buvo tylu. Galbūt net per daug tylu. Tyla senoliui spengė ausyse. Netrukus jis nukėlė koją nuo kojos, lėtai atsikėlė, pastūmė taburetę šiek tiek toliau ir nužingsniavo durų link. Jis žengė lėtai, jo žingsniai buvo nedideli. Bet pastaruosius galėjai girdėti gretimame kambaryje. Jo senoviniai batai kaukšėjo visoje pirkioje. 

Senolis užtrenkęs duris lėtai žingsniavo paupio keliuku. Kelias buvo vingiuotas, šiek tiek išvažinėtas aplink burzgiančių automobilių. Bet senoliui tai buvo nebeįdomu. Jis buvo nukeliavęs kažkur į praeitį. Tikriausiai į tas dienas, kuomet su Laurynu lenkė ranką, kuomet anūką mokė žaisti šachmatais. Jo mintys buvo paskendusios prisiminimuose. 

O aplink senolį lėtai sroveno gyvenimas. Greta šnekėjo suaugę vyrai, lojo prie medžio pririštas šunėkas. Smilgos pievoje klausėsi vėjo grojamos dainos, siūbavo… Čia pat styginių orkestrą būrė žiogai. Pievoje suskamba gražiausios natos, gražiausia simfonija. Bet senolis jos negirdėjo. Jis žingsniavo pirmyn, kaskart vis atsisukdamas atgal, tarsi kažko laukdamas.

Ilgai dar rymojo senolis kelio pakraštyje. Netrukus sutemo… Saulė ritosi žemyn, paupy skendo vakaro žara… Senolis leidosi namo. Žingsniavo lėtai, šį kartą nesidairė. Viena ranka buvo kišenėje, kitoje laikė nuo galvos nuimtą kepurę… Jis kvėpavo tolygiai, tarsi suprasdamas, kad kažką prarado. Prie pat namų jis atsisuko dar kartą atgal. Savo giliomis, šviesiai žaliomis akimis jis pažvelgė į tamsą. Jam už nugaros sėlino tamsūs nakties šešėliai.

Deja Lauryno tarp jų nebuvo…

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"