Paieška Monika RAUDONAITYTĖ

Būk pasveikinta, gražuole gamta

Monika RAUDONAITYTĖ

Kėdainių jaunimo mokyklos 6 klasės mokinė (Alma Jociuvienė, lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja)

 Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"


Gamtą reikia saugoti bet kokiu metų laiku. Visi metų laikai labai gražūs. Kadangi gyvenu kaime, nuolat stebiu gamtos kaitą. Kas gali būti gražiau už pavasarį! Rodos, pražysta, sužaliuoja ne tik žemė, bet ir dangus. Baltais nuometais pasipuošia sodai, ievų laukymės. Mėlynuoja žibuoklynai, geltonuoja purienų galvutės. Į netoliese telkšantį ežeriuką parskrenda paukščių būriai. Kiek tada pakrantėse triukšmo, ulbesio! Visi suka lizdus. Tačiau įdomiausias – gandrų sugrįžimas. Mano sodyboje yra gandralizdis. Todėl dažnai stebime su mama gandrų šokį virš lizdo. Tokį grakštų, elegantišką ...

Tačiau pavasaris – šiek tiek pavojingas metas. Žiūrėk, vienas kitas kaimynas ima ir sugalvoja sudeginti pernykščius lapus ar žolę. Tada visas kaimas paskęsta dvokiančiuose dūmuose. Prisimenu, kartą net ugniagesius kaimo seniūnė kvietė į pagalbą, kad neužsiliepsnotų netoliese augantis miškelis. Aš smerkiu tokius žmones, kurie negalvoja apie gamtai daromą žalą. Juk gali sudegti ir boružėlės šeimyna, ir maži kiškiukai, ir paklydęs nuo mamos stirniukas ar šerniukas... O ką jau kalbėti apie daugybėje lizdelių perinčius paukštelius ir vos išsiritusius mažylius jauniklius.

Mokykloje per gamtos pamokas mes piešėme plakatus, kurie išreiškė mūsų neigiamą požiūrį į gaisro gamtoje sukėlėjus. Parengėme ištisą dailės galeriją. O parašiusieji rašinėlius skaitė  mokyklos konferencijoje „Saugokime žaliąjį gamtos rūbą“.

Myliu ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Kas nuostabiau už vasaros mokinių atostogas! Tačiau nebūkim tinginiai, ypač gyvenantieji kaime! Mūsų rankos reikalingos ir daržui nuravėti, ir kiemą pašluoti, ir aplinką papuošti gėlėmis. Todėl kiekvieną laisvą vasaros minutę stengiuosi pasivaikščioti su draugėmis po pievą, miškelį ar pasigėrėti ežeriuko pakrantėmis.

Ruduo tarsi išbarsto gamtos auksą – margaspalvius lapus. Matau pro langą, kaip vėjas gena paukščių voras į šiltuosius kraštus. Žmonės skuba užaugintas gėrybes sukrauti į aruodus. Ne veltui mano močiutė sako: „Ilgis ir aštrūs žiemos dantys“.

Mano tėtis – medžiotojas, todėl dalį derliaus sukrauna į daržinės kampą, mįslingai tardamas: „Čia mano miško šeimynai žiemą. Kad tik užtektų!..“

Mes, mokiniai, rudenį triūsiame ir prie savo mokyklos. Ji nauja. Ir mokyklos aplinka labai graži. Entuziastų sugrėbti lapus, surinkti šakeles, ar aprišti rožes žiemai – išties nemažai. Smagu dalyvauti rudens talkose akcijose. Tačiau lapų ir žolės mes nedeginame. Stengiamės pasodinti kuo daugiau medžių, gėlių prie gimtosios mokyklos. Juk mūsų mokykla dalyvauja Gamtosauginių mokyklų tinklo programoje. Mūsų tikslas – būti tvarkingiems, įgyti kuo daugiau žinių apie gamtą ir daryti tik gerus darbus. Tiesa, visko pasitaiko, bet mes labai stengiamės būti dori ir sąžiningi. Gamta tokia: jei mes jai geri, ji visada atsidėkos. Kuo? Tyru oru, švariu vandeniu, uogomis, grybais, riešutais. Ir, aišku, nuostabiu augalijos ir gyvūnijos pasauliu – akiai ir širdžiai!

Einu rudenėjančiu taku į žiemą. Kokia ji bus – nežinia. Labai laukiame pirmųjų snaigių šokio. Galbūt mes, jaunieji gamtininkai, ir šią žiemą pastatysime pašiūrių kurapkoms, pakabinsime lesyklėlių, į kurias nuolat bersime trupinių. Galbūt susitarę su medžiotojais gausias vaišes vešime į mišką šernams, briedžiams, stirnoms, kiškiukams. Netoli mokyklos – Nevėžio vaga. Per visą žiemą čia glausis baltuolės gulbės, pilkosios antys. Jos tikrai neliks be mūsų pagalbos. Kad tik žiema nebūtų atšiauri ir speiguota!

Taigi, būk pasveikinta, gražuole gamta. Mes tave mylime ir saugome, kaip geba mūsų jaunos rankutės...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"