Paieška Antroji duona

Antroji duona

 

Statydami ant stalo visų tokią mėgiamą baltą mišrainę arba prie silkutės patiekdami garuojančių bulvių, mes ne tik atiduodame duoklę savo kulinarinėms tradicijoms, bet ir palaikome... Jungtinių Tautų Organizaciją. Mat ji savo štabo būstinėje Niujorke šiuos metus paskelbė Tarptautiniais bulvių metais. Beje, šios iniciatyvos sumanytoja buvo tokia rimta įstaiga, kaip FAO – Maisto ir žemės ūkio organizacija, kurią tvirtai palaikė JTO Generalinė Asamblėja. Už viso to slypi kruopščiai atlikta analizė, tvirtinanti, jog planetos gyventojų augimo tempai neatidėliotinai reikalauja net 60 procentų padidinti maisto pramonės produktų gamybą per artimiausius tris dešimtmečius. Ekspertai įsitikinę, jog padėti įvykdyti šį uždavinį gali būtent bulvės. 

 

Truputis istorijos 

 

Patiekalai iš bulvių taip tvirtai įėjo į Europos šalių virtuvę, kad sunku įsivaizduoti laikus, kai mūsų žemyne apie šią daržovę niekas nežinojo. O juo sunkiau patikėti, kad mūsų brangiosios bulvelės, neatsiejamos kiekvieno save gerbiančio daržo gyventojos, gimė kažkur tolimoj Pietų Amerikoj. O juk taip ir buvo!

Iš kurgi konkrečiai paplito žemėje bulvės? Šiandien dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, jog jų tėvynė – Centriniuose Anduose, netoli stambiausio pasaulyje aukštikalnių ežero Titikakos, ties Bolivijos ir Peru siena. Augintos jos čia dar prieš 7 tūkst. metų iki mūsų eros. O esama ir tokių specialistų, kurie įrodinėja, kad sukultūrintų bulvių amžius siekiąs net 13 tūkst. metų.

            Tačiau esama datos, su kuria sutinka visi: ispanų konkistadorai, pasiekę Ameriką, su bulvėmis susipažino 1532 m., kai Peru teritorijoje ieškojo aukso. Jie išsyk pastebėjo, kokią svarbią vietą jiems naujas augalas užima inkų imperijoje. Aborigenai mokėjo ypatingu būdu auginti ir prižiūrėti bulves. Nakčiai jas išdėliodavo ant vėsios žemės, o dieną uždengdavo šiaudais, kad apsaugotų nuo svilinančių saulės spindulių. Po keleto parų bulvės tapdavo absoliučiai baltos, o po to jau indėnų moterys ir vaikai vaikščiodavo po jas basi, kad apvalytų nuo lupenų ir suminkštintų.

            Vėliau bulvės būdavo pamerkiamos į upę, kurios šaltas tekantis vanduo per porą savaičių išplaudavo iš bulvių kiek kartoką skonį. Išimti iš vandens gumbai kokį pusmėnesį džiūdavo saulėje.

Galutinis produktas, vadinamas “čunjo”, galėdavo išsilaikyti iki 10 metų, o tai leisdavo apsisaugoti nuo nederliaus metais kylančio bado. Ir nors konkistadorai ne išsyk įvertino visus rasto augalo privalumus, greit jie ėmė jį naudoti kaip pagrindinį maisto produktą savo laivuose.

Inkai naudodavo bulves ir įvairiems susirgimams gydyti. Gumbai tikdavo būrimams ir oro pranašystėms. Bulvės taip giliai įėjo į inkų kultūrą, kad tarnavo jai net kaip laiko matavimo priemonė: būdavo vadovaujamasi ta laiko atkarpa, per kurią bulves galima išvirti iki atitinkamos konsistencijos. O Peru indėnai turėdavo net savo Bulvių dievą. Jis vaizduotas su bulvių kerais abiejose rankose. 

 

Pradžioje – tik pašaras...

 

Kai 1565 ar 1570 metais bulvės pateko į Ispaniją, valstiečiai iš pradžių jas ėmėsi auginti tik kaip pašarą gyvuliams. XVII a. pradžioje šis augalas iš Ispanijos persikėlė į Italiją, Austriją, Belgiją, Olandiją, Prancūziją, Šveicariją, Angliją, Vokietiją, žodžiu, pradėjo keliauti po pasaulį. Tačiau anaiptol ne visur jos būdavo šiltai priimamos. Į bulves žiūrėta įtariai ir net su tam tikra baime. Jomis šerti gyvuliai arba iš bado mirštantys elgetos. Valstiečiai tuo tarpu atsisakydavo valgyti negražius beformius gumbus, kilusius iš stabmeldiškų kraštų. Daugelis manė, kad bulves sutvėrė piktosios dvasios. Šiaurės Europos kraštuose šią egzotišką naujovę augino botanikos sodai. Kai kur ji naudota kaip vaistai. Ir vis dėlto, kaip mes žinome, galiausiai ši daržovė buvo pradėta naudoti įvairiausiems patiekalams gaminti, ir pasaulinė kulinarija dabar be jos tiesiog neįsivaizduojama.

 

O tėvynėje?

 

O kaipgi sekasi bulvei jos gimtuosiuose kraštuose? Bolivijoje auginama per 1300 rūšių, Peru – per 4000. Ši šalis pagal bulvių vartojimą - Lotynų Amerikos lyderė. XX a. 60-aisiais metais kiekvienas Peru gyventojas kasmet suvalgydavo apie 100 kg bulvių, kurios sudarydavo maždaug pusę viso raciono. Tačiau 80-ųjų metų viduryje situacija pasikeitė: metinis bulvių suvartojimas kiekvienam žmogui sumažėjo iki 45 kg.

Su kuo gi susiję šie rimti pokyčiai? Ogi su tuo, kad bulvės labai stipriai pabrango. Pagrindinė šio reiškinio priežastis tapo teroristinės organizacijos “Sendero Luminoso” veikla. Baimės vejami iš kaimų į miestus, valstiečiai jau nebeaugino šių daržovių. Tad 1980 metų pabaigoje jų kainos pasiekė rekordinių aukštumų. 90-ųjų pradžioje šią ekstremistinę organizaciją sutriuškinus, bulvės pradėjo pigti. 2005-aisiais, FAO duomenimis, jų vėl imta suvartoti iki 80 kg per metus.

Tačiau Peru gyventojams toli iki kai kurių kitų tautų. Štai vidutinis statistinis rusas per metus suvalgo iki 140 kg bulvių, ukrainietis – tiek pat, o mūsų kaimynai baltarusiai ir dar daugiau – beveik 340 kg. Visame pasaulyje bulvės yra tapusios vienu iš svarbiausių maisto produktų. Taigi Peru konkistadorai aptiko kur kas didesnę vertybę už auksą.

 

Labiausiai vertina airiai

 

Vargu ar atsirastų kita šalis, kurios virtuvė bulvėms skirtų tokią garbingą vietą, kaip Airija. Bulvių čia valgoma daug ir bet kuriuo pasitaikiusiu atveju. Parduotuvėse bulvės parduodamos pagal rūšis: atskirai virimui, atskirai – kepimui, atskirai – košei. Airijos aludėse gali jums pasiūlyti 3-4 jų paruošimo būdus, o atskiruose restoranuose – beveik tiek, kiek galima aptikti čia visur parduodamos knygos “Bulvių patiekalai” puslapiuose.

Airija tapo antrąja šalimi po Ispanijos, kur paplito bulvės. O tai įvyko dėl to, kad 1588 m. prie Airijos krantų per audrą sudužo ispanų laivų armada, plaukusi užkariauti Anglijos. Išmestuose į krantą laivuose airiai rado bulvių ir išmoko jas auginti. Jau 70-čiai metų po šio įvykio praėjus, bulvės tapo pagrindiniu maisto produktu.

1841 m. Airijos gyventojų skaičius pasiekė 8 mln. žmonių. Du trečdalius sudarė varguomenė, besimaitinusi daugiausia bulvėmis, avižine koše ir pasukomis. Todėl 1845 m. bulvių nederlius Airijai tapo tikra tragedija. Nederliaus priežastimi tapo liga, kuri sukeldavo šio augalo žūtį. Ketverius metus iš eilės dėl jos airiai negalėjo išauginti bulvių. Per tą laiką iš bado mirė apie milijonas žmonių, o dar vienas milijonas išsirengė į Naująjį pasaulį, davęs pradžią masinei emigracijai į Ameriką.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"