Paieška Halifakso tragedija

Halifakso tragedija

Pats galingiausias sprogimas „iki atominės bombos“ įvyko prieš 9 dešimtmečius

 

1917 metų gruodžio 6-osios rytas Halifakse prasidėjo kaip įprasta: naudodamiesi palankiu oru, laivai rengėsi plaukti per Atlantą. Jie buvo pilnut pilnutėliai karinės amunicijos, maisto produktų ir šaudmenų, kurių nepasotinamai reikalavo frontas. 

Kasdien iš Halifakso, tapusio vienu iš svarbiausių Šiaurės Amerikos Atlanto vandenyno pakrantės transporto mazgų, išplaukdavo po 2-3 karavanus su 40-60 laivų kiekviename. Baimindamiesi povandeninių vokiečių laivų, jie plaukė lydimi karinės apsaugos. Eilinis toks karavanas kaip tik rengėsi į kelią, saugomas dviejų grandinių, užtveriančių kelią įplaukimui į teritoriją nakties metu. Taigi laivams, atplaukusiems į Halifaksą sutemus, tekdavo laukti  leidimo įplaukti, kad priešo povandeninis laivas negalėtų įšokti laivo “šešėlyje”.

Būtent tokioje situacijoje atsidūrė prancūzų transportinis laivas “Monblanas”. Apie 7.30 val. jis atitrūko nuo inkaro ir paėmė kursą į Bedfordą, kur turėjo formuotis karavanas. Laive buvo itin pavojingas krovinys – 2300 tonų rūgšties, 200 tonų trinitrotoluolo, 10 tonų presuotos medvilnės artilerijos užtaisams ir 35 tonos benzolo. Praktiškai vienu metu nuo prieplaukos išėjo ir norvegiškas transportinis laivas “Imo”. Jis privalėjo plaukti į Niujorką, pasiimti Belgijai skirtą krovinį.

Tai, kas įvyko, iki šiol kelia ekspertų nuostabą: oras buvo giedras, matomumas – puikus, tačiau dėl locmanų klaidos abu laivai susidūrė. Smūgis atiteko “Monblano” priekinei daliai, kur buvo rūgšties krovinys, o po juo – statinės su degalais, išsyk įsiplieskusiais nuo susidūrimo metu kilusių žiežirbų. Ugnis plito žaibišku greičiu, ekipažas paliko laivą ir gelbėjimosi valtimis pasiekė krantą, kur jau susibūrė šimtai avarija susidomėjusių žmonių.

Nevaldomas laivas lėtai dreifavo link šiaurinio Halifakso rajono Ričmondo, kuriame buvo susitelkusios pramonės įmonės. Katastrofa įvyko, kai miesto laikrodis rodė 9.05 ryto. Sprogimas sunaikino viską teritorijoje, užimančioje 2,5 kvadratinių mylių.

“Tai buvo pats galingiausias sprogimas žmonijos istorijoje iki atominės bombos išradimo”, - dabar sako Halifakso jūrų muziejaus mokslinis darbuotojas Ričardas Mailas. Nuo žemės paviršiaus buvo šluote nušluoti dokai, fabrikai, bažnyčios, mokyklos, gyvenamieji namai. Sprogimo jėga buvo tokia galinga, kad “Monblano” inkarą nusviedė už 3,5 km, o ginklus nuo laivo – už 2,5 km nuo epicentro. Tikslus aukų skaičius taip ir liko nežinomas, bet, pagal statistikus, išsyk žuvo apie 1900 žmonių, per 6 tūkst. buvo sužeistų, o 25 tūkst. liko be pastogės.

“Sprogimo metu žuvo daugelis miesto tarnybų darbuotojų: gaisrininkų, policininkų, geležinkeliečių, - pažymėjo Ričardas Mailas. – Pirmajame etape gelbėjimo darbų griebėsi karo jūreiviai ir laivų ekipažai. Vėliau į pagalbą Halifaksui ėmė atvykti gelbėtojai iš kitų šalies rajonų, bet jiems teko paskutiniuosius kilometrus iki miesto eiti pėstiems – juk geležinkelio bėgiai ir stotis buvo sugriauti”. Pagalba keliavo ir iš kitų šalių – iš Kinijos, Naujosios Zelandijos. Halifakso gyventojai iki šiol prisimena kaimynų dosnumą – Masačiuseto valstijos gyventojai suteikė paramos už 750 tūkst. dolerių. Iki šiol dėkingumo vardan Halifaksas kasmet išsiunčia į Bostoną kalėdinę eglutę.

1994 m. Jūrų muziejus Halifakse atidarė ekspoziciją, kuri pasakoja apie miesto tragediją. Vitrinose – mokyklinė kuprinė, kuri kažkada išgelbėjo savininką nuo skeveldrų; geležinkelio darbininko, žuvusio stotyje, piniginė ir laikrodis; baltas antkapis, skirtas prisiminimui vaikų, numirusių 1888 metais nuo epidemijos. Jų tėvai, užsakę šį antkapį, sprogimo metu žuvo, taigi balta marmuro plokštė su užrašu taip ir liko nepastatyta ant kapelio.

Prisiminimas apie Halifakso tragediją gyvas iki šių dienų: kasmet gruodžio 6-ąją miestelio gyventojai renkasi į atminimo mišias, o nuo “Gedulingojo bokšto” sklinda varpų muzika – kariljoną miestui padovanojo vienas žmogus, išlikęs gyvas kitoje katastrofoje – “Titanikui” paskendus.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"