Paieška Po Pusiaužiemio – vis dar be žiemos

Po Pusiaužiemio – vis dar be žiemos

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Bėga laikas po Pusiaužiemio, o žiemos – tikrosios, snieguotos ir šaltos – vis dar nematyti! Tiesa, Pusiaužiemio barsukas šiemet kaip reta buvo pasimetęs – nesunku jį suprasti, nes tą lemtingąją dieną nebuvo apniukę, tačiau ir saulutė nešvietė. Dar sunkiau ką nors nuspręsti buvo galima  ir dėl neįprasto visos žiemos charakterio.

... Vasaris,  paskutinis kalendorinės žiemos mėnuo. Nuo seno jis žinoma kaip Pūgius, garsėjantis audringu charakteriu. Vasarį sugrįžta saulė, tačiau orai kasdien pasikeičia daug kartų: po saulės stoja juodi debesys, apsisuka vėjas. Vasario mėnesį, net ir esant rimtai žiemai, galime girdėt, regėti ir užuosti pavasariškus ženklus: klausytis zylių tilindžiavimo, matyti varveklius ir jausti atitirpstančios žemės kvapus.

Šiemet kol kas neregime sniego ir pūgų. Tačiau žiema yra žiema – jos orai gali pasikeisti bet kada. Tačiau net ir be žiemiško paveikslo jau skaičiuojame pavasario ženklus ir apraiškas. Štai jau kuris laikas gieda didžiosios, o joms pritaria šiaurinės pilkosios zylės, miške suokia liputis. Judriausias ir garsiausias šiuo metu bukutis: jo kliuksėjimas, lakstymas medžių kamienais, žievės skrebenimas rodo nepaprastą šio paukščiuko energiją. Pavasariškos nuotaikos ją dar labiau aktyvina. Dabar visai nesunku išgirsti sauso medžio viršūne ar šaka „grojančius“ genius – pavasarį tai reikštų vestuvines nuotaikas. Dabar geniams yra tiesiog gera.

Pakiliausios nuotaikos dabar yra krankliai. Išvysti vienišą kranklį šiuo metu beveik neįmanoma: jie vis po du. Kranklių poros sudaromos ilgam laikui. Tačiau rudenį ir žiemą išskirtinę dviejų paukščių santarvę pamatyti nėra lengva. Dabar juodi lyg anglis varnai sugrįžo prie savo lizdų, į savo perėjimo teritorijas, ir jose skraido, nardo ore – visai apylinkei reikia apreikšti savo teises, apie jas perspėti kitas, savo namų dar neturinčias poras. Šiuo metu kaip niekada tampa matomas kranklių žvitrumas, ypatinga kūno, skrydžio ir... garso harmonija. Iš tikro – būtume neteisūs, jeigu manytume, kad kranklys moka tik krunksėti. Žiemos gale jo „žodynas“ susideda iš daugelio įvairių tonų, įvairaus skambėjimo garsų ir signalų. Kai kurie jo skleidžiami garsai yra tokie švelnūs, melodingi, kad net imi abejoti šio paukščio tapatybe. Labai greitai krankliai ims tvarkyti lizdą ir nuo jo nesitrauks. Čia ir nakvos – susiglaudę, pačioje saugiausioje viršūnėje.

Tuoj pat prasidės lapių, o po jų – ir kiškių vestuvės. Medžiotojai praneša, kad miškuose pastebėti pirmieji šerniukai. Tokiems mažiems žvėriukams galima linkėti, kad žiema neateitų – tik taip jie gali išgyventi iki pavasario.

Žiema dar neišeikvojo savo galių. Be didelių pastangų ji gali karaliauti dar bent pusantro mėnesio ir nuveikti labai daug. Žinome, kad ji turi tokią teisę. Tačiau mes šaltos ir sunkios žiemos jau nelaukiame. Gal kitąmet...

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"