Paieška Draugų ieškokite rudenį

Didžiausia dovana žvėriui – būti laisvam!

 

„Žaros“ leidykla šių metų pradžioje išleido Selemono Paltanavičiaus apysaką „Leopardas Leonardas“ – 130 puslapių knygą, kurioje daug pasakojimų supinta į vieną istoriją. Istorijoje skaitytojas ras daug ko –  žinių apie leopardus, apie zoologijos sodą, žvėrių ir žmonių santykius. Tam autorius naudoja detektyvo principus, paprastą pasakojimą ir svajones. Tačiau labiausiai žymi, nors visai nepastebima yra viena linija – gėrio, gerumo, švelnumo. Tai – stiprių žmonių bruožas, nes tik tvirti, ryžtingi žmonės gali būti geri, pasiruošę ištiesti ranką ne tik draugui, bet ir visai nepažįstamam, vienišam  leopardui.

 

Autoriaus žodis

 

Istoriją apie Leonardą nešiojausi mintyse ilgai, tačiau rašyti ją ėmiausi tik manydamas žinąs, ką jis veiks, kaip elgsis. Atrodo – taip manydamas klydau, nes pradėjęs rašyti tapau priklausomas nuo jo neįspėjamo charakterio ir nenuspėjamų veiksmų. Tačiau įdomu tai, kad radome bendrą kalbą ir netgi abu surezgėme nepaprastą planą. Koks jis, dabar negaliu pasakoti, tačiau apie jį sužinos visi, perskaitę knygą. Planas mums pavyko, dabar Leonardas gyvena Afrikoje. Manau, kad jis yra laimingas. Beje, jis pats man jau davė apie tai žinią. Kaip ir turėtų būti – neįprastai…

Sakysite – rašyti Lietuvos vaikams apie leopardą yra vargu ar tikslinga. Tačiau nerašyti būtų dar sunkiau – juk jis yra, tas laukinis žvėris, kurį žmonės nori matyti paklusnų, praradusį savo žvėrišką prigimtį! Jis užaugintas žmonių, išmokytas visokių – ne visada žvėrims įprastų dalykų. Tačiau jis negalėjo prarasti tai, ką jam davė gamta. Kaip tokiam leopardui nepadėti? Ar neištiesęs jam rankos, nesijausčiau jį išdavęs?

Knyga apie Leonardą turi savo slaptus tikslus. Žinoma, visų pirma čia tiek žinių apie šį žvėrį, tačiau labiausiai svarbi yra jo keliavimo laisvės link istorija. Kiekvienas ją įsivaizduos savaip. Autorius, pateikęs knygą skaitytojams, lyg ir atsisveikina su jos veikėjais. Tačiau su Leonardu aš dar neatsisveikinau: mintimis nuskrieju pas jį ir bandau įsivaizduoti jo būtį dabar. O gal – jis ir pats kada nors duos kokią žinią. Kas žino?

 

Draugų ieškokite rudenį

Ištrauka iš Selemono Paltanavičiaus  knygos „Leopardas Leonardas“

           

Tų metų ruduo buvo ilgas ir liūdnas: kasnakt vėjas nuo šakų nuplėšdavo po naują lapų šūsnį, o lietus priplakdavo juos prie žemės. Medžiai vis plikėjo, ir jų nestabdomi vėjai nešė sunkius debesis. Veltui tarp jų ieškotum šviesesnės proplaišos...

Žiūrėjau pro langą į tokį rudenį ir bandžiau prisiminti vasarą, kuri buvo dar taip neseniai. Tačiau nuo vaistų, kuriuos peršalęs gėriau visą savaitę, pavargusi galva kirbėjo mintimis, panašiom į už lango tykantį rudenį.

Nežinia, kaip ten būtų buvę toliau, tačiau vieną rytą debesys plyšo ir prašvito saulė. Ji buvo geltona, jos buvo visur - ore, medžių šakose, ant šakų užsilikusiuose lapuose ir ant žemės telkšančiose balutėse. Saulė įsiveržė ir į mano kambarį - jos spinduliai lietė kiekvieną daiktą, nubėgo knygų lentyna ir sustojo prie dėžučių ir buteliukų su vaistais. Matyt, saulutei jie buvo nežinomi, nes jai šviečiant niekas neserga.

Žiūrėjau  į tokį saulės žaismą ir supratau, kad nedera sėdėti namuos - reikia eiti, kvėpuoti saulės pagardintu  oru, markstytis nuo jos spindulių. Taip ir padariau - apsirengiau ir išėjau į parką.

Čia viskas buvo kitaip - kvepėjo žemė, nuo žolės kilo lengvas permatomas garas, o tarp lietaus priblokštų lapų straksintys juodieji strazdai visai neatrodė liūdni. Takelis per parką vedė vis toliau, kol atsirėmė į zoologijos sodo vartus.

„Ką gi - aplankysiu  žvėris...“ - pamaniau sau, atverdamas sodo vartelius. Būdamas vaikas, čion atbėgdavau dažnai, kartais su draugais lipdavau per zoologijos sodo tvorą ir taip gąsdinau savo tėvus. Kažkada čia pažinojome visus žvėris, kuriuos vadinom savais vardais. Dabar prisiminiau sode nebuvęs labai ilgai.

Įdomu, kas pasikeitė per tą laiką?

Gal tie liūtai, kurie kažkada buvo tik nevikrūs jaunikliai ir kuriuos mes glostėme nematant jų mamai, jau tapo ilgakarčiais žvėrimis. O gal vilkų narve iš dviejų žvėrių atsirado didelis pulkas? O gal... Tokių ir kitų minčių vedamas žengiau zoologijos sodo takais ir stebėjausi, nematydamas senų pažįstamų. Štai net stumbras jau kitas - jaunas, tvirtas ir plačiaragis. Gudriai žvelgianti lapė - taip pat kita. Ir lūšys - kitos.

Ilgam sustojau prie leopardo voljero. Dėmėtu kailiu žvėris gulėjo ir šilosi prieš saulutę. Jis buvo toks ramus, kad pradžioj maniau jį miegant, tačiau jis nemiegojo - geltonos jo akys žiūrėjo į mane, o pats žvėris atrodė susidomėjęs ir nustebęs.

Nežinia, kas mane sulaikė prie jo, bet kai ilgėliau pastovėjęs gręžiausi eiti, išgirdau keistai ištartus žodžius:

- Visą savaitę nieko nebuvo,  o kai užklydo tas vienas vienintelis, vos akimirką pastovėjo...

Apsižvalgiau aplinkui, tačiau greta nepamačiau jokių žmonių. Gal pasigirdo?

- Keistas kažkoks, vis savo šešėlio ieško... - vėl išgirdau tą patį balsą. Darsyk apsižvalgiau, tačiau žmonių nebuvo, tik - mudu su leopardu. „Gal čia jis?“ - pamaniau ir supratau galvojantis kvailystę. O gal?..

Čia tu kalbi? - nedrąsiai paklausiau aš leopardo ir būčiau nenustebęs neišgirdęs nė garso.

- Aš, - tyliai atsakė jis. - Ir nėra čia ko stebėtis.

- Negali būti! - sušukau sužavėtas, bet leopardas pakilo iš savo vietos ir prisimerkė.

Tyliau, tyliau!  Taip tu visus zoologijos sodo prižiūrėtojus ir patį direktorių prisišauksi.

Bet vis tiek, juk taip nebūna... Aš netikiu tuo..

- Dar vienas kvailys atsirado, - suniurnėjo leopardas ir nusigręžęs atsigulė ant savo medinės lentynos.

Aš bandžiau jį visaip prakalbinti, vaikščiojau greta, nuėjau prie kitų narvų ir vėl sugrįžau, bet leopardas gulėjo ir žiūrėjo į sieną. „Įsižeidė, - pamaniau aš. -  Na ir tegul... Pastovėsiu dar valandėlę ir eisiu...“

Kai jau rengiausi eiti, leopardas atsigręžė į mane ir trumpai paklausė:

- Ar ateisi dar kada nors?

- Ateisiu, - pasakiau aš, bet jis nesiklausė manęs, nes ir vėl nusigręžęs žiūrėjo į sieną.

 

Pažadus ištesėti būtina!

 

Visai nelauktai susikaupė tiek darbų, kad aš pasinėriau į juos - daugiausia laiko užėmė pjesės lėlių teatrui rašymas. Aš prakaitavau, gadinau popierių, bet viskas, ką iškeverzodavau lape, buvo taip paprasta ir kvaila, kad to nebūtų vaidinusios net už siūlų tampomos teatro lėlės. Keista - juk kažkas pasaulyje parašo tokius dalykus,  lėlės kartu su aktoriais juos vaidina, o vaikai ploja ir krykščia, šaukia „Dar, dar...“

„Galbūt tas pjeses rašo visai kitokie autoriai, o ne tokie nevykėliai, kaip aš...“ - galvojau pasirėmęs rankomis ir spoksojau į nuo ryto tuščią popieriaus lapą. Kažkas įvyko, kažko nepadariau, kažkam esu skolingas... 

Kol kankinausi prie stalo, užgeso paskutinės rudens spalvos, nukrito lapai ir po kojomis dunksėjo šaltuko sustingdyta žemė. O šiandien pradėjo snaigenti - ir dabar už lango regiu iš dangaus byrančias mažutes lyg kruopas, kietas snaigules, kurios ištirpsta vos palietusios žemę. Vis sninga ir sninga, o baltos sniego spalvos neregėti. Tačiau jau greitai tikra žiema, atūš šiaurys, bus šalta ir visai nesinorės į lauką, gal tik oro į plaučius įkvėpti, o po to - vėl sėsti ir dirbti. Ir kas sugalvojo tą rašymą, kodėl žmogus negali be jo gyventi?

Pagaliau kiemo pievelė marguoja  sniego lopais - kai kur dar pilka žemė, o kitur jau baltos perregimo sniegelio dėmės. „Kaip leopardo kailis...“ - pagalvoju ir mane staiga nupurto šaltis. Štai kur mano visų nesėkmių priežastis: aš sumelavau, aš pažadėjau ateiti pas jį, ir nenuėjau. Aš sėdėjau šiltam kambary ir nieko nepadariau, o jis dabar šąla ant savo medinės lentynos. Greičiau, greičiau pas jį!

Skubiai apsimūturiuoju kaklą šaliku, užsimetu striukę ir puolu pro duris. Prabėgdamas iš šaldytuvo dar nutveriu  dešrą, kuri netelpa man į kišenę, ir skuodžiu mojuodamas ja lyg lazdele. Gerai, kad pakeliui nesutinku pažįstamų, o kiti žmonės turi savo rūpesčių, jiems nė motais mano keistenybės. Suplukęs sustoju prie zoologijos sodo vartų. „Pala, taip negalima“, - nuraminu pats save ir dešrą paslepiu užantyje. Dabar žengiu vidun lyg niekur nieko, praeinu stumbrus, šernus, prisnigta karčių kupeta liūtą, kuris pakelia galvą ir nustebęs žiūri į mane. Greičiau, tik greičiau...

Leopardo narvas buvo tuščias...

Sustojau prie jo, bandžiau įžvelgti ant žemės įmintus pėdsakus, pamatyti pro namelio duris marguojantį kailį. Veltui...

Mane išmušė šaltas prakaitas: galbūt, jis manęs laukė... Aš juk pažadėjau, aš turėjau, privalėjau ateiti pas jį, nes jis tikrai norėjo man kažką pasakyti. Kažką svarbaus. O aš neatėjau...

Vaikščiojau prie surūdijusios jo narvo tvoros, žvelgiau į snaigėm apibertą medinę lentyną, ant kurios jis mėgdavo gulėti. „Kur tu dabar?“ - klausiau mintyse, bet žinojau, kad neišgirsiu jokio atsakymo.

Laukiau jo ilgai, visai sužvarbau, ir pagaliau apsigręžiau eiti. Pavėlavau... Negera nuojauta, lyg koks didelis juodas katinas atsigulė man ant širdies, ir nežinojau, ką daryti. Netraukė namo, tačiau kur daugiau eiti? Išslinkęs  pro sodo vartelius, parke sutikau šunelį vedžiojančią kaimynę. Piktai šnarpščiantis dėl niekada  nesibaigiančios slogos, išpūstom akimis, jis nemėgo manęs. Tik šįsyk apsidžiaugė, kai pasilenkiau jį paglostyti. Šunelis vis bėgo iš paskos ir visai be noro sugrįžo pas savo šeimininkę.

„Negali būti, kad jis būtų pakeitęs požiūrį į mane. O gal, gal jis kažkokiu būdu pajuto many tūnantį juodąjį katiną...“ - galvojau žingsniuodamas namo. Tik staiga prisiminiau dešrą, kurią buvau paslėpęs užantyje. Tai ją užuodė išpūstaakis ir bandė mane sugraudinti.  Aš dar sykį kažko nesupratau...

 

Žinia

 

Liūdesys ir kaltės jausmas kamavo ilgai - visą savaitę sėdėjau kambaryje, kovojau su blogomis mintimis ir rašiau tą nelemtą pjesę lėlių teatrui. Pagaliau ji baigta, atiduota redaktoriui (jis netgi sakė, kad man kažkas gavosi), ir aš galiu save apdovanoti bent savaite atostogų. Tačiau kaip atostogauti tokiu metu, kai jau ne ruduo, bet dar - ir ne žiema? Kažkada buvau sugalvojęs, ką daryčiau kiekvienu metų laiku, ką aplankyčiau ir kur norėčiau nuvažiuoti. Išeitį tikrai būčiau suradęs, tačiau...

Vakare ilgai skaičiau knygą. Lauke buvo tamsi naktis, net nosį priplojęs prie stiklo ir prisidengęs rankomis nemačiau nieko. Už lango regėjau tik šviesoj boluojančias obels šakas - dar visai neseniai jose šiugždėdavo lapai, žemėn krisdavo obuoliai. Dabar jos styrojo tylios - jų keistą pynę matydavau kaskart nuo knygos pakeldamas akis.

Namuose buvo tylu, net sieninis laikrodis nustojo tiksėti. „Matyt, būsiu pamiršęs jį prisukti...“ - pagalvojau ir pakėliau akis nuo knygos. Tai truko tik akimirką, bet aš ir dabar galiu viską papasakoti iki smulkmenų: už lango juodavo ta pati naktis, lempos šviesoje bolavo obelų šakos, o tarp jų buvo... leopardas. Ne visas, tik galva, į mane žvelgianti žalsvomis akimis. Jis nejudėjo ir aš pamaniau, kad man vaidenasi. Po ilgo darbo, po bemiegių naktų to ir reikėjo laukti... Pakako tik mirktelėti akimis, kai viskas vėl pasikeitė - bolavo šakos, juodavo naktis, ir nieko daugiau. „Be atostogų neišsiversiu...“ - pagalvojau ir susiruošiau miegoti. Tik miegas ilgai neėmė, nes prieš akis stovėjo ką tik regėtas vaizdas: naktis, susipynę šakos, o tarp jų  - leopardas.

Pabudau anksti - dar tik brėško, triukšmingai praskrido  per naktį išalkusios kuosos. Šiaip būčiau miegojęs ar bent drybsojęs atmerktomis akimis - tokiu metu gera  būti tyloje ir ką nors galvoti. Tačiau šįkart mane pažadino iš laiptinės sklindantis piktas kaimynės balsas: ji barė savo išpūstaakį šunelį. Niekada neteko girdėti, kad  ji apie savo numylėtinį pasakytų bet vieną blogą žodį. Kas atsitiko?

Man buvo taip smalsu, kad beregint užsimečiau chalatą ir pravėriau duris į laiptinę. Prie plačiai atvertų laukujų durų pamačiau kaimynę ir juodą jos šunį, kuris nieku gyvu nenorėjo eiti į kiemą. Moteris pririšo jam pavadėlį, tačiau ir tempiamas šuo spyrėsi visom keturiomis, pagaliau netverdamas tokios patyčios pradėjo skalyti ir urgzti ant savo šeimininkės. Kai pagailėjusi ji atrišo pavadėlį, šuo lyg kulka nėrė laiptais aukštyn ir cypdamas letenom pradėjo brazdinti savo buto duris.

Tyliai užvėriau duris. Hmmmm... Kažkas atsitiko. Ir, ko gero, ne tam išverstaakiui padarui, bet... Skubiai apsirengiau ir išėjau į kiemą. Čia sniegelis buvo nutirpęs, ant eglučių spyglių kybojo sunkūs nakties rasos lašai. Nutvėręs šluotą, kad neatkreipčiau akylų kaimynių dėmesio, pasieniu nusigavau iki savo buto lango. Negali būti! Ne, tai tiesiog neįmanoma! Porą kartų sušmėžavęs šluota, ranka išlyginau kurmiarausio paviršių, dar pasižvalgiau ir suglumęs nuėjau namo.

Vadinasi - man visai nepasivaideno. Vadinasi - taip jis ne tik siuntė man žinią. Jis pats... Bet - tsss, šito niekas neturi žinoti. Niekas niekas!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"