Paieška Nusilenkiant evoliucijos dėsniams...

Nusilenkiant evoliucijos dėsniams...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su VĮ „Ukmergės miškų urėdija“ urėdu Kaziu GRYBAUSKU.

 

Ši žiema, kaipo nesibaigiantis ruduo, nėra pats geriausias metas miškininkams darbui miškuose: drėgna, įšalo nėra.... Tad ir teirautis bandysiu lyg ir netikusiai: ar tikrai nesiseka miškuose šiemet?

 

Gamtoje, deja, nieko nepakeisi. Jei jau yra pražliugę miškai, vis tiek reikia suktis... Gelbėja situacijoje ir tai, jog kiekvienais metais daug dėmesio skiriame miško kelių priežiūrai bei remontui. Žinoma, tai kainuoja nemažai, tad labai džiaugiamės Kelių plėtros programos parama. Žodžiu, reikia išlaikyti gerą kelių būklę, reikia paruošti įvažiavimus kirtaviečių link. Visa tai daroma ne tada, kai jau prasideda blogas oras... Keliais rūpinamės nuolat, kad medienos vežėjai galėtų produkciją laiku išgabenti iš miško.

Be abejo, talkina ir puikios suomiškos medvežės, su kuriomis galima dirbti ir pelkėtuose juodalksnynuose, kur kokiu paprastu traktoriumi nepravažiuosi... Mažos vikšrinės medvežės beveik neturi jokio poveikio dirvožemiui, tad valksmų didelio poreikio nebėra...  Nors naudojamės ir tais šakų klojiniais...  

Kol kas dirbame pagal turimas užduotis, nors kiek ir sumažinome spygliuočių (ypač – eglynų) biržių kirtimą.

Kita vertus, džiaugiamės, kad turime šioje veiklos srityje 25 rangovus, kurie mums yra patikimi partneriai. Pavyko išvengti krizės dėl žymių pokyčių darbo jėgos rinkoje. Nupirkome paslaugas ir medienos ruošai, ir visiems privalomiesiems darbams. Kiekvieną žmogų, kuris siekia miške dirbti, stengiamės ne tik įdarbinti, bet ir sudarome sąlygas įgyti reikiamą kvalifikaciją.

 

Tad urėdijai yra rūpestis ir dėl miško kirtėjų, nors jie tiesiogiai priguli įmonėms, kurios yra sudariusios sutartis su urėdija dėl miško kirtimo?

 

Be abejo, esama įmonių, kuriose kirtėjų esama patyrusių. Nors ne visada taip atsitinka, kad žinomos įmonės (žinomos dėl savo paslaugų geros kokybės) laimėtų viešuosius pirkimus. Mes puikiai suvokiame: ne visos įmonės turi atitinkamą technikos bei darbininkų arsenalą. Juoba, kad visos įmonės, su kuriomis turime sudarę sutartis, užsiima ne vien medienos ruoša, o ir vadinamaisiais privalomaisiais darbais.

 

Suvokiu, jog viešieji pirkimai, savo praktine raiška, ne visada girininkus paguodžia?..

 

Viešųjų pirkimų įstatymą, ypač mūsų sistemoje, kai įmonė dirba pagal rinkos sąlygas, reikėtų taikyti, mano galva, tik iš dalies. Viešieji pirkimai mūsų sistemoje visiškai pasiteisina, kai perkama dideliais kiekiais, tarkime, kurą, statybines medžiagas, technines priemones... T.y. – visa tai, kas labai apčiuopiama, konkretu. Perkant tokią paslaugą, kaip privalomieji darbai miškuose (tai nėra koks pelningas veiklos baras, čia reikia daugiau pastangų, t.y. darbo imlumas yra didelis), dėl viešųjų pirkimų efektyvumo abejoju. Įstatymas, kuri galiojo iki 2003 metų, tikrai šioje srityje buvo lankstesnis – buvo galima tas paslaugas nupirkti pigiau. Dabar, deja, pigiau nupirkti ne visada pasiseka.

Vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu tenka nūnai gaišti laiką, reikia tam ne vieno specialisto darbo. Mes priversti išlaikyti urėdijoje net devynis prekybos organizatorius (nors jie turi ir kitų pareigybinių darbų sričių), kurie perka skirtingus dalykus, kurie dar po visą šalį ieško reikiamų dalykų (nesvarbu, laimėtas konkursas ar ne). Tad reziumuoju: nesitaikome į kokius nusikaltimus, tačiau dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas mus pančioja, jis turėtų būti mums kur kas liberalesnis.

Viešieji pirkimai labai komplikuoja padėtį, kai viena ar kita konkursą laimėjusi įmonė ima ir bankrutuoja... Buvo tokių atvejų. Siekiant laiku atlikti darbus esame priversti ir derėtis. Vargu ar sąnaudos, susidarančios perkant pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, padengia tas išlaidas, kurias turėtume, kai pirktume tiesiai iš tiekėjo, be papildomų vadinamųjų viešųjų reveransų.

Kita vertus, reikėtų naudotis ir elektroninėmis galimybėmis perkant prekes bei paslaugas. Paskelbi siūlymus internete, „ateina“ pasiūlymai, komisija juos operatyviai aptaria, pasiūlo sprendimus. Tai turėtų būti įteisinta, kaip ir elektroninė bankininkystė.

 

Gal galėtumėte paminėti: kokiuose konkrečiuose privalomuosiuose darbuose viešųjų pirkimų „rūbų“ subtilybės labiausiai „nelimpa prie kūno“?..

 

Toks paprastas dalykas: priešgaisrinė apsauga miškuose. Juk pavasarį nuolat reikia gesinti degančią žolę. Čia problemos susietos ir su Darbo kodeksu, ir su viešaisiais pirkimais. Panašiai atsitinka su atliekomis, atsirandančiomis miške – kas jas surinks: eigulys? Ar tai jo veiklos sritis? (Apie žmonių, dergiančių miškus, moralę jau ir nekalbu...) O darbininkų neturime... Kokį rangovą čia surasti, kad miške šiukšlių būtų mažiau? Teisingiau: kaip čia pritaikyti tą viešųjų pirkimų „rūbą“?.. Esama panašių veiklos sričių miškuose ir daugiau (rekreacinių vietų priežiūra ir pan.).

Tokiose sferose sunkumų patyrėme jau tada, kai atsirado „nelegalaus darbo ar veiklos“ sąvoka. Anksčiau priimdavome žmones kiek padirbėti vadovaudamiesi individualiosios rangos principais. Mokėdavome tada už tuos žmones ir socialinio draudimo mokestį. Tačiau tai buvo panaikinta dar premjero Gedimino Vagnoriaus laikais. Gaila. Buvo užkirstas kelias daliai kaimo žmonių (ypač žiemą, kai ūkininkai kiek laisvesni) ateiti į mišką padirbėti, prisidurti pinigėlio ar užsidirbti malkų kurui. Negi tai reikia priskirti nelegaliai veiklai?.. O kontroliuoti tas įmones, kurios taikė individualią rangą, buvo nesunku. Reikėjo tik elementarios tvarkos.

 

Tenka iš valstybiniuose miškuose dirbančių specialistų nugirsti, jog vadinamosios kertinės buveinės esančios tarsi po kaklu parištas didžiulis svarmuo... Kita pusė – mokslininkai, gamtosaugininkai – teigia, jog miškas yra kur kas erdvesnė sąvoka, nei medienos, malkų gaminimo fabrikėlis. Kaip toje erdvėje išsitekti?

 

Blogiausia, jog didesnė dalis mūsų gamtos saugotojų kertines buveines suvokia kaip pastovų objektą, kuris niekada nekinta. Juk ir ąžuolynas keičiasi, ypač ligoms apnikus. Gamtoje pastovumo nėra. Be abejo, reikia tų kertinių buveinių, reikia išsaugoti gamtos vertybes. Tačiau kokia prasmė palikti kertinę buveinę, kaipo ąžuolyną, kai to ąžuolyno jau ir nebėra. Tad reikia vertinti dinamiškai: jei jau esama negrįžtamų pakitimų, triukšmauti nėra reikalo, reikia tik konstatuoti, jog kertinės buveinės toje vietoje nebeliko.

 

Tačiau kas čia bus tas arbitras, labiausiai žinantis realią padėtį?

 

Miškininkai mišką privalo pažinti, tad atsakymas yra aiškus. Mes stebime miškus. Esant pokyčiams kviečiame Darių Stončių iš Lietuvos gamtos fondo, rajonų savivaldybių administracijų ekologus, Miško sanitarinės apsaugos tarnybos specialistus, kad kartu būtų galima operatyviai aptarti susidariusią padėtį. Tad sudaroma komisija, kuri esamą padėtį vertina konkrečioje vietoje. Dar kartą sakau: kertinės buveinės turi būti, tačiau jų parinkimo principas buvo politizuotas, kai siekta atitinkamos procentinės išraiškos. Ir mes patys, miškininkai, esame atrinkę 5 proc. miško, kur nevykdome jokios ūkinės veiklos. Visa tai – savanoriškumo dalykai.

 

Tarkime, jog kertinė buveinė „numigruoja“ privataus miško link. Ar džiaugiasi kokia kompensacija jo savininkas?

 

Kol kas tokia kompensacija lyg ir nepasiekė ukmergiškių, privačių miškų savininkų. Be abejo, už Natura 2000 teritorijas kompensacijos numatytos.

Tikra bėda, jog paukščių poligonai buvo pasirinkti neįsigilinus į esamą situaciją. Daugiau nei 22 tūkst. ha plote ketvirtos kategorijos (Taujėnų-Balelių biosferos poligonas) miškuose atsiradus tokiai saugomai teritorijai kiek „nudegėme“. (Beje, tame poligone valstybinės reikšmės miškų yra tik 6 tūkst. ha, visa kita – privačios girios.)

Dar sovietmečiu, tvarkant Lėno baseiną, melioratoriai dirbo nekokybiškai, didžiuliame miške pakilo gruntinis vanduo. Tad pasikeitė galimybės ūkininkauti šiame miško masyve. Pasikeitė ir paukščių gyvenimo sąlygos. Gervių padaugėjo, tačiau jos atsirado dėl atsiradusių plynių ir pakitusios mitybinės terpės. Tačiau išnyko juodieji gandrai, kuriuos išstūmė suopiai. Jonas Grigaliūnas (Miškų institutas), jau nebe pirmus metus atliekantis paukščių stebėseną, teigia, jog paukščių poligone nėra tiek, kiek turėtų būti. Tad ar reikėjo įsteigti tą biosferos poligoną?..

 

Lietuvoje suskamba ne vien daina „Ąžuolai žaliuos..“, o ir esama Ąžuolynų atkūrimo programos. Ukmergiškiai ąžuolų taipogi turi, o kokia ateitis?

 

Atkuriant ąžuolynus, ko gero, niekada nepasieksime tokių aukštumų, ką yra padarę kėdainiškiai miškininkai, vadovaujami kolegos Juozo Girino. Esama ir kitokių žemių, ir kitokių tradicijų... Siekiame, kad ąžuolai augtų mišriame miške (ugdant ir kirvio pagalba), mat tikrą ąžuolyną išugdyti tikrai yra sunku. Kiekvienas ąžuoliukas, perkeltine prasme tariant, reikalauja tiesiog individualios priežiūros.

Didesnė problema urėdijoje yra uosynai, kurių atkūrimas yra problemiškas. Baigiame iškirsti paskutinius uosynus, tačiau naujus išugdyti tiesiog neįmanoma. (Kas ir savaime atželia, žiūrėk, nudžiūva... Mūsų medelyne uosiukai tuoj numiršta nuo grybelinių ligų, nors ąžuoliukus sėkmingai išsiauginame...) Einame mišraus medžių sodinimo link. Gal uosis mišriame miške atsilaikys?..

 

Praėjusiais metais itin daug buvo kalbėta madinga miškų valdymo reformos tematika. Teirausiuosi Jūsų banaliai: jei būtumėte koks caras (na, Dievas), tačiau vis tiek dar sėdėtumėte Ukmergės urėdo kėdėje, ką darytumėte kitoniškai?

 

Jei kas suteiktų tokią valią ar galią, reikėtų atsigręžti į tuos 15 tūkst. ha Ukmergės urėdijos teritorijoje esančių miškų, kurie iki šiol neturi tikrojo šeimininko – yra nei valstybiniai, nei privatūs. Juk tai yra praradimas visai Lietuvai. Galvoju, jog apie 10 tūkst. ha to bešeimininkio miško turėtų tapti valstybiniu.

 

Tas tapsmo procesas, regis, tuoj tuoj turi ir baigtis?..

 

Deja... Viskas sukasi ypatingai lėtai. Kita vertus, rinkoje pagrindine vertybe jau tampa žemė, o ne miškas, kurio paskirties negalima keisti. Išsprendus žemės nuosavybės dalykus, galima dalį tos žemės apsodinti mišku.

Po to, manyčiau, reikia gręžtis girininkijų link. Siekiant struktūrinės pertvarkos, paliekant girininkijai 2-2,5 tūkst. ha. (Nors esama ir kitos medalio pusės: kai bendra girininkijos teritorija yra didžiulė, kai miškų nėra toje teritorijoje daug, tada - irgi keblumai...)

Dėl urėdijų. Kai kurios gal ir galėtų būti didesnės. Pernelyg dideli skirtumai tarp atskirų urėdijų. (Mūsų urėdijos dydis, manyčiau, yra optimalus.) Tačiau visa tai susiklostė tiesiog istoriškai. Pakeitimai visada galimi, tačiau džiaukimės evoliucijos, o ne revoliucijos raida. Juk neatsitiktinai kalbama: keičiantis urėdijų riboms, gali kisti ir apskričių, savivaldybių ribos...

Kokia AB „Lietuvos miškas“ (latviai tuo neilgai džiaugėsi) gal ir galėtų būti, tačiau tai pakirstų tokius esminius polius: veiklos miškuose savarankiškumas, iniciatyva... Kai urėdijos nebeturėtų juridinio asmens statuso, nelabai įsivaizduoju, kaip sėkmingiau būtų galima atlikti privalomuosius ar kitus darbus. Kai girininkijų funkciniai ryšiai nusidriektų į kokią AB „Lietuvos miškas“, kas visa tai gebėtų valdyti... Be abejo, kai yra viena įmonė, kai kas gali būti sprendžiama kur kas sėkmingiau (apsirūpinimas transportu, kai kuriomis medžiagomis ir pan.). Tik ar tai jau ir garantuotų sėkmę?..

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"