Paieška Žvilgsnis į Kernavės girininkiją

Miškams istoriją ošiant...

Žvilgsnis į Kernavės girininkiją

Jonas GEDMINTAS

 

„Žaliasis pasaulis“ turi tokią gražią viziją: miškininkus supranta visuomenė, o visuomenę itin gerbia miškininkai... Ar panaši vizija tiktų senosios Lietuvos sostinės Kernavės vietoje įsikūrusios tokio pačio pavadinimo girininkijos žmonėms?..  Juk dar 2006 metų rugsėjy, minint Miškininko dieną, Kernavės girininkijoje iškilmingai visuomenei buvo pristatytas turistinis-poilsinis 2600 metrų ilgio takas „Ateik, žmogau, tyla priglausiu“... Tako pavadinimas tikrai iškalbingas, tačiau vis tiek nepatiki, kad tyla visada vyrauja Kernavės miškuose, t.y. be problemų niekur miškininkai negyvena... Svarbu, kad visuomenė neiširstų, nuo miškininkų nenusigręžtų...

 

Su kaimynais – be sutarčių...

 

„Iš tikro, miškininkai su visuomene pyktis visai nenori, kur kas geriau – draugauti, - sakė pokalbio pradžioje VĮ „Ukmergės miškų urėdija“ Kernavės girininkijos girininkas Rimas KAZLAUSKAS. - Žinodami, jog Kernavę kasmet aplanko didelis būrys turistų, nusprendėme: nors dalis to lankytojų, apžiūrinčių Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato objektus, srauto galėtų pavaikščioti turistiniu-poilsiniu taku. Atgaivai. Juk puiku vaikščioti ir gražiomis Neries pakrantėmis, pušynu, pastovėti ant Baltojo kalno, žengti miško takeliais, liepteliais, pasigrožėti kai kuriais miško baldais, skulptūromis.

Turiu pasakyti, jog ir žiemos metu atvažiuoja. Tiesiog šeimomis nori pabūti gamtoje.“

Tądien nebeturėjome galimybės pakalbinti Valstybinio kultūros rezervato direkcijos (direktorius Saulius Vadyšis) atstovų, tačiau Rimas Kazlauskas patikino, jog su šio rezervato direkcijos, muziejaus specialistais tikrai labai gražiai sutaria. Net neprireikia biurokratinės sutarties, kuria paprastai įteisinamos kokios nors bendros pastangos. Kernavė nedidelė – keletas šimtų gyventojų. Senoji Lietuvos sostinė, tačiau nūnai - sodžius, kuriame vienas kitą gerai pažįsta. (Ypač žiemą, kai Kernavės, jos apylinkių nebesiaubia įvairiausio plauko „žygeiviai“.) Jei jau pažįsti - ir talkini „pagal esamas galimybes, be jokio rašto“, kaip sakė girininkas. Gražiai sutariama ir su naujuoju Kernavės seniūnu Stanislovu Gaidakausku, kuris pradėjo dirbti prieš prasidedant 2008-iesiems.

 

Kirtėjų beieškant...

 

... Atvykus į girininkijos kiemą mus pasitinka taiki, nors ir įnoringa, girininko kalaitė, tarsi paprašydama prisistatyti. Prisistatė ir Rimas Kazlauskas: girininko pareigose - nuo 1984 metų spalio; prieš tai dirbo netolimoje Gelvonų girininkijoje meistro pavaduotoju. Tad Kernavėje girininko ne vienas šaukštelis druskos suvalgyta, ne vienu garbės raštu pasidžiaugta...

Žvilgsniu nulydėjus naujojo turistinio-poilsinio tako pražliugusiu keliuku riedantį automobilį, imame kalbėtis, jog medžių kirtėjams šiemet giriose taipogi pražliugęs pomiškio gruntas telaukia...

„Mišką girininkijos teritorijoje šiemet kerta viena medžių kirtėjų įmonė. Be to ir girininkija turi penkis nuolatinius darbininkus. Kažkada darbininkų būta bent 17. Iš byrančių kolūkių buvau surinkęs dirbti norinčius jaunus vyrus, buvo susidariusi puiki brigada. Visi turėjo darbo“, - pasakojo Rimas Kazlauskas.

Girininkas pakvietė į jaukią girininkijos būstinę, kurios sienas puošė ir dirbiniai iš medžio, liudijantys apie Kernavės praeitį, dabartį. Tačiau mums rūpėjo dabartis, teiravausi: kiek reikėtų girininkijoje nuolat dirbančių darbininkų miškuose (nors ir žinau, jog kai kuriose girininkijose darbininkų kaip ir nesama)?

Rimas Kazlauskas teigė, jog, esant apie 2000 ha valstybinio miško (kaip Kernavės girininkijoje), nuolat reikia turėti 5-6, kurie būtų užimti vadinamųjų einamųjų, tarpinių, sanitarinių, ugdomųjų kirtimų darbais. Kai prasideda medžiapjūtė, tada ir darbų apimtys kur kas didesnės. Dėl to ir pasitelkiami kirtėjai pagal paslaugų viešojo pirkimo sutartį.

Žinant, jog jaunimas dairosi visokių airijų link, darosi aišku, jog tenka rūpintis, kad tie darbininkai miške dar ir nepriliuobtų... Su vienu pernai tekę atsisveikinti. Ir ne dėl stikliuko įtakos. Dūkštose yra įsikūrusi žinoma mėsos gaminių įmonė „Biovela“, tad ir paviliojo iš miško.

„Tačiau turiu pasakyti, jog tie, kuriems rūpi darbas, tikrai gali užsidirbti. Žinoma, dėl to išgerdinėjimo miške... Galiu pasakyti, jog negeriama, kai miške yra mano pavaduotojas Giedrius Povilaitis arba eigulys. Deja, yra taip: miške dirbantys darbininkai alkoholį „gerbia“, kitokių ir nebeturime kaime žmonių... Jei dar geriau dirbtų, tai ir daugiau nei 1500 Lt į rankas gautų“, - sakė Kernavės girininkas.

 

Miško draugai – ir mokykloje

 

Teiravausi jo ir apie jaunuosius miško bičiulius. Tokių esama Musninkų vidurinėje mokykloje. Pats Rimas Kazlauskas šefuoja toje mokykloje esantį jaunųjų miško bičiulių būrelį. Beje, ugdoma jau antroji jaunųjų miško draugų karta. Pernai suburtas būrelis (17 vaikų) iš 5-6 klasių. Toks būrelis „neišsivaikšto“, kol „ateinama“ iki vidurinės mokyklos baigimo. Pasak girininko, dirbant su jaunaisiais miško bičiuliais pagal tokį modelį, galima geriau ugdyti jaunus žmones, kurie kasmet įgyja vis naujų žinių, vis naują pakopą pasiekia. Be to, kai didesnė klasės dalis lanko jaunųjų miško būrelio užsiėmimus, kai su tuo būreliu kur išvyksta, aiškesnės problemos ir dėl pamokų lankomumo. Žinia, trūkumo esama, nes tarsi užkertamas kelias ateiti į tokį būrelį iš kitų klasių...

Beje, anksčiau būrelyje buvo apie 27 vaikai, jų tarpe buvo ir girininko Rimo Kazlausko vaikai, nūnai jau baigę vidurinę mokyklą. Tačiau girininko dėmesys moksleiviams, regis, neišblėso. Jis pasidžiaugė, jog ir Musninkų vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas Rimas Petrokas taipogi sumaniai dirba su jaunaisiais miško bičiuliais. Vaikai užimti miške tikrai ne vien kokių šiukšlių rinkimu, o ir pasportuoja, žaidžia žaidimus.

 

Šiukšlės – amžiaus problema?

 

Beje, užsiminėme apie seną, kaip diena, problemą - šiukšlių kuopimą, atliekomis dergiamas girias. Žinau, jog ne vienas miškininkas skirtų svarią premiją tam, kas pasiūlytų idėją, kurią įgyvendinus, Lietuvos miškai nebebūtų apkreikti šiukšlėmis....

Rimas Kazlauskas nusišypso: esame kiek toliau nuo Vilniaus, tačiau atliekų pasitaiko ir mūsų miškuose, tiesa, kiek mažiau nei sostinės priemiesčiuose.

Grįžtu mintimis prie turistinio-poilsinio tako. Nepasivaikščiojome juo tądien, tačiau kalbėjau miškininkui seną tiesą: savotiška teritorija, kurioje parodoma, jog miško veido šiukšlės nepuošia, galėtų būti ir Kernavės turistinis-poilsinis takas... Tik... ar girininkijos žmonėms nereikia pernelyg kuopti ir prie to tako išsviestas šiukšles?

„Sakyti, kad labai dergia, negalima. Manyčiau, jog tikrai turistiniame-poilsiniame take pasirodo kitokie lankytojai, kuriems nesuniokota gamtinė aplinka yra labai svarbus dalykas. Tiesa, mūsų žmonės iš to tako šiukšliadėžių (jos yra prie kiekvieno suoliuko) atliekas, be abejo, taipogi surenka. Mano pavaduotojas su darbininke tuo taku eina ir surenka atliekas. Tai daroma penktadienį po pietų, šeštadienį ir sekmadienį. Beje, sekmadienį take pasidairau ir pats. Tvarkomės ir pirmadienį. Tad dėmesio tam turistiniam-poilsiniam takui iš tikro skiriame... Nors būna atvejų, kai greta suoliukų esantis stalas, žiūrėk, paliekamas apkreiktas atliekomis... Tačiau tokių aplinką niokojančių kompanijų, reikia pasidžiaugti, atvažiuoja vis mažiau. Tad mums tik reikia pasidžiaugti, jog gamtoje kai kas jau geba ilsėtis demonstruojant ir pagirtiną savo kultūros lygmenį“, - sakė Kernavės girininkas Rimas Kazlauskas.

Vadinkime miestelėnus ar kitus atvykėlius, kurie vaikščioja dar „neišmindžiotu“ Kernavės turistiniu-poilsiniu taku, prijaukintais turistais. O vadinamieji laukinukai, kurie lankosi kituose miškuose? Vadinamieji uogautojai, grybautojai... Juk Bartkuškio masyve yra apie 1000 ha miško, į kurį suka grybautojai, uogautojai.

Rimas Kazlauskas teigė, jog tiek uogautojai, tiek grybautojai galvos pernelyg neįskaudina, nors ir neturi kai kas elementariausios kultūros – išgeria kokį gėrimėlį, o PET butelaitį sviedžia per petį...

Girininkas prisipažino, jog apėmusi baimė dėl kita ko: dabar, kai panaikinami vietos sąvartynai, į miškus atliekos iš tikro gali plūstelti... Juk kiekvienas girininkijos teritorijoje esantis didesnis kaimas (Kernavė, Musninkai, Vileikiškiai, Airėnai, Lapeliai) turi savus sąvartynėlius. Atliekas ateityje, be abejo, bus surenkamos į konteinerius, tačiau už to turto išvežimą jau reikės mokėti. Šito kaimo žmogus nebuvo įpratęs daryti...

Aplinkosaugininkai nemirkteli: reikės tada elgtis kitaip - kiekvienas mokės, kaip ir miestuose, už atliekų išvežimą tiesiog privaloma tvarka. Ir visai nesvarbu, kiek ir kada nusviedei atliekų į konteinerį (apie rūšiavimą ir nebekalbėkime, nes buitinių atliekų vežėjai rūšiavimo (rūšiuotojų) „negerbia“ – tai labai aišku iš jų konkrečios veiklos pačioje sostinėje). Kai turės konteinerį, kai reikės mokėti, gal ir nebeliks noro atliekas į artimiausią miškelį boginti...

Tačiau tokiais pasamprotavimais girininko nenuraminau.

„Gyvenu Kernavėje, tad žinau kokia yra situacija. Čia yra bent keturios atliekų surinkimo aikštelės. Tiems, kurie gyvena greta, yra visai patogu, o kai kuriems reikės atliekas kibirėliu nešti net kelis šimtus metrų... Problemiška... Ypač, jei miškas yra tik už 100 metrų. Ypač, jei neturi automobilio. Kiek žinau, prie kiekvienos sodybos konteinerio ir nebus. Nebent patys gyventojai patys tuos konteinerius įsigytų... O paskui išgirs: už išvežimą reikia atliekas gabenančiam operatoriui mokėti. (Iš aikštelėse kaupiamas atliekas gyventojams mokėti nereikės. Kol kas.) Tad nesidžiaugiu tomis atliekų surinkimo aikštelėmis Kernavėje, kurią vasarą užplūsta lankytojai. Jei prie kiekvieno kiemo būtų konteineriai, tikrai būtų puiku“, - kalbėjo Rimas Kazlauskas.

 

 

Kernavės girininkija

 

Organizuota 1962 metais sujungus dalį tuometinio Širvintų miškų ūkio Čiobiškio ir Žaliosios girininkijų miškų. Nuo 1988 m. girininkija priklauso Ukmergės miškų urėdijai. Valstybinių miškų plotas – 1938 hektarai. Girininkijos teritorijoje esama apie du trečdaliai valstybinių ir vienas trečdalis privačių miškų; yra apie 500 ha rezervuotų nuosavybės teisių atkūrimui miškų.

Dalis miškų išsidėstę pagal dešinįjį Neries upės pakraštį, kita dalis patenka į Žaliosios girininkijos miškų masyvą. Vyrauja pušynai ir eglynai, kurie paskutiniame dešimtmetyje nukentėjo nuo kinivarpų invazijos, tad skiriamas didelis dėmesys miško atkūrimui. Aktuali šiuose miškuose ir apsauga nuo gaisrų, todėl girininkijos teritorijoje įrengtas priešgaisrinis stebėjimo bokštas.

Pagal Nerį miškai gausiai lankomi ir tinka rekreacijai.

Bartkuškio miškuose yra juodojo gandro lizdas. Esama ir kertinių miško buveinių: Narvydiškių miške (apie 9 ha - seni ąžuolynai, uosynai, kuriuose vertybėmis vadinamos samanos, kerpės), Bareikiškių miške...  Visuomenės akyse, kai mato žmonės, jog medžiai pūva, nugriūva, kai jų niekas nekerta, tos kertinės buveinės įgauna tarsi miškininkų neūkiškumo, nemokėjimo tvarkytis atspalvį. Tos visuomenės, kuri gamtosaugos problematikoje neitin ką žino, tačiau nori turėti paprasčiausių malkų...

Kertinių miško buveinių Kernavės girininkijoje yra tik apie 30 ha, tad, ūkiniu požiūriu, problemos neturi būti.

Girininkijos miškuose, be abejo, esama kitokių įžymybių: pilkapynai, palei Nerį yra Napoleono kelias (juo traukėsi Napoleono armija)...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"