Paieška Henrikas GUDAVIČIUS

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Kas yra aborigenas

 

Renkam spanguoles Skerdzimų pievoje. Ir žiūrim – bebro šliūžė. O prie tos šliūžės – sutraiškytos, iščiulptos spanguolės. Aš sakau vaikams:

- Čia bebras – aborigenas, jam galima ėsti Skerdzimų spanguoles, jis, matyt, Skrobluje gyvena. Mes negalim pykti, tik žiūrėkim, kad koks raistinis mūsų neįtrauktų. Mes čia – svečiai.

- Kas yra aborigenas? - klausia Antanukas.

- Aborigenas yra aristokratas, - atsako Akvilė.

- Eik tu, - nesutinka Antanukas, - mokytoja Mamai sakė, kad tau trūksta vulgarumo. Tu, sako, gerai mokaisi, bet tau trūksta vulgarumo.

- Nenusikalbėk, gerai? – pyksta Akvilė. – Ne vulgarumo, o santūrumo.

- Na, taip – santūrumo. Todėl tu nežinai, kas yra aborigenas.

- Tu labai žinai, žiūrėk, ant spanguolių užlipai, na, pažiūrėk kur koją pastatei!

Tuo metu už Skroblaus, kur juoduoja iš šakų sukrautas bebro namas, kažkas kvykteli. Vaikai suklūsta. Aš sakau:

- Jei dar ginčysitės, ateis Raistinis. Rinkim uogas, ir baigta. O bebras gali būti aristokratas, jei gyvena Skrobluje. Skroblus yra švariausias Lietuvos upelis.

*  *  *

Spanguolių jau nedaug. Įdomu, koks aborigenas jas taip iščiulpė? Čia pat bebrų kanalai ir šliūžės, bet argi bebrai taip mokėtų iščiulpti spanguolių syvus ir palikti vien žieves. Bebro dantys per dideli… Mes einam per mažą Pabėrališkių pusiasalio pušynėlį ir išlendam vėl į Skerdzimų pievą, netoli Antaninos Krušienės sodybos. Ana, kieme bėgioja šunėkas, o šeimininkė eina su kibiru tvartan. Mes peršokam per gilų bebro kanalą, pasiskinam rūgščių putino uogų ir einam prie arklio. Geras arkliukas, nepiktas. O vienai karvei ragas sukasi ir lenda kakton, reikėtų nupjauti… Užlipam ant kalnelio ir jau matom daugiau gyvulių, besiganančių prie Skerdzimų pievos.

- Kaip gera čia aborigenams!

*  *  *

Grįžtam namo tiesiai per miškus. Grybautojų jau nebėra, bet viena kita žaliuokė dar slepiasi. Tik žiūrim – ant žalių samanų guli juodkriaunis peilis. Aš paimu radinį ir klausiu:

- Ar žinot, kiek šituose miškuose aš jau radau peilių? Tris, o gal keturis. Grybautojai pameta.

Antanukas pagalvoja ir sako:

- Tu, tėte, jau esi tikras aborigenas.

 

Godumas

 

Vėl atėjom prie bebrų upelio. Pjaunam karklus, per šventes žadam nupinti krepšį. Karklų atžalos labai gražios – tiesios, ilgos. Aš pjaunu, pjaunu ir atrodo, kad vis dar maža. Antanukas renka mano nupjautas karklų vyteles glėbin, renka, renka ir jam taip pat atrodo, kad vis dar negana. Pagaliau jis nebepakelia naštos ir sako:

- Gal gana?

Aš žiūriu, kiek pripjoviau, ir liūdnai prisipažįstu:

- Tu žinai, mane turbūt apėmė godumo jausmas, tokios gražios vytelės.

- Mes esam du godūs meškiukai.

 

Apie žaltį

 

Antanukas šaukia: “Tėtukai, ateik greitai, ką pamatysi… Greit ateik!” Aš bėgu iš pirkios lauk, o tuo metu iš kažkur atsiradęs Mumis kažką smarkiai puola lodamas. Jis pašoka aukštyn, puola į sinavadus, kur tiktai žalčio uodega bevinguriuoja. “Mumi, Mumi, - sako Antanukas, - visą reikalą sugadinai…”

Ant laiptų stovi Antanukas, katinas Kalis, aš ir Mumis. Ir tik aš vienas nesuprantu, kas čia atsitiko. O Antanukas susijaudinęs pasakoja: “Cirkas čia buvo, tikras cirkas, kad tu būtum matęs. Ne, tu gal nepatikėsi. Išlindo žaltys iš sinavadų, padėjo galvą ant laiptų, žiūri į Kalį ir iškišęs liežuvį judina, o Kalis tik sėlina į žaltį. Aš tik žiūriu, kas čia bus, ir pašaukiau tave, o Mumis kaip šoks iš kažkur tiesiai prie žalčio – au-au-au!” Aš tikiu, kad taip ir buvo, ir bandau paaiškinti: “Mumis išgelbėjo Kalį. Negi tu nesupranti, kad žaltys ir varlę šitaip vilioja liežuvį judindamas”. Antanukas netiki: “Negali būti. Argi žaltys būtų griebęs Kalį? Negali būti, kojos netilptų”.

 

Apie karą

 

Vakare žiūrime “Panoramą”. Rodo “Šilelis” blogai, nes lauke lyja. Bet vis tiek žiūrim, norim sužinoti, kas šiandien pasaulyje atsitiko, kol mes buvome miške… Alžyre sprogo bomba, į Ventą prie Ventspilio išsiliejo nafta, o Baku mieste užsidegė metro vagonai ir žuvo trys šimtai žmonių.

- Kaip baisu, - sakau aš vaikams, - mes su Mamute tame mieste buvome, labai ten gražu.

- Kiek ten žuvo dabar?- klausia Antanukas.

- Trys šimtai.

- Tai nedaug. Prisimeni, kai čečėnai davė rusams, buvo du tūkstančiai žuvusių. Aš dar buvau nupiešęs piešinį: “Kaip rusai prileido į kelnes”.

- Antanuk, - sakau aš, - tu pagalvok, ką sakai. Trys šimtai yra daug. Jei žūsta kvailai, be reikalo.

 

Apie silkę

 

Sugrįžom iš miško pavargę ir alkani. Išsivirėm bulvių, sutarkavom ropes ir morkas – padarėm salotų. Bulves užpylėm aliejuje pakeptais svogūnais. Skanu! Akvilė sako:

- Taip pat valgėm ir pas Motutę Utenoj. Tokios pat bulvės, salotos, tik čia dar buvo silkė.

Akvilė rodo, kokia ta silkė buvo: nuo vieno lėkštės krašto iki kito. Gražiai parodė, matyt, silkės būta nemažos. Aš sakau:

- Gražiai parodei, gal čia tikrai trūksta silkės.

- Užrašysi, ar ne?

- Šito užrašyti neįmanoma, galima tik nufilmuoti.

 

Apie musę

 

Antanukas atsibunda, paglosto katiną Kalį, snaudžiantį netoliese, ir sako:

- Girdėjai, kaip naktį musė pasiskerdė?

- Ne.

- Na, ta didžioji musė įlindo į tokį mažytį tarpelį tarp rastų ir išlįst negali, ir kad zvimbia, kad zvimbia… Aš miegot negalėjau.

- Naktį  juk buvo tamsu, kaip tu matei?

- Tai kur ji daugiau galėjo įlysti? Paskui nurimo, tik pradėjau snausti, ir vėl z-z-z-z… Visą naktį nemiegojau.

 

Apie piktą šunį

 

Rytas. Aš sakau Antanukui:

- Reikėtų kiaušinių atnešti. Ar dabar eisi pas bobutę Jonę, ar vėliau? Kada jos šuo piktesnis? Gal dar palauk valandžiukę.

- Na žinai, reikėtų palaukti dar kokius penkerius metus. Tada pasens ir bus nebepiktas. Bus tinginys.

 

Mumis – ne tinginys

 

Vaikai grįžta iš miškelio priskynę rūgštynių sriubai. Valgo rūgštynes ir mūkia kaip karvės:

- Mū-ū-ū, mes esam karvės, mū-ū-ū…

Mumis žiūri į keistai besielgiančius vaikus ir linksmai loja. Mūkti kaip karvė jis negali.

- Vaikai, - sakau aš, - o ar jūs žinote, kodėl šunys kartais kaukia?

- Gal jiems būna liūdna? – spėja Akvilė.

- Ne. Šuva kaukia tada, kai tingi loti. Na pagalvokite: kaukti juk lengviau negu loti.

- Taip, - sako Antanukas. – Bet mūsų Mumis ne tinginys. Taip Mumi?

- Au-au-au!

 

Tiktai uodas?..

 

Antanukui į ausį įlindo uodas. Mama traukia jį lauk su šunažolės stiebu.

- Viskas, - sako mama. – Va, tavo uodas!

Antanukas žiūri į sulamdytą uodą ir klausia:

- O daugiau nieko neradai?

 

Mūsų kaimynė

 

Mūsų kaimynė Jonė laiko daug vištų ir nebrangiai parduoda mums kiaušinių. Sykį, kai Antanukas su Akvile nuėjo pirkti kiaušinių, Jonė sėdėjo prie stalo, laižė medų ir prašė palaukti – viską išlaižysianti ir tada eisianti ieškoti kiaušinių. Paskui vaikai iš tokio atsitikimo kūrė visokias pasakas.

Šiandien grįžo Akvilė iš Jonės ir klausia:

- Ar žinot, ką dabar bobutė daro?

- Laižo medų! - spėja Antanukas.

- Niekas neatspėtų, - sako Akvilė. – Šukuojasi plaukus. Bet kokie gražūs jos plaukai!

 

Mumis šypso...

 

Vaikai išeina žuvauti, bet greitai grįžta.

- Ar nekimba? – klausiu.

- Kimba, bet Mumis suėdė visą masalą , - sako Akvilė ir rodo tuščią degtukų dėžutę.

- Mes žiūrim, o jis laižosi, mūsų bandelę suėdęs. Taip gerai buvau suminkęs, - skundžiasi Antanukas.

Mumis šypsosi patenkintas, supranta, kad vaikai kalba apie jį.

 

Ar neatbuko protas?..

 

Mama su Akvile išvažiavo į Vilnių, o mes su Antanuku visą dieną daug dirbome. Gamtininkų taku vedėm net dvi moksleivių grupes, paskui žiūrėjom, kaip meistras Jokūbas pina tautinę juostą be staklių, o grįždami namo slėpėmės nuo lietaus po sena egle. Parvažiavom pavargę, išsivirėm vakarienę, pavalgėm ir žiūrim pro langą, nieko nedarom. Temsta, o šviesos pirkioje nėra, nes buvo perkūnija, ir “velnias” pagavo elektrą. Nuovargis toks, kad sunku net lovą pasikloti. Bet Antanukas susiranda matematikos sąsiuvinį ir pradeda spręsti kažkokį uždavinį.

- Gana, Antanuk, einam miegoti…

- Palauk, noriu  pažiūrėti, ar protas dar neatbuko!

 

Nereikalinga knyga

 

Su Antanuku ruošėmės važiuoti į Varėną – pirksim kopūstų ir pomidorų daigų. Antanukas parašė laišką motutei ir norėjo jį išsiųsti būtinai Varėnoje. Bet kur laišką įsidėti? Krepšyje pūpso drėgnos samanos, čia krausim augalų daigus. Kuprinė kol kas tuščia, subliuškusi, tai laiškas gali susilamdyti. Aš svarstau, kokia čia knygelę paėmus, kad į ją laiškas tilptų, o Antanukas rimtai pataria:

- Na, paimk kokią nereikalingą, pavyzdžiui, Chruščiovo knygą.

 

Varnėnai

 

Sekmadienis. Bet varnėnai iš pat ryto smarkiai dirba – neša vabalus ir vikšrus savo vaikams. Atlekia iš toli smarkiai plasnodamas juodas, blizgantis varnėnas, o prieš inkilą sklendžia neplasnodamas ir labai gerai pataiko tiesiai į landą. Ir kiti varnėnai prieš inkilus lygiai taip pat sklendžia, ir aiškiai matyti, kad snapuose jie kažką laiko suspaudę.

Per pietus vartom vokišką gyvūnų atlasą, kuriame atrandam nupieštą sklendžiantį varnėną, prie jo prirašyta “Sturm”.

- Ė... - sako Antanėlis, - jie neteisingai nupiešė. Kai varnėnas taip sklendžia, tai snape kažkoks grobis turi būti.

 

Kaip driežas plaukia

 

Karštą dieną Antanukas sugavo driežą, įleido jį į kubilą su vandeniu ir džiaugiasi žiūrėdamas, kaip jis plaukia:

- Tu pažiūrėk, kaip jis plaukia, tu tik pažiūrėk!

- Nieko čia keisto, visi gyvūnai iš bėdos plaukia. Šuniuku.

- Jis ne šuniuku, o driežiuku plaukia, pažiūrėk, kaip uodegą judina!

- O ar neatrodo, kad tave gali nubausti Gyvūnų globos draugija? Greitai iškelk jį!

Antanukas iškelia driežą, o tas niekur nebėga. Šildosi prieš saulę. Antanukas ragina:

- Bėk, bėk, rytoj aš tave vėl pamokysiu, kai niekas nematys. Gal išmoksi plaukti ir varlyte. Tada būsi naminis.

 

Baisi pasaka

 

Akvilė visą dieną draugauja su kaimynų anūke Egle. Kartu maudosi, dūksta su šuniuku Mumiu, kartu skina laukines braškes. Bet po pietų jos užsidaro mažame apytamsiame kambarėlyje ir nesirodo iki pat vakaro. Vakare Eglė išeina namo, o Akvilė praneša didžiąją naujieną:

- Šiandien mes sukūrėm baisią pasaką: ten yra žalčio išnara, šikšnosparnių mėšlas ir rupūžės kaulai.

 

Žaltys ir Mumis

 

Atsirado daug žalčių. Vienas didžiulis melsvas žaltys gyvena prie Mumio būdos. Išlenda jis iš plyšio tvarto pamate ir erzina Mumį. Toks ilgas tas žaltys, kad Mumis nežino, kaip jį reikia pulti ir aploti.

- Žinai ką, - sako Antanukas, - Mumiui reikia ilgesnės grandinės, kad jis galėtų iš karto aploti VISĄ žaltį.

 

Mes – ne brakonieriai

 

Atėjo kaimynas Romas. Antanukas giriasi:

- Mes šiandien pagavom keturis ešeriukus. Bet papjovėm tik du: arba kepsim, arba džiovinsim.

- O kur kiti du? – klausia Romas.

- Vienas dar plaukioja kubile.

- O dar vienas?

- Paleidom atgal į upelį.

- Kodėl?

- Kad neatrodytumėm kaip kokie brakonieriai.

 

Koks voro vardas?

 

Voras per naktį ištempė tinklo gijas nuo stalo iki sienos. Atrodo, kad jis tyčia sujungė Kalėdų žvaigždę, kabančią prie sienos, su “Raudonąja knyga”, gulinčia ant stalo. Štai ir pats kaltininkas – tūno patenkintas prie Kalėdų žvaigždės.

Akvilė ilgai stebi vorą, o paskui klausia:

- Kažin koks jo vardas?

- Nežinau. Sako, kad Lietuvoje yra tik vienas žmogus, pažįstantis visus vorus. Sunku būtų atspėti, koks čia voras…

Antanukas prieina prie stalo, pažvelgia į voro gijas ir taria:

- Visai nesunku: jis išėjo iš “Raudonosios knygos”. Pažiūrėk, kokio piešinėlio ten trūksta – ir žinosi.

 

Kas yra prametalas?

 

Dzūkai turi įdomų žodį – prametalas. Lašiniai, kumpis, šonkauliai, taukai – tai vis prametalas. Sriuba be prametalo – ne sriuba. Geras grybas irgi gali būti prametalas… Pasakoju vaikams, kaip sykį marcinkoniškis šienautojas Čepkeliuose išvirė kruopas su žalčiu, tai tas žaltys irgi buvo prametalas. Nesvarbu, kad jis netyčia įsliuogė į puodą, kol dar nedegė laužas. Šiurpoka istorija.

Vakare Antanukas pagavo du karosus, uždengė juos, kad nenugvelbtų šuniukas Mauras, ir sako:

- Vakarienei virsim sriubą su prametalu.

Akvilė abejoja:

- O gal žuvienę?

- Ne, du karosai – dar ne žuvienė. Reikėtų trijų, - tvirtina Antanukas.

- Iš kur tu žinai, - nenusileidžia Akvilė. – Tėtuk, pasakyk jam, kad ir iš dviejų karosų galima išvirti žuvienę.

- Aš nežinau.

 

Ką duosime amarams?

 

Prisišienavome dilgėlių ir kiaulpienių. Gerai susmulkinom aštriu kastuvu, sudėjom į didelį kibirą ir užpylėm vandeniu. Palaikysim kokias tris dienas vis pamaišydami, o paskui apšlakstysim pupas, kurias labai puola amarai. Taip pataria mokslo knygos. Tik neaišku, su kuo reikia purkšti, nes jokio purkštuvo neturim. Antanukas bando skaityti tą mokslo knygą, bet nusivylęs užverčia ją ir sako:

- Aš geriau sugalvojau! Reikia dar pripjaustyti svogūnų, salotų, užpilti grietinės, išmaišyti – ir neduoti amarams.

- Tai kas tada bus?

- Jie ir numirs, kai negaus tokio skanaus valgio.

 

Kas yra laumė?

 

Atėjo kaimynų anūkė Eglė ir giriasi, kad vakar močiutė pasekė jai naują pasaką apie laumę ir velnią.

- O ar jūs žinot, kad laumė yra velnio žmona? – klausia Akvilė.

- Taip, - sutinka Eglė, - bet kai išsiskyrusi, tai ji yra angelas.

 

Tik šlapia vieta

 

Studentui Džiugui Akvilė pasakoja keistą nuotykį:

- Mums pasakė, kad prie keliuko guli negyva katė. Na, mes su Rūta pasiėmėm kastuvus ir nuėjom. Ir ką mes radom? Tik šlapia vieta, katės nebėra.

Antanukas prisimena dar keistesnį atsitikimą:

- Pernai, girdžiu, motociklas kad lekia, kad lekia, na, jau labai baisiai lekia. Tiktai pliokšt – trenkėsi į tiltelio turėklus, na, to tiltelio, kur per mūsų upelį. Nueinu – tik šlapia vieta. Nei motociklo, nei žmogaus.

 

Apie šliužus

 

Lyja. Akvilė žiūri pro langą ir susimąsčiusi sako:

- Kai nustos lyti, eisim vartyti šliužų.

- Ko tokių?

- Ai, šieno… Bet po šlapiu šienu visada būna šliužų.

 

Apie dūmus

 

Rytą Mamutė kepa blynus. Akvilė atbėga į daržą ir aiškina:

- Pažiūrėk, kaip kyla dūmas. Tai reiškia, kad kepam blynus, o kai dūmas krinta žemėn ir raitosi, tai mes košę maišom.

 

Gražūs paršeliai

 

Atvažiavo moksleiviai iš Balbieriškio ir prašo nuvežti prie Lietuvos sienos. Visi sėdam į jų autobusą ir važiuojam į Ašašnykus - už Ašašnykų ežero yra Baltarusijos miškai. Pravažiavę Kabelių gyvenvietę, vienam vienkiemyje pamatome lakstančius margus paršelius. Akvilė sako vienai mergaitei:

- Ar žinai, kodėl jie tokie margi?

- Ne, Balbieriškyje, kur mes gyvenam, tokių nėra buvę.

- Taigi šitie nutepti tušu.

- Labai gražūs, - stebisi mergaitė iš Balbieriškio.

- Taip, - sutinka Akvilė, - bet daug tušo reikia.

 

Apie šunį ir blakę

 

Vaikai kieme aižo pupas ir žirnius. O šuniukas Mumis viauksi – jam liūdna pririštam. Akvilė sako Mumiui:

- Norėtum būti laisvas, ar ne? Šuniškas gyvenimas.

Antanukas bando pateisinti šuns dalią:

- Bet vis geresnis negu blakės.

- Kodėl?

- Argi tu nežinai, kaip blakė smirdi!

 

Dar apie Mumį

 

Skaldau malkas, o vaikai neša jas į malkinę. Mumis mūsų nemato, bet girdi, todėl jam dar liūdniau. Aš leidžiu Antanukui paleisti Mumį. Jis tuoj atbėga prie mūsų, atsigula po “ožiu” malkoms pjauti ir griaužia dervingą pušies pliauską. Akvilė sako:

- Matai, jis gali ir malkas graužti, bet tik kartu su mumis.

- Taip, jis ten turėjo tokios geros barščių sriubos – neėdė, net cypė, o čia ir malkas ėda, - pritaria Antanukas.

 

Barsukas ar kirstukas?

 

Tėtuk, kodėl mūsų šuo Mauras neėda barsukų – tik papjauna, bet neėda? – klausia kartą Antanukas.

- Ką tu sakai, argi jis papjautų barsuką?

- Na, pažiūrėk, antai guli ant keliuko negyvas. Aišku – Mauro darbas.

- Barsukas?

- Barsukas!

- Didelis?

- Na, toks kaip peliūkštis, tik snukis ilgas.

- Tai gal kirstukas?

- A, taip. Kirstukas.

 

Sunkus darbas

 

Vaikai parnešė stiklainį pieno. Klausiu, kodėl jie taip ilgai užtruko. Antanukas aiškina:

- Ai, teta Lagūnienė prašė kiaušinius surinkti. Tu nežinai, koks tai sunkus darbas. Jų visai nematyti, tų kiaušinių, turi pačiupinėti ir surasti tokiam urve. Sako, jei bent kiek paliksi, naktį ateis šeškas ir suės.

Akvilė priduria:

- O dar reikia saugotis gaidžio. Tu nežinai, kaip jis puola. Norint nuo gaidžio apsiginti, į tvartą reikia eiti su grėbliu.

Antanukas atsidūsta ir taip užbaigia šią istoriją:

- Kiaušinius rinkti – sunkus darbas.

 

Sekmadienio rytas

 

Sekmadienio rytą žadinu Antanuką:

- Kelkis, pažiūrėk, koks gražus rytas! Išsivirsime pusryčius ir eisime į mišką.

- Ką virsim?

- O ko norėtum?

- Žinai, sugalvojau: ištroškinkim televizorių – vidurius atiduosim Maurui.

 

Kriaušės

 

Lepeškaudami nuėjom iki Margelio būklų. Prisipurtėme puslaukinių kriaušių – jau bus skanios. Einam namų link, kriaušes kremtame. Aš einu basas, nešu krepšį su lepeškomis ir savo batus, bet vis atrodo, kad kažką palikau Margelio būkluose. Tai ir klausiu:

- Vaikai, pažiūrėkit, ar nepamečiau batų.

Antanukas irgi stebisi:

- Ei, kur dingo mano lepeška: rankoje turėjau, o dabar nėra.

O Akvilė šitaip įvertina mūsų klausimus:

Žinot ką? Man atrodo, kad nuo tų laukinių kriaušių jums protas apkvaito.

 

Maišysiu, kol ištirps

 

Geriame arbatą. Antanukas labai ilgai maišo ir šypsosi. Paskui sako:

- Prisimenu, kaip pernai atėjo čia Sauliukas. Na, mes gėrėme arbatą, tai jis įsimetė į stiklinę mano plastmasinį arkliuką ir sako – maišysiu, kol ištirps.

 

Sunki diena

 

Ant Akvilės stalo – šiaudeliai, iš kurių ji pina visokias žvaigždes. Šalia šiaudelių – sudžiūvę šlamučiai ir saulutės, o virš jų kyla juodos plačialapių švendrių burbuolės. Ryte atsibudusi Akvilė žiūri į savo daiktus ir sako sau:

Reikia keltis, šiandien man bus sunki diena, turiu sukurti du nuotykius.

 

Nemeluok

 

Antanukas sėdi ant Skroblaus tiltelio nuleidęs kojas ir sako:

- Didysis karališkasis laumžirgis nuskrido, ar nematėt?

Akvilė tuo netiki, todėl auklėja brolį:

- Nemeluok, o tai įtrauks tave mažasis atbulasis vėžys.

 

Gražus melas

 

Važiavome dviračiais į Aukštagirį tikėdamiesi parsivežti geros geležies – į pušį matėme įaugusį tokį strypą. Pagalvojome, kad iš jo savo kieme galėtume pasidaryti puikų skersinį gimnastikai. Bet ištraukti jo nepajėgėme. Taigi namo grįžome be geležies, bet prisirinkę obuolių. Sunkiai stūmėme dviračius į kalną. Antanukas vis nenurimo:

- Kažin, ką mes pasakysim, kai paklaus, kur ta geležis?

- Sakysim, kad neištraukėm. Pats matei, kaip ji įaugusi į pušį, net nejuda. Bet užtat obuolių radom, pilna kuprinė!

- Aš sugalvojau kitaip. Sakysime taip: ištraukėme tą geležį, na, vežėme prisirišę prie dviračio, stūmėme į kalną, tik staiga – pliokšt! Kaip sprogo ta geležis – išlėkė viskas į orą, ir nukrito obuoliai, mes tuos obuolius susirinkome ir parvažiavome.

- Gerai, kad buvome pasiėmę kuprinę.

 

Kad niekas nenukentėtų

 

Rytą per radiją sakė, kad dar nei viena bomba nesprogo mokykloje. Grasina, bet vis paaiškėja, kad tie sprogmenys netikri. Antanukas pasiklausė, pagalvojo ir sako:

- Aš žinau, kur reikėtų sprogdinti, kad niekas nenukentėtų ir visi būtų patenkinti.

- Kur?

- Valgykloje! Kai ten nieko nėra, tik nesuvalgyti kotletai.

 

Apie dantis

 

Įsibridę į upelį vaikai renka kriaukles – tuščius kūdrinukių, ritinukių, geldučių namelius.

- Ar žinote, kad šita geldutė vadinasi bedantė? –klausiu.

- Kaip jai gerai – nereikia valyti dantų! – sako Antanukas

- Mumis dantų irgi nevalo, o ar jam skauda? Tik žmogui skauda, - filosofuoja Akvilė.

- Ką tu žinai, gal ir Mumiui skauda, - abejoja Antanukas, - o bedantei tai tikrai neskauda.

 

Sapnas

 

Antanukas pasakoja sapną:

- Nukritau aš į bedugnę, o ten toks pabaisa duoda didelį krepšį, pilną vištos kiaušinių, ir liepia juos lupti. Na, aš lupu, lupu tuos kiaušinius, tik žiūriu, kad čia visai ne kiaušiniai, o granatos…

Akvilė pašaipiai klausosi ir sako:

- Meluok sveikas! Kaip tu lupai, jei ten granatos?

- Tai, palauk, tu nežinai, kas toliau buvo… Kaip sprogo – aš ir atsibudau.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"