Paieška Pavasario augalai yra atkaklūs

Pavasario augalai yra atkaklūs

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Pavasario tempus lengviausiai apibūdina ne orai, kurie tokiu metu yra dažnai kintantys, bet augalai. Jų vegetacija prasideda labai anksti ir nesustoja net tada, kai trumpam atšąla, iškrinta sniegelis. Atrodo, kad augalų neveikia klimato kitimo ciklai - jie kasmet panašiu laiku pradeda augti, kilti iš po lapų, skleisti žiedus. Ypač charakteringa seka, pagal kurią augalai pražysta – ji niekada nesupainiojama, nors, atrodytų, labai panašios ir visiems tinkančios gamtinės sąlygos trunka keletą pirmųjų pavasario savaičių.

Pavasario ankstyviausieji augalai turi nevienodas galimybes – kai kurių (kad ir pipirlapių, žibuoklių) lapai žali visą žiemą, o kiti (žalčialunkis) žydi neskleisdamas lapelių. Panašiai nužydi ir lazdynai, juodalksniai.   

Dažnai sakome, kad pirmosios pražysta triskiautės žibuoklės. Jų žiedkočiai iš žemėje glūdinčio šakniastiebio kyla atsargiai – jei orai vėsesni, retai kada pamatysi siekiančius aukščiau lapų. Kaip ir visiems pavasario augalams, žibuoklėms labai svarbu ekspozicija – jei šlaitas, kuriame jos auga, atgręžtas į pietus, žiedų sulaukiama anksti. Šiauriniame šlaite augalai pražysta savaite–dviem vėliau. Šiemet žibuoklės pražydo anksti – kovo viduryje daug kur upelių slėniuose, užuovėjose jų žiedai jau buvo pakilę virš lapų.

Greta, prie žibuoklių, iš po pernykščių lapų kyla plukių stiebeliai. Vienas stiebelis kelia ir skiautėtus lapus, ir žiedą. Šiek tiek anksčiau pražystančios baltažiedės plukės daug kur jau baltuos per Velykas. Geltonžiedės pražys vėliau.  Kai jų žiedai nubyrės, lapų kilimas bus tankus, tamsiai žalias. Tačiau laikysis jis iki vasaros vidurio – po to nuvys, nudžius, ir žemėje liks tik šakniastiebiai. Panašiai auga ir rūteniai – tokiam pat kaip žibuoklės, plautės, plukės humusingame dirvožemyje, po lapuočiais medžiais. Apvalūs jų stiebagumbiai primena svogūnėlius – vasaros gale žemėje jų galima rasti visokio dydžio. Dažnai juos paviršiun iškelia kurmiai, pelėnai, tačiau nukritę ant žemės, jie nežūsta, o kitą pavasarį pradeda augti.

Daugelis pavasario augalų maitina vabzdžius. Jau dabar po žibuokles, plautes, šalpusnius skraido bitės, kamanės, drugiai. Tuoj pražysiančios blindės pamaitins daug vabzdžių. Tačiau tarp pavasario augalų yra ir išimčių – šiuo metu žydinčias blužnutes apdulkina sraigės, o pipirlapes, augančias greta žibuoklių ir pražystančias vėliau – skruzdėlės. Pipirlapių mėsingi neišvaizdūs žiedai slepiasi giliai po lapais, jų vabzdžiai nesurastų, jeigu ne stiprus nemalonus kvapas. Jo priviliotos ir nuo augalo prie augalo keliaujančios skruzdėles nevalingai apdulkina šiuos  augalus.

Įdomiausias pavasario augalas, kurio daugelis nėra matę (ne dėl retumo, bet dėl jo mažumo), yra pavasarinė ankstyvė. Baltais žiedeliais žydintis, vos keleto centimetrų aukščio augaliukas auga smėlynuose, dykvietėse, padirviuose, pakelėse. Kai kada jų būna gausu, ir ploteliai baltuoja daugybe žiedų. Kovo gale ankstyvių sėklos subręsta ir išbarstomos. Iki vasaros jų vegetacija baigiasi, vėl augančias jas matysime tik kitą pavasarį.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"