Paieška Pašventinto augalo stebuklinga galia

Pašventinto augalo stebuklinga galia

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Viena iš didžiausių mūsų kalendorinių švenčių – Velykos, – pasak Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadovės Nijolės MARCINKEVIČIENĖS, visada būdavo ypač laukiamos ir vyresnio amžiaus žmonių, ir jaunimo. Likus savaitei iki Velykų, labai įspūdingai tą besibaigiančios Gavėnios laiką įprasmindavo verbos kaip prasidedančio pavasario simbolio pagerbimo šventė.

 

Teikia sveikatos, atsparumo

 

„Verbų sekmadienis pirmiausia yra apskritai augalo pagerbimas, - pastebi Nijolė Marcinkevičienė. – Kadaise lietuviai, matyt, garbino ypatingus augalus: žilvitį, tam tikras gluosnio rūšis. Gluosnis buvo laikomas ypatingu medžiu ir dėl gražaus bei ankstyvo žalumo ir todėl, kad gajus, labai paplitęs, žmogui, kaip sakoma, visada po ranka. Mūsų protėviams tai buvo gyvybės ženklas. Paskui Bažnyčia per daugelį švenčių tuos augalus pritaikė savo apeigynui. Ir kadagys, liaudies vadinamas ėgliu, taip pat buvo žmonių gerbiamas. Tad šiuos augalus iš seno naudojo per apeigas. Todėl suprantama, kad jie tapo simboliais medžio pagerbimo šventėje. Įdomu, jog  Suvalkijoje, Rytų bei Šiaurės Aukštaitijoje būdavo plakama – verbuojama – dar nepašventinta verba. Tikima, kad palietus žmogų verba, perteikiama jam ypatingų savybių: sveikatos, gajumo, atsparumo. Šie tikėjimai atėjo iš labai senų laikų, ir, adaptuoti bažnyčioje, pavyzdžiui, Vilniaus krašto žmonėse gana gerai išliko iki šių dienų. Vėliau atsirado kita vilnietiškos verbos atmaina – puošmeninė. O tikrąja verba pripažįstamas tik gluosnis, tiksliau, tam tikrą jo rūšis – blindė. Bet Vilniaus krašte dar eidami į bažnyčią, žmonės nešasi ir dekoratyvines vilnietiškas verbas, kuriomis paskui papuošia kokį namų kampelį. O tikroji žilvičio, gluosnio verba kartu su kadagio šakelėmis, tampa velykinio meto simboliu ir pagaliau tarnauja žmogui visus metus, esti tam tikra pagalbininkė, tarsi kokia stebuklų lazdelė. Ginasi dar ir dabar vyresni žmonės ja nuo daugelio negandų: nuo perkūnijos, nuo audrų. Ir gyvulius išvarydami laukan su šventinta verba palydi, kad ligos jų nepultų, kad apsaugotų nuo piktų akių. Gelbėdavosi visus metus šia verba žmonės ir laikė ją troboje, užkištą už pirmosios nuo durų lubų sijos, liaudiškai vadinamos balkiu, ar tiesiog įspraustą to balkio plyšyje“.

Mat pirmasis balkis nuo slenksčio – tai riba, už kurios svetimam, nepažįstamam žmogui eiti buvo nevalia. Taigi koks ubagas, ar kalėdotojas, taip pat ir bet koks svetimas, galėjo žengti tik iki pirmojo balkio. Verba kaip tik saugojo nuo piktos akies, nuo nepažįstamo žmogaus ketinimų, kurie ne visada būdavo geri. O iš viso tikėjimų, susijusių su verba, buvo labai daug.

Verbų sekmadienis – įžanga į didžiąją pavasario šventę. Kadaise tai galėjo būti ir pavasario darbų pradžios šventė. Taigi jai skirtomis apeigomis buvo norima pagerbti žemę, kuri maitins visus metus. Kad žemė taptų palanki derliui, ją reikia įdirbti. Netrukus prasidės orė, paskui – mėšlavežis. Pavasario darbai lems žmogaus gyvenimo kokybę visus metus. Todėl prieš tuos darbus kaip tik labai prasminga pagerbti žemę ir visa, ką ji augina, visa, kas žaliuoja.

 

Prisimink, su kuo valgei kiaušinį

 

Per Velykas labai svarbus yra specifinis – apeiginis – valgymas. Žinoma, šiandienos žmogui pamėginti laikytis kokių nors papročių taip pat nėra sunku, bet, kaip sako Nijolė Marcinkevičienė, jei netikėsi jais, tai bus tik žaidimas. Kas kita kai, sakysim, tiki, jog velykinį kiaušinį, padalytą į tiek dalių, kiek yra šeimos narių, suvalgius visiems drauge, gyvenime seksis, šeima bus draugiška. Tada visai kitaip jausiesi, tai iš tikrųjų padės sutvirtinti šeimos ryšius. Galiausiai paklydus – ar didmiestyje, ar gūdžiame miške – tereikia prisiminti, su kuo valgei tą kiaušinį, ir „blūdas“ baigsis, rasi kelią. Be to, tai padės rasti išeitį ir iš kokios nors kitos keblios situacijos. Taigi viską lemia tikėjimas.

Žinoma, vaikai, o dažnai ir vyresni, būtinai traukdavo pasikiaušiniauti. Eidavo pirmiausia pas kaimynus, pažįstamus. Vaikui, pavyzdžiui, būtinai reikėdavo aplankyti savo krikštamotę. Ne todėl, kad neužtenka kiaušinių namuose, bet kad tas svetimas kiaušinis atrodo kitoks, lyg ir vertingesnis, mat kitaip dažytas, tad teikia vaikui ypatingą džiaugsmą. Be to, atsiranda proga pasimatyti ir pabendrauti su jam svarbiais žmonėmis. Labai gražu, kai vaikai tokia proga būdavo išmokyti kokios nors oracijos. Ypač pradžiugina vyresnius žmones, kai pasveikina, palinki geros sveikatos, laimingo gyvenimo. Tikėta, jog tie linkėjimai išsipildys tik, jei vaiką apdovanosi. Tad, žinoma, dovanų negailėta. O vertingiausios iš jų būdavo dažyti, marginti kiaušiniai, dabar tiesiog margučiais vadinami.

Velykų stalas turi būti tinkamai padengtas, papuoštas žaluma, pavyzdžiui, išželdintomis avižomis. Ne tik todėl, kad tie želmenys gražu akiai, o ir kad avižos – ypatinga žaluma. Mat avižas ypač mėgsta arkliai, kurie padeda žmonėms nudirbti sunkiausius žemės darbus. Taigi labai svarbu, kad jie būtų sveiki, stiprūs. Tikėta, jog ši žaluma lemia didesnę sėkmę gyvulininkystėje.

Gal šiuolaikiniam žmogui tai nėra taip svarbu, bet vis tiek, jei užderės javai, gal ir parduotuvėje duona bus pigesnė. Taigi turime pagalvoti, kaip viskas tarpusavyje susiję. Štai Velykų avinėlis – ir gražu, ir prasminga, bet tai auka; galima sakyti, kad tas avinėlis yra nekaltai pralietas kraujas. Vadinasi ir patriotinį motyvą nesunku įžvelgti: tai pagarba tiems, kurie aukojosi dėl mūsų. Avinėlis gali būti ir sviestinis, ir pyraginis ar kitoks. Jis labai prasmingai papuošia stalą. Ir žalumynai tinka. Kai kurių tradicinių žalumynų, pavyzdžiui, pataisų, dabar rauti negalima, tad kitokia žalumą augalus galima pagerbti. Ir stalą reikia kaip nors dekoruoti. Būtina buvo patiekti kumpį. Kodėl per Velykas valgome būtinai kiaulieną ir apskritai riebiai? Todėl, kad kiaulė knisa žemę, o tai siejasi su žemės arimu. Juk po Velykų, ypač jei jos vėlyvos, neilgai trukus prasideda arimas. Taigi kiaulė pagerbiama valgant iš jos mėsos pagamintus valgius. Todėl kumpis ar kiaulės galva, išpuošta žaliais bruknienojais ar kitokiais žalumynais, ir atsiduria ant Velykų stalo.

 

Vakare vaikščiodavo sveikintojai  

 

Per Velykas, jau nusileidus saulei, po kaimą vaikščiodavo vadinamieji vakariniai sveikintojai. Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose dar ir dabar vaikščioja. Jie pabeldžia į  langą ir sako: „Dėdula, tetula, ar galima namelius paveselyt?“ Jei šeimininkai sutinka, tada pagieda kokią velykinę šventąją giesmę ir pasveikina, palinki, kad šeimoje viskas gerai būtų, kad gyvuliai gausiai veistųsi, kad javai gerai derėtų. Suprantama, šis ypatingas apeiginis bendravimas žmogų džiugina. Tokie lankytojai taip pat būdavo tradiciškai apdovanojami, sakysim, pyrago rieke ar pavaišinami – alumi ar kitokiais gėrimais. Juk labai smagu pamalonintiems šeimininkams ką nors įduoti dovanų tiems linksmiems sveikintojams, atsidėkojant už gerą žodį.

Tai tokios svarbiausios su Velykomis susijusios apeigos, nors dabar, ko gera, tik papročiais jas reikėtų vadinti, nes, kaip sako Nijolė Marcinkevičienė, jau gal netikime išskirtine papročio galia, o laikome jį tik įdomia tradicija. Kita vertus, labai svarbu yra ir paviešėti. Tam skirta antroji Velykų diena. Kadaise net būtinai reikėjo išeiti kur nors į žmones ar patiems svečius priimti, pramogų pasiieškoti, pavaikščioti, kad visi metai būtų smagūs, linksmi, kad netrūktų per juos gerų emocijų.

O velykinis pramogavimas – tai atitinkamos dainos: susijusios su pavasariu, su žaluma, su paukščiais, kurie parskrenda ar jau parskridę. Pavyzdžiui, gandras dažniausiai, jei Velykos nebūna labai ankstyvos, jau stypinėja po laukus. Tinka ir dainos, susijusios su pirmaisiais pavasario darbais, taip pat rateliai, žaidimai.

Kas yra pramoga? Atsipalaidavimas ir tam tikra kūryba, improvizavimas – tai, ką žmogus tuo metu sumano. Gražu, jei ateina svečias, mėgstantis dainuoti, mokantis kokį nors ratelį, žaidimą. Galima drauge su svečiais išeiti pasivaikščioti, laukus apžiūrėti.

Vaikščioti po kiemus, dainuoti, kartu renkant dovanas – lalauti, taip pat kiaušiniauti kadaise laikyta būtina apeiga, beje, griežtai reglamentuota: reikėdavo tam tikru laiku ateiti pas žmones, tam tikrus žodžius ištarti, ir buvo numatyta, kaip už tai šeimininkai turi atsilyginti. Pavyzdžiui, apie Kupiškį kas nors kaime pasikinkydavo arklius, susisodindavo muzikantus, ir tie keli vyrai apvažiuodavo visą kaimą, užsukdami ypač į sodybas, kuriose yra merginų, visus namų žmones pasveikindavo, pagrodavo, o šeimininkai kviesdavo paviešėti, siūlydavo alaus. Pavieši kiek, tada į kitą sodybą važiuoja.

Jaunimas Velykų antrą dieną šokius rengdavo, žaisdavo žaidimus, eidavo ratelius ir, aišku, dainuodavo. Tokie suėjimai ir dabar galėtų būti įdomūs. Aukštaitijoje buvo įprasta šeimininkams alaus pasidaryti ir net tik vyresnius svečius, bet ir jaunimą pavaišinti. Į jaunųjų linksmybes ir vyresnieji neretai įsijungdavo – drauge padainuodavo, pašokdavo. Kokio nors specialaus linksmintojo, kaip dabar, nebūdavo.

„Kaimo jaunimą priimdavo pramogauti vienoje ar kitoje gryčioje. Ir vyresni žmonės dažniausiai būdavo kartu, žiūrėdavo, kaip jauni linksminasi. Tiesa, jaunimas visais laikais norėjo pabūti be vyresniųjų, pasijusti laisviau. Bet paprastai jaunuoliams tekdavo linksmintis toje pačioje gryčioje, kurioje vyresnieji kortuodavo, šnekučiuodavosi. Kokio ypatingo jų atsiskyrimo nuo vyresniųjų nebūdavo. Tik jei Velykos pasitaikydavo vėlyvesnės, jaunimas išeidavo ir į lauką – kluonienoje ar atšlaime išsirinkdavo aikštelę, kurioje galėjo pašokti, padainuoti, - pasakojo Nijolė Marcinkevičienė.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"