Paieška Gal Grožio atspindys...

Gal Grožio atspindys...  

Vytautas BAŠKYS

 

Gyvenimas su paukščiais, pašnekesiai apie mūsų sparnuočius - nevienareikšmis. Vienaip juos aptaria gamtininkas, kitaip - menininkas. Poetui, dailininkui gamta atsiveria vaizduotės polėkiu. Gimęs įvaizdis pakyla kartu su paukščiu, tolsta nuo jo, persikelia į kitas prasmes ir tirpsta: „Šarkos danguj / Pakabino, nutiesė tiltą. / Žiūrėk – / Jis tviska sidabro šarma. / Kokia gelmė nakties!“ (Chunagon Yakamochi). Tokio teksto net nereikia iššifruoti, nes jo ryšys su realybe tik numanomas. Kas žodis – mįslinga metafora, susikuria prasmės ir čia pat nuslysta į kitas. Tačiau gali kažką suprasti arba nieko nesuprasti tuose mįslinguose pasažuose, kuriuose vaizduotė prisiliečia prie sidabrinės šarmos.

Tarkime, jog tegu bus dabar tai tiltas į... šarkos pasaulėvaizdį. Štai dailininkė Dalia Dokšaitė tuos paukščius nutapė tradiciniu japonų tapybos būdu. Paveiksle juodo tušo potėpiais iš balzganos rūko slapties išnyra tai, kas sudaro paveikslo kompoziciją - jokie pašaliniai daiktai dėmesio neblaško. Atrodo, jog svarbiausia - dvi iš aukšto žvelgiančios šarkos, kurios smalsumo proveržyje ūmai sustingo. Jos stebi tai, kas, mūsų požiūriu, atrodo neįprasta. Jos pačios, be abejo, turi savo požiūrį, tačiau, pasekus smalsuolių stebėjimo kryptimi, nustebina nežemiškas paukščio skrydis pro žiemišką šviesulį.

... Šioji akimirka - lyg vaizdo atsivėrimo blyksnis. Atgijęs vaizdas sujuda, tampa gyvybišku. Paveikslo kompozicijoje išdėstyta ne tik tai, kas regima, bet ir ką gali pajusti, kas sukelia nuotaiką. Šarkos - jau nebe šarkos, o minties ir vaizdo sanglaudoje tampa slėpiniu, kurio iliuzoriniam regėjimui pritinka poetės Aldonos Puišytės žodžiai: „Gal atspindys kitokio, tikro Grožio / Tų Provaizdžių, kurie nedūžta niekados“.

Minkšto rūko aplinkoje paukščio skrydis dabar - lyg persikėlimas į kitą, į iki šiol nepatirtą erdvę, nuojautą. Tokią mitinę pasaulėjautą meno kūrinyje yra įžvelgęs filosofas Wang Wei: „Kas žvelgia į paveikslą, – tai pirmiausia siekia įžvelgti dvasią“. Šioje kompozicijoje šarkų vaizdas, kaip kultūrinis reiškinys, primena senąją gamtos garbinimo tradiciją, sudvasintą pasaulėjautą. Taip nuo šarkos pasklidusi mintis išryškina ir padeda suprasti, regėti tai, kas anksčiau buvo paslėpta. Susitikimas su paveikslu padeda jį patirti, leisti jam būti tokiam, koks jis rodosi, gal ir pakeisti požiūrį, atsigręžti į patyrimo tėkmę.

Nuo tokių įvaizdžių norisi į šarką pažvelgti atidžiau. Gamta išties jai išvaizdos nepagailėjo. Jos nugara juoda, sparnai - su balta juosta, papilvė - balta, uodega - ilga. Kontrastingos spalvos, dailios kūno linijos, aristokratiškos manieros tarsi susilydo į vientisą elegantiško paukščio vaizdą. Jos mitrumą, vikrumą ir apsukrumą, jos dailią povyzą, spinduliuojančią energiją, gyvybiškumą etnologė Jūratė Šlekonytė pamalonino epitetu: „Paslaptingoji aristokratė šarka“.

Apie šarką, jos smalsumą, be užtūros plepumą, sukurta nemaža įvaizdžių. Ausį veriantis jos čerškėjimas perspėja apie pasirodžiusį žmogų, priverčia pasislėpti pastebėtas kates ar kiaunes. Tokį šarkos balso ypatumą, greta kitų jos savybių, galima apibūdinti Rytų išmintim: „Visi po saule žino, tai - kas gražu, yra gražu, tai yra ir tai, kas atgrasu“ (Laozi).

Šarkos gyvenimas ir būdas seniau buvo neišsemiamas fantazijų šaltinis. Praeityje labiausiai domino šarkos balsas. Dar I a. romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis rašė, kad esanti šarkų rūšis, kuri galinti išmokti tam tikrus žodžius; šarkos taip pamėgstančios žodžius, kad juos ne tik kartojančios, bet, atrodo, net suprantančios jų prasmę. Kad išmoktų žodį, jos jį turinčios dažnai girdėti sakant; jei koks žodis pernelyg sunkus išmokti, paukščiai galintys netgi mirti. O pamirštąjį žodį išgirdusios džiaugsmingai sučerškančios.

... Šarka gana dažna viešnia kaimo sodybose, jos pasirodymas yra suaugęs su tikėjimais, pranašingais ženklais. Dar ir dabar kaimo vietovėse gana gajus požiūris, kad šarkos pranešančios apie svečius. Korėjoje šarka – nacionalinis paukštis, laimės nešėjas. Šiaurės Amerikos indėnams šarka yra bebaimiškumo simbolis ar netgi kai kurių genčių simbolis - paukštis, t. y. totemas. Todėl kai kurie indėnai plaukuose nešiodavo dvi šarkų plunksnas. Gal ir neatsitiktinai šarkos įvaizdžiui ataidi Dantės Alighieri „Skaistyklos“ posmas: „...tegul nubus, tegul jos balsas virpa / kaip kitados, kai pavertė į šarkas, / nutilo jos ir nuogąsty sutirpo“.

Po tokios akistatos su šarka ir jos įvaizdžiais susimąstai: koks tai paukštis, gal kokia įsikūnijusi nerimstanti siela? Štai vasarodamas tėviškėje literatūrologas Juozas Šorys patyrė nepaprastą šarkų kompanijos artumą: „Mane jos globojo, nepaleido iš akių, barė, mokė, graudeno, tyčia ir tarp kitko tyčiojosi“.

Gal dabar pamiškėje ar už lango išvydus tą paukštį kils dėmesys - štai ji, šarka, smalsioji gražuolė, plepioji nedorėlė plėšrūnė. Anot J. Šorio: „Nors ir pasiutusiai graži. Žiemiškai grafiška“.

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"