Paieška Aplaidumas kainuos daug

Aplaidumas kainuos daug

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Neseniai teismas pripažino, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotas leidimas įrengti modernų regioninį sąvartyną yra teisėtas ir teisingas; jį projektuojant bei statant laikytasi visų procedūrų. Konstatuota, kad naujasis sąvartynas yra visai tinkamas naudoti.

 

Atitinka šiuolaikinius reikalavimus

 

„Šis teismo sprendimas mums, aplinkosaugininkams, suprantama, buvo džiugi žinia, - kalbėjo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius. – Kaip žinoma, į naująjį sąvartyną leista vežti tik buities atliekas. O į senąjį sąvartyną pakliūdavo ir įvairių kitų. Taip pat ten gabentos nepavojingos pramonės gamybos atliekos. Dabar dėl naujojo Kazokiškių sąvartyno pradėta poveikio aplinkai įvertinimo procedūra. Norime išplėsti šio objekto galimybes – kad galėtų priimti įvairias nepavojingas atliekas. Sakykim, tikrai buvo įdomus bei produktyvus susitikimas su vietos gyventojais svarstant poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvadas. Manau, gyventojai, jau supranta, kad naujasis sąvartynas yra tvarkingas. Jis naudojamas visiškai kitaip nei senasis Kariotiškių sąvartynas. Į naująjį objektą neįžengia jokie pašaliniai asmenys, o senąjį buvo tiesiog „okupavę“ benamiai. Kazokiškių sąvartyne atliekos tvarkomos pagal griežtus reglamentus: sandėliuojamos, paskui bus spaudžiamos. Gyventojai nori, kad tas sąvartynas nuo gatvės pusės būtų atitvertas. Tada žmonės nejaustų moralinio diskomforto. Manau, jog tai įmanoma. Be to, gyventojai prašė sudaryti jų atstovų komisiją, kad patys galėtų lankytis sąvartyne ir stebėti, kaip jis naudojamas. Pritariu šiam sumanymui, nes kuo daugiau akių matys, tuo daugiau taisytinų dalykų gali pastebėti. Štai tikinama, jog reikia apšviesti sąvartyno teritorijos aplinką: tada bus saugiau vaikščioti tamsiuoju paros metu. Šie reikalavimai, manau, turės būti įgyvendinti nepaisant tam reikalingų išlaidų“.

Pasak, direktoriaus, kita problema yra tai, jog uždaromas Kariotiškių sąvartynas; dabar vyksta šio proceso baigiamieji darbai ir atliekos nepriimamos, nes reikės jau formuoti kaupą. Kartu vykdoma regioninio centro atliekų tvarkymo programa, uždarinėjami kiti senieji sąvartynai.

Kaip šis procesas vyksta atskirose savivaldybėse? Kaip pavyzdį galima palyginti tris – Ukmergės, Širvintų ir Vilniaus rajonų – savivaldybes.

Ukmergiškiai pasirodė esantys aktyviausi: nedelsdami sukruto naikinti senuosius sąvartynus, rengė visus reikalingus konkursus, laiku išdėliojo atliekų surinkimo konteinerius. Todėl senųjų sąvartynų uždarymo procesas šiame rajone vyksta gana sklandžiai.

Širvintų rajone sąvartynai taip pat uždaromi, tik dėl vienų ar kitų priežasčių nevyksta atliekų tvarkytojų konkursai. Taip pat dar nesama antrinių žaliavų konteinerių. Bet jau kovo mėnesį taip pat turėtų atsirasti. Gerai, jog savivaldybė mėgina ieškoti išeities: šalia tų uždarytų sąvartynų atitvėrė specialias vietas naujoms atliekoms ir įsipareigojo savomis lėšomis jas išvežti, kai tik bus išdėlioti konteineriai.

Prasčiausia padėtis yra Vilniaus rajone. Keista, bet šio rajono savivaldybė randa daugybę priežasčių, esą, trukdančių net paskelbti atliekų tvarkytojų konkursą. Be to, aiškina, jog gyventojai negali mokėti už atliekų išvežimą. Tokia savivaldybės pozicija kai kurie gyventojai mielai naudojasi: ir uždarius porą senųjų sąvartynų, „iš įpratimo“ toliau veža į juos atliekas.

„Mūsų inspektoriai tikrino ir informavo, kad tų atliekų nėra daug, bet vėjas jas išdraikė – atrodo, visas laukas užterštas. Tad savivaldybei labai aiškiai pasakyta: jei pavyks nustatyti pažeidėjus, juos ir bausime, tačiau už bešeimininkes atliekas savivaldybės teritorijoje atsako tos savivaldybės administracija. Paaiškinome, kokia sankcija gresia: pateikiamas ieškinys už gamtai daromą žalą – vienas kubinis metras bešeimininkių atliekų savivaldybei kainuos tūkstantį litų baudos, be to, kaltininkas bus įpareigotas tas atliekas sutvarkyti. Manau, šis klausimas taip pat turėtų būti išspręstas, tuo labiau, jog konteinerių parūpina Aplinkos ministerija. Iš esmės visos savivaldybės aprūpinamos pakankamu skaičiumi konteinerių. Aktyvesnės, gavo jų anksčiau, o kurios delsė, žinoma, gauna paskiausiai. Mūsų inspektoriai reguliariai važinėja, žiūri, kad nebūtų piktybiškai vežamos atliekos, o savivaldybės turi užtikrinti pakankamą skaičių konteinerių kiekvienoje gyvenvietėje. Jei gyventojai turės  galimybę sudėti atliekas į konteinerius, piktybiškų teršėjų tikrai atsiras nedaug“, - tikino Rolandas Masilevičius.

 

Paslaugos turi būti kokybiškos

 

Beje, mokesčio už atliekų išvežimą dydis nėra svarbiausia kai kurių gyventojų nenoro naudotis šia paslauga priežastis. O atliekų surinkimas – savivaldybių kompetencija. Jei nori proteguoti savus komunalininkus, kurie nėra pajėgūs deramai rūpintis atliekomis, bet bus išlaikomi savivaldybės, ta kaina automatiškai labai padidės. Jei savivaldybė įsileidžia investuotojus, žvelgiančius priekin, gerai besitvarkančius, tad ir sąnaudos esti mažesnės. Paprastai brangiausios būna savivaldybės įmonių teikiamos paslaugos.

Regioninės atliekų tvarkymo sistemos principas yra tas, kad šios paslaugos kaina turi būti vienoda visame regione. Bet ne visuose rajonuose naujoji tvarka įsigali vienodu tempu. Departamento direktoriaus nuomone, šiuo atžvilgiu galėtų būti aktyvesnis Švenčionių rajonas, bet atliekų konteineriai, taip pat ir skirtieji antrinėms žaliavoms, šio rajono gyvenvietėse išdėstyti. Tik surinkimo būdai galėtų būti tobulesni. Iš Švenčionių rajono atliekos į regiono sąvartyną kol kas nevežamos: ten vienas didelis sąvartynas dar veikia, nors mažieji – uždaromi. Bet ir tas vienintelis sąvartynas bus panaikintas. Visas atliekas teks gabenti į Kazokiškes.

Šalčininkų rajone taip pat ta sistema pamažu įgyvendinama, nors kyla šiokių tokių problemų dėl kai kurių gyventojų nepakankamo ekologinio išprusimo. Šalčininkų rajone dabar veikia dvi komunalinės įmonės, bet svarbu, kad jų teikiamos paslaugos nekainuotų savivaldybei per brangiai.

 

Mažės bioskaidžių atliekų

 

Kazokiškių regioninis sąvartynas bus sudarytas iš penkių sekcijų. Šiuo metu įrengta tik pusė pirmos sekcijos. Visas kitas sekcijas teks statyti už atliekų išvežimą surinktais pinigais.

„Taigi dabar pats metas pradėti mąstyti apie kitus atliekų tvarkymo būdus, tuo labiau, kad yra valstybinė atliekų tvarkymo strategija, planas, kuriame numatyta labai daug  užduočių. Pirma svarbiausia užduotis: iki 2010 metų sumažinti į sąvartyną pakliūvančių bioskaidžių atliekų kiekį 25 procentais, palyginus su 2000 metų apimtimis. Taigi jų turi sumažėti bent ketvirtadaliu.  O bioskaidžios medžiagos apskritai sudaro didelę dalį visų atliekų. Tai yra potenciali filtrato medžiaga. Ir biodujų gamybos šaltinis. Tad artimiausiu metu turėtų atsirasti ir kitų atliekų tvarkymo būdų. Plačiai nuskambėjusios mintys apie deginimo galimybę nėra visai racionalios. Mūsų departamento pozicija aiški: jei nuo bioskaidžių medžiagų atskiriamos antrinės žaliavos, tada jas galima deginti. Manau, deginimas už deponavimą tikrai pažangesnis nereikalingų atliekų atsikratymo būdas. Bet šios problemos vien deginimu nepašalinsime. Reikia pirmiausia atliekas rūšiuoti, o tik tada turi įsiterpti bioskaidžių medžiagų tvarkymo grandis“, - aiškino Rolandas Masilevičius.

Sudeginus nereikalingas atliekas, atsiras naujų atliekų – pelenų, kuriuos taip pat kur nors reikės deponuoti. Tam tiktų naujasis sąvartynas, kuris gali būti pritaikytas ir nelabai agresyvioms pavojingosioms atliekoms laikyti. Be abejonės, reikia, kad šias galimybes įvertintų projektuotojai, ekspertai. Bet kokiu atveju net ir nelabai pavojingas atliekas neleistina kaupti palaidai. Jos turi būti stabilizuojamos, kitaip sakant, tam tikrais būdais surišamos. Kai kurios net galėtų būti betonuojamos į blokus ir naudojamos, pavyzdžiui, tiesiant kelius.  

 

Vilniečiai – rūšiavimo pirmūnai?

 

Pasak departamento direktoriaus, džiugu, kad Vilniaus miesto gyventojai aktyviai rūšiuoja atliekas. Problema tik ta, jog įmonės, kurios aptarnauja konteinerius, nespėja surūšiuotųjų išvežti. Taip pat kyla keblumų dėl to, kad Vilniuje atliekų rūšiavimo konteineriai yra užrakinti, o per mažą angą, sakysim, nėra kaip įmesti plastiko butelių su visu plastikiniu maišu. Arba susikaupia gyventojų namuose tokių didelių plastiko butelių, kurių net po vieną pro konteinerio angą neprakiši. Kai kurie žmonės tiesiog nenori vėl traukti iš maišo butelių ir juos kaišioti. Tas pat pasakytina dėl popieriaus atliekų: jų atsikratyti žmonės pageidautų patogiai, t.y. išmesdami į konteinerius kartu su kartoninėmis dėžėmis ar tiesiog iškratydami iš maišų. Niekam neįdomu pro siaurą plyšį vieną po kito sprausti vidun plonus pluoštelius.

Tiesa, plastiko butelį galima suploti, susukti, kad tilptų į angą. Popieriaus atliekas taip pat, sakysim, ne ką sudėtingiau plonais paketėliais susidėlioti. Taigi gyventojus dar reikia ekologiškai šviesti.

Bet vėlgi – ne bet koks plastikas tinka perdirbti. Pavyzdžiui, kompozicinės, daugiasluoksnės plėvelės yra sunkiai sudorojamos. Ir popieriaus būna visokio: laminuoto, padengto plastiku, kurį sunku atskirti. Taigi net nuoširdžiai siekiantiems ekologiškai tvarkytis gyventojams ne taip jau lengva viską daryti pagal taisykles. Tačiau yra toks stebuklingas žodis, kurį ištarus įveikiamos ir ne tokios kliūtys. Šis žodis skamba labai paprastai: reikia...

 

Panaikins nemalonų kvapą   

 

Tikrai labai daug atliekų (dumblo) susidaro Vilniaus vandenvalos įrenginiuose – apie 250 tonų per dieną. SP UAB „Vilniaus vandenys“ įsirengė dumblo kompostavimo aikštelę, o gana greitai bendromis įmonės bei Aplinkos ministerijos pastangomis bus įdiegta deodoravimo sistema: išdėstyti tam tikri įrenginiai, kurie kvapą, sklindantį iš dumblo kaupimo vietų, mėgins neutralizuoti. Ši praktika jau taikoma kitose šalyse. Matyt, iki šių metų vasaros tai bus padaryta ir gyventojai nemalonaus kvapo daugiau nejus.

Bet viso iš nuotekų valyklos gaunamo dumblo paversti kompostu neįstengiama. Tad kur dėti likusį dumblą? Jis kol kas gabenamas į laukus kaip trąša. Ketinama statyti metatanką, bet dabar dar trūksta daug lėšų; šio projekto įgyvendinimas prasidės nebent po trejų metų.

„Tad, matyt, ir toliau neišsiversime be laukų tręšimo dumblu, kuris vyksta iki šiol. Bet dabar, šaltuoju metų laiku, dumblas tik išvežamas ir sandėliuojamas. Paskleisti bei aparti galima tik tada, kai jame esančias organines medžiagas pradeda naudoti augalai. Matyt, reikės rasti ir naujų laukų, į kuriuos galima būtų vežti tą dumblą, kuris, manau, labai perspektyvi trąša auginant energetinį mišką. Juk dėl energetikos artimoje ateityje atsiras dar didesnių problemų negu turime lig šiol. „Ministerijos vadovams ši problema buvo mūsų išsakyta, ir jie turėtų dėl to susirūpinti. Pasitarime su „Vilniaus vandenų“ vadovais šis mūsų susirūpinimas buvo išsakytas. Manytume, kad ir jie tuo turėtų labai susirūpinti. Juk dumblas į laukus vežamas kelerius metus ir pirmas juo tręštų laukų žiedas aplink Vilnių jau sudarytas; naujų laukų tenka ieškoti vis toliau. Mat tuos pačius žemės plotus dumblu galima tręšti tik kas ketveri metai, be to, yra specialių reikalavimų: dumblas turi būti skleidžiamas tam tikrais nustatytais atstumais nuo upių, kitų vandens telkinių, gyvenviečių. O žemė dabar daugiausia privati, ne visi ūkininkai sutinka, kad dumblu būtų tręšiami jų laukai. Taigi dumblas gabenamas gana toli – net iki šimto kilometrų spinduliu. Dėl to susidaro didelės transportavimo išlaidos“, - samprotavo Rolandas Masilevičius.

 


 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"