Paieška Kaip laikosi vilkai ir lūšys?

Kaip laikosi vilkai ir lūšys?

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Neseniai Aplinkos ministerijoje vyko seminaras, skirtas stambiems plėšrūnams, tai yra vilkams ir lūšims. Jame dalyvavo mūsų šalies specialistai, aplinkos apsaugos atstovai, taip pat svečiai iš užsienio - Norvegijos gamtos tyrimų instituto specialistas John Linnell ir Europos Komisijos darbuotoja Marita Arvela.

 

Vilkai

 

- Apibūdinkite savo ūkį.

- Kad jau nebeturiu to ūkio. Pamiškėj ganėsi dvi pririštos ožkelės, ir tas pačias vilkai prieš keletą dienų papjovė...

Tą pokalbį su 78 metų amžiaus vieniša močiute prisiminė daktaras Linas Balčiauskas iš Vilniaus universiteto ekologijos instituto, kalbėdamas apie nevienodą žmonių požiūrį į vilkus.

Iš tikrųjų, juos beveik sudievino žalieji, įsikūrė net visuomeninė vilkų gelbėjimo grupė, kuri, remdamasi visiškai klaidingos apskaitos duomenimis, paskelbė apie diena po dienos artėjančią rūšies žūtį. Iš tikrųjų, į vilkus gana palankiai žiūri dauguma miestiečių (jie su vilkais susiduria tik televizorių ekranuose). Tačiau net ir kaime, net ir nukentėjusieji juos karčiai pakeiksnodami vis dėlto norėtų, kad vilkai neišnyktų. Bet kad gyventų šiek tiek toliau nuo jų sodybų. Na, bent jau per 10-15 kilometrų... Tegul pjauna tolimesnių kaimynų avis. Nes būtent tokia ta mūsų žmonių gamtosaugos logika – kad tik ne savame kieme...

Nemenką sąskaitą vilkams galėtų pateikti ir Alvydas Kavoliūnas iš Kupiškio rajono. Kažkada nutarė užsiimti avininkyste. Prie Pelyšių kaimo laiko elitinių avių bandą, gal apie 200 gyvuliukų. Pradėjo kukliai, bet įsitvirtino, nors vilkai jo avis ne kartą pjovė. Jeigu tai būtų ėriukai - pusė bėdos. Bet čia - veislinės avys ar jau stambūs avinai.

- Ką dabar darau? Ogi atvažiuojame su žmona prie ganyklos, naktimis laužus kūrename, kartais pašaudau į orą iš medžioklinio šautuvo. Gerbiu vilkus, bet kitaip gintis nebeišeina. Buvo proga vieną nušauti, tačiau nepavyko. O šiais metais net pavėlavome surengti medžioklę. Vis laukėme sniego. Kažkur kažkas ir be mūsų įvykdė leidžiamą normą, - sako A. Kavoliūnas.

Ta norma – tai 20 vilkų per metus. Taip riboja Aplinkos ministerija. A. Kavoliūno avių ganykla – tarp Šepetos durpyno ir Šimonių girios. Jei ne iš vienos pusės, tai iš kitos vilkai būtinai apsilanko.

Ačiū Dievui, ne kasmet. A. Kavoliūnas įsigijo elektrinę tinklo tvorą. Berods, iš Olandijos. Na, kai Olandijoje niekas nė nebeprisimena, kaip atrodo laisvieji vilkai, tai ta metro aukščio tvorelė gal ir gerai – avys neišsibėgioja. Bet vilkui...

- Nežinau, nė ką pasakyti, - gūžčioja pečiais A. Kavoliūnas. – Iš pradžių aptikdavome smėlyje vilkų pėdsakų. Suaugusių vilkų. Vaikštinėta šalia tvoros, bet per ją neišdrįso šokti, nors avys buvo visai netoli. Matyt, buvo paragavę elektros smūgio. O paskiau, tuojau po Žolinės, - įšokta vidun. Na, ir pasidarbuota iltimis. Galvoju taip: tėvai ėjo su jaunikliais, vedė medžioklės meno mokytis. Jaunikliai, elektros tvoros pamokų nepatyrę, galėjo šokti vidun. Tiesiog medžioklės aistros nebesuvaldė, ir tiek. O paskiau ir prasidėjo...

Sunku pasakyti, kaip ten atsitiko. Tačiau būta ir taip: panikos apimtos avys būriu pačios išgriovė tvorelę ir išsiveržė lauk, o vilkai jau čia jas gaudė. Protingi žvėrys, sistemingai slampinėdami aplink aptvarą, galėjo įvaryti paniką avims, o šios jau pačios padarė taip, kaip vilkams reikėjo.

Norvegijoje vilkai kasmet sudrasko apie 40 tūkstančių avių. Be jokių išlygų augintojams išmokamos kompensacijos. Valdžia, visuomenė patenkintos, kad vilkai turi ką ėsti, avių augintojai – irgi: juk daug avienos dar lieka kepsniui, o pinigai – kišenėje, lyg būtum tą pačią avį pardavęs...

Deja, pas mus niekas neatlygina nė cento. O juk žmogui būna skaudaus nuostolio. Pagalvokime kad ir apie A. Kavoliūno atvejį. Gerai, kad žmogus nenuleidžia rankų, kaip nors apsigins. O ką daryti močiutei, kurios visas „ūkis“ – dvi ožkelės, ir tos pačios vilkų sudorotos?

Žinoma, naminiai gyvuliai – tik nedidelė vilkų grobio dalis. Tolygiai išdėliojus po visą Lietuvą, ji lyg ir ištirptų, nes vilkai gyvena toli gražu ne visur. Bet dažnų užpuolimų, vilkų koncentracijos vietose tai darosi pastebima, o kai kam – ir labai nuostolinga.

Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas tvirtino, jog jų miškuose, priduriant dar ir tuos, kurie nueina net iki Skuodo, iki Latvijos pakraščių, vilkai jau išmedžioja gana daug šerniokų, elniokų, stirnų. Jo žodžiuose net jutau nuoskaudą – medžiotojai randa tik apgraužtus kauliukus...

Tai natūralu. Kanopinių žvėrių turime gana daug, o jie – dažniausias vilkų grobis. Gerai, kad medžiotojai, pasaugodami ir pašerdami žvėris sau, tuo pačiu parūpina maisto vilkams. Teks dalintis, nieko čia neveiksi. Ir esu vilkų pusėje – medžiotojas, nenušovęs šerno, namuose ras kiaulienos. O vilkui šernas – papildoma garantija, kad pavyks išgyventi.

Visaip su vilkais būta. Kažkada gyventa gal 1,5 tūkstančio, gal ir daugiau. Sunku tomis praeities apskaitomis tikėti. Paskiau iš tikrųjų jų regėta gana mažai. Dabar galvojama, jog Lietuvos populiaciją sudaro apie 200 vilkų.

Pagal plotą lyginant su kitomis Europos šalimis, tai gana daug. Bet štai latviai kasmet sumedžioja po 130–150 vilkų ir vis dar skundžiasi, kad turi per daug.

Kaip ten bebuvę manyčiau, jog 200 – silpnoka, gana jautri atsitiktinumams populiacija. Nors specialistai tvirtina, jog Lietuvos vilkams pavojaus nėra. Bet neužmirškime, jog dabar ES tvora mus skiria nuo Baltarusijos, o mūsų rytinių pakraščių vilkai su baltarusiškais – vieno kraujo grupė. Jie nuolat bendravo, valstybėmis nesiskirstė, vieni kitų gudais ar lietuviais nevadino. Taigi iš rytų šalelės papildo nebegauname...

Dar reiktų neužmiršti, jog iš tų 200 vilkų būna gal 10, gal 15 besidauginančių porų. Toli gražu ne visi vilkiukai užauga. Nenorėčiau sutikti su nuomone, jog iš populiacijos kasmet „išimant“ apie 40 procentų, populiacija nenukenčia. Šernų – taip, tačiau vilkai – kitas reikalas.

Žinoma, vos 20 leidimų vilkų medžioklei – labai jau menkas skaičius. Jis galėtų padidėti.

Bet ūkininkų problemų tai neišspręs. Na, medžiotojai praras dalį grobio, kurį jie laikė savo nuosavybe. Bet tas grobis – ir vilkų nuosavybė. Teks dalintis.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas patvirtino, jog ir draugijos vadovybė, ir dauguma medžiotojų vieningai galvoja – vilkai Lietuvoje privalo gyventi! Tiesiog - privalo!

 

Lūšis

 

...Dar seniau, kai rezervatuose imta varžyti spanguoliautojus, bet darbas sunkiai sekėsi, kai kur buvo paleistas gandas – ten pasirodė lūšys! Ir užpuolė kažkokią moteriškaitę, o ta su draugėmis tik per stebuklą išsigelbėjusi...

Įdomu, jog tuo švelniu kliedesiu patikėjo net aplinkinių kaimų gyventojos, nors atrodytų – girių žmonės, turėtų išmanyti, kaip ta lūšis atrodo, kuo minta...

Neišmanė. Ir nėra ko stebėtis – Lietuvoje nuo seno jų nedaug. Ne be reikalo sodžiaus piemenys, atsitiktinai lūšį išvydę, siaubo apimti šaukdavo: „Užjūrių liūtas! Užjūrių liūtas!“

Dabar jau žinoma, kad vienos lūšies valdos turi užimti maždaug 150–200 kvadratinių kilometrų. Kad būtų aiškiau: tarkim, 10 kilometrų skersai, 20 – išilgai. Nemenkas plotelis. Ir ne šiaip plotelis – lūšys nemėgsta atvirų erdvių, per plynus laukus į tolimas girias nenori keliauti. Žodžiu, tiems žvėrims reikia girių. Ramių girių. O kiek jų turime Lietuvoje? Kiek tos ramybės, ypač vasarą?

Taigi lūšys nyko kartu su giriomis ir... medžioklėmis. Nes tas retas laimikis buvo labai vertinamas.

2007–aisiais buvo padaryta rūpestingesnė apskaita. Dirbo (kaip ir vilkų apskaitoje) parengti, apmokyti žmonės. Buvo sniego, todėl pėdsakai nemelavo. Išvada – turime apie 30 lūšių.

Lūšys – tai rūšis, labai saugoma visoje Europoje. Natūralu, kad ES aplinkos apsaugos specialistų akys įdėmiai žiūri ir į Lietuvą, kuri vis dar išsaugojusi natūralią, dirbtinio veisimo nepatyrusią šių žvėrių populiaciją. Ji menkutė, bet išsaugoti įmanoma.

Aplinkos ministerijos saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas Algirdas Klimavičius sakė:

- Mūsų supratimu, lūšims dar ganėtinai gerai tinka Žemaitijos nacionalinis parkas, Rietavo, Karšuvos, Žalioji, Šimonių, Biržų girios, Taujėnų–Užulėnio miškai. Specialistų nuomone, tokio ploto šaliai, kaip Lietuva, minėtų „lūšių valdų“ turėtų pakakti.

Ne paslaptis, kad, progai pasitaikius, kai kurie medžiotojai „tyliai“ nusišaudavo vieną kitą lūšį. Įkliuvus, žinoma, laukia nemalonumai, bet finansiniu požiūriu – vieni juokai. O štai dabar lūšies „bazinis įkainis“ padidėjęs iki 15 000 litų. Pridėjus indeksavimą dėl infliacijos – šiandien jau siektų apie 17 000 litų. Taigi kailiukas darosi brangokas...

Kadangi populiacija menka, Lietuvoje jau rengiamasi dauginti nelaisvėje auginamas lūšis. Kitų šalių pavyzdys rodo, jog tie darbai sekasi. Tai – dėl atsargos. Gal neprireiks.

Galima pasakyti – nelaisvėje užaugintas lūšis paleiskime ten, kur jos išnykusios, bet dar galėtų gyventi. Lengva pasakyti... Lūšių apsaugos standartuose parašyta, jog šių žvėrių veisimosi bei jauniklių auginimo ir dažno lankymosi vietose draudžiami „...miško kirtimai, kiškių ir stirnų medžioklė, nemedžiojama su varovais“. Ir visa tai – ne viename ar keliuose kvartaluose, o gerokai didesniame plote. Čia tau ne kokia kurtinių tuokvietė.

Na, atmeskime medžioklę – ne tokia jau didelė bėda. Bet ką daryti su miškų kirtimais? Todėl labai abejoju, ar miškininkai su džiaugsmu įteisins kiekvieną didesnį mišką kaip lūšių gyvenvietę, jei tik ten tie žvėrys ims dažniau lankytis ar, neduokdie, susilauks vaikų...

...Apie vilkus, lūšis (ypač apie vilkus) per paskutiniuosius dešimtmečius visko kalbėta, prišnekėta. Gyvenimas parodė, jog svarbiausia – ramus ūkiškas požiūris. Kaip sakė daktaras Linas Balčiauskas, nuomonių skirtumuose teisybė slepiasi kažkur per vidurį. Pritariu tam požiūriui. Ir dar pridedu – nereikia kiekvienu atveju myžčioti, kaip darė (o gal tebedaro?) minėtoji vilkų gelbėjimo draugija.

Beje, tai pasakytina ir apie daugelį kitų aplinkos apsaugos dalykų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"