Paieška Kur plauki, įstatymo raidyne?

Kur plauki, įstatymo raidyne?

Dėl Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto: mėgėjiškos žūklės problemos ir žuvininkų pastabos

  

Šiuo metu, kai informacijos srautai plūsta iš įvairiausių šaltinių, nesunku juose pasiklysti ir atsirinkti patikimiausius. ,,Žaliajame pasaulyje” Nr.7 (641) rašydami, jog Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas jau priimtas, pasiskubinome. Pasirodo, ne viskas taip sparčiai klostosi ir šio įstatymo priėmimo dar teks palaukti. Taigi, dar yra laiko išsakyti problemas, reikšti savo nuomonę ir susipažinti su mėgėjiškos žūklės specialistų išsakytomis pastabomis.

Šį kartą pakeitimo įstatymo projekto kai kuriuos punktus ir nuostatas aptaria Žuvininkų sąjungos prezidentas Algirdas DOMARKAS ir šios sąjungos valdybos pirmininkas doc. dr. Egidijus BUKELSKIS.

*  *  *

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija paruošė Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kurį, kaip mus informavo, išsiuntė suinteresuotoms žinyboms derinti. Žuvininkų sąjungos valdyba, susipažinusi su šiuo projektu, konstatuoja, jog jame numatoma padaryti daug reikalingų pakeitimų (paprastesnis žūklės teisės įsigijimas, skaičiaus asmenų, turinčių teise nemokamai žvejoti vandens telkiniuose, sumažinimas ir t. t.).

Visgi, įstatymo projekte yra teiginių, kuriems negalime pritarti. Mūsų nuomone, kai kurie straipsniai prieštarauja konstituciniams sąžiningos konkurencijos principams. Pavyzdžiu gali būti įstatymo projekto 5 straipsnis (Sprendimų dėl leidimų naudoti žvejybos plotus valstybiniuose vandens telkiniuose išdavimo priėmimo būdai), konkrečiai jo 5 dalis, teigianti, jog „Aukcionus rengia vandens telkinių valdytojai pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Aukcionas laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvavo bent vienas pretendentas, pasiūlęs kainą, ne mažesnę už Vyriausybės nustatytą minimalią kainą. Šis punktas rodo, jog ir ateityje meškeriotojų organizacijoms žvejybos plotai bus suteikiami už piniginį mokestį. Galiojančiame Mėgėjiškos žūklės įstatyme (beje, ir šio įstatymo pakeitimo įstatymo projekte) pasakyta, jog mėgėjiškai žūklei šalies vidaus vandenyse turi būti teikiama pirmenybė prieš verslinę žvejybą. Tačiau realiai bus priešinga situacija. Juk Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. gegužės 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pakeitimo įstatymą. Pagal šį teisės aktą nebeliko mokesčių už žuvų išteklius. Verslinės žvejybos organizacijos, žvejojančios pagal vadinamuosius „žuvų sugavimų limitus“, nebemoka ir 4 proc. sugautos žuvies vertės dydžio mokesčio, skirto žuvų ištekliams atkurti ir apsaugoti. Tokiu būdu stambiausi šalies žuvų išteklių naudotojai (beje, pelno siekiančios organizacijos), sugaunantys daugiau kaip 90 proc. visų oficialių laimikių, yra atleisti ne tik nuo mokesčių už šiuos valstybinius gamtos išteklius, bet ir nebeturi finansiškai prisidėti prie žuvivaisos ir žuvisaugos.

Deja, ši tvarka kol kas netaikoma nei vidaus vandens telkinių nuomininkams ūkininkams, nei žvejų mėgėjų organizacijoms. Pabrėžtina, kad jos yra ne pelno siekiantys subjektai ir panaudoja tik nedidelę dalį šalies žuvų išteklių. Akivaizdu, jog ši situacija yra nelogiška ir neteisinga. Nepaisant to, tokią tvarką siūloma palikti ir naujame Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projekte. Vėl žvejai verslininkai galės žvejoti nenuomotinuose vandens telkiniuose (Kuršių ir Kauno marios, Nemunas, didieji ežerai) dešimtimis kilometrų tinklų nemokėdami jokių mokesčių už žvejybos teisę, neskirdami jokių lėšų žuvų apsaugai ir atkūrimui, o žvejų mėgėjų klubai už teisę gauti žvejybos plotus (meškeriojimui!) turės mokėti ne tik realius piniginius mokesčius, bet ir dar atlikti brangiai kainuojančius žuvų išteklių apsaugos ir atkūrimo darbus. Kurioziškiausia, kad ši teisė tiek pirmu, tiek antru atveju bus įsigyjama konkurso (aukciono) būdu, tik minėtiems žvejams verslininkams toks konkursas nebus susijęs su kokiu nors pinigų ar darbų pasiūlymu, o meškeriotojams reikės žymaus finansinio ir darbinio indėlio. Nejaugi Aplinkos ministerijos darbuotojai nuoširdžiai tiki, jog, siūlydami tokią tvarką, jie įgyvendina įstatyminę normą apie būtinybę mėgėjiškai žūklei šalies vidaus vandenyse teikti pirmenybę prieš verslinę žvejybą? Argi negalima taip pertvarkyti Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kad jis nustatytų vidaus vandenų žūklės plotų naudotojams tą pačią (nediskriminacinę) atsilyginimo už žuvų išteklius ir žuvų resursų atkūrimą tvarką, kaip ir didžiosioms žvejybinėms organizacijoms (neprieštaraujant dabartiniam Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymui).

Mūsų nuomone, konstituciniams sąžiningos konkurencijos principams prieštarauja ir projekto 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ antra dalis Šio įstatymo nuostatos netaikomos privačių žuvininkystės tvenkinių naudojimui žvejybai“. Kodėl įstatyminės normos netaikomos tik privatiems žuvininkystės tvenkiniams, o kitiems privatiems tvenkiniams ir kūdroms bus taikomos? Juk netaikyti šių normų siūloma iš esmės dėl to, kad tokiuose telkiniuose žuvų ištekliai yra ne natūralūs (priklausantys visai valstybei), o sukurti savininko pastangomis. Mažų privačių tvenkinukų ir kūdrų yra dešimtys tūkstančių, mėginti juose reguliuoti žūklę pagal šiame įstatyme numatyta gana griozdišką tvarką būtų beprasmis tiek tokių telkinukų savininkų dirginimas, tiek ir aplinkosaugos darbuotojų darbo laiko švaistymas.

Lietuvos Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas ūkinės veiklos laisve, jog niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai ar asociacijai, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, taip pat, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi. Šiame kontekste keistai atrodo Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto 10 straipsnio Reikalavimai žvejybos organizatoriams“ pirmos dalies kategoriškas reikalavimas Mėgėjų žvejybos organizavimo paslaugas gali teikti tik Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruoti juridiniai asmenys, turėdami Žvejybos organizatoriaus pažymėjimą, patvirtinantį, kad Žvejybos organizatorius atitinka nustatytus reikalavimus“, 11 straipsnyje paaiškinant, jog tik Žvejybos organizatoriai turi teisę: 1) parengti, reklamuoti ir parduoti mėgėjų žvejybos paslaugas; 2) teikti apgyvendinimo, maitinimo, vandens turizmo, turistinės stovyklos ir kitas su mėgėjų žvejyba susijusias paslaugas Turizmo įstatymo nustatyta tvarka; 3) organizuoti mėgėjų žvejybos varžybas, žvejybinį turizmą ir kitus su mėgėjų žvejyba susijusius renginius; 4) rinkti, kaupti ir teikti informaciją apie mėgėjų žvejybos paslaugas, platinti Lietuvoje ir užsienio valstybėse informaciją apie mėgėjų žvejybą mūsų šalies vandens telkiniuose.

Ko gero (pagal tokias formuluotes), be Aplinkos ministerijos leidimo nebus galima rinkti elementarių žinių apie mėgėjišką žūklę, išspausdinti straipsnį apie šio sektoriaus problemas, nekalbant jau apie kitas veikas. Be abejo, mūsų šalyje reikia atestuotų žvejybos gidų ir kitų specialistų, reikia institucijos, kuri tuo užsiimtų, bet toks mokymasis ir atestavimasis neturi tapti viena iš prievartos formų. Juk ir mokslininkai, norėdami įrodyti savo aukščiausią kvalifikaciją, gina disertacijas, bet laisva valia, o neapsigynus jų niekas jiems nedraudžia atlikti tyrimus pasirinktoje srityje arba užsiimti kokiu aukštų technologijų verslu. Ši projekto dalis turėtų būti iš esmės taisoma.

Lietuvos Konstitucijoje pabrėžiama, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines iniciatyvas. Europos Sąjungos dokumentuose dar labiau akcentuojamas iniciatyvumo skatinimo reikalingumas. Būtent remiantis „iš apačios į viršų“ principu bus kuriamos ir finansuojamos Žuvininkystės regionų vietos veiklos grupės. Tuo tarpu pagal Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto 4 straipsnio „Leidimai naudoti žvejybos plotus“ 6 dalį „Vandens telkinio valdytojas, vadovaudamasis aplinkos ministro patvirtintais vandens telkinių tvarkymo tipiniais planais ir to vandens telkinio žuvų išteklių tyrimų duomenimis, tvirtina žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos vandens telkinyje priemonių planą. Šis planas patvirtinamas iki sprendimo išduoti leidimą naudoti žvejybos plotą priėmimo ir su juo supažindinami asmenys, pretenduojantys gauti leidimą naudoti žvejybos plotą“. Taigi, žvejybos plotų naudotojams numatoma nepalikti net tų galimybių reikšti iniciatyvą, kokios yra dabartiniuose teisės aktuose. Žvejų klubas bus tik vykdytojas, supažindinamas pasirašytinai ir privalantis aklai įgyvendinti valdininkų sprendimus. Šiuo atveju tai taptų išskirtiniu reiškiniu Europoje, kurioje gyvuoja ir yra finansiškai remiamos žvejų bendruomenių savivaldos ir iniciatyvumo tradicijos.

Projekto 8 straipsnis „Žvejybos plotų naudotojų teisės ir pareigos“ dar labiau pabrėžia žvejybos plotų naudotojų beteisę padėtį. Juk jie turės: a) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka skirti lėšas žuvų išteklių tyrimams vandens telkiniuose, kuriuose turi leidimus naudoti žvejybos plotus; b) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka užtikrinti informacijos apie teisės žvejoti suteikimą prieinamumą bei teisės žvejoti suteikimo galimybę prie vandens telkinio, į kurį išduotas leidimas naudoti žvejybos plotą; c) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka vykdyti vandens telkinio apsaugą ir žvejybos kontrolę; d) Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka gavęs žvejybos leidimą, žvejoti verslinės žvejybos įrankiais.

Pagal šio straipsnio cituotas vietas (ir pagal daugelyje kitų straipsnių esančias panašias vietas) aišku, jog viską nuspręs Aplinkos ministerijos pareigūnai, nenumatant jokių įstatyminių kriterijų tokiems sprendimams priimti. Nejaugi negalima apibrėžti bent pagrindinių principų, pagal kuriuos būtų nustatomos tokios „tvarkos“?

Pagal tą patį straipsnį, nors ir neturėdami jokio savarankiškumo planuojant veiklą, žvejybos plotų naudotojai turės įsipareigoti nepabloginti žuvų išteklių būklės. Prie projekto pridėtame aiškinamajame rašte netgi pabrėžiama, jog „Paskutiniais leidimo naudoti žvejybos plotą galiojimo metais atlikus žuvų išteklių tyrimus ir nustačius, kad išteklių būklė pablogėjo, žvejybos ploto naudotojas privalėtų atkurti žuvų išteklius pagal mokslininkų rekomendacijas įveisiant žuvis ar atliekant kitus žuvų išteklių atkūrimo darbus“. Matyt, ši tezė atsidurs viename iš poįstatyminių aktų. Argi žvejybos plotų naudotojai turės tvarkyti telkinius pagal valdininkų paruoštus planus, bet jeigu juos vykdant rezultatas bus blogas, atsakys ne valdininkai, o žvejai. O kad rezultatai bus nepatenkinami, yra didelė tikimybė. Juk iš žvejų organizacijų pastaraisiais metais Aplinkos ministerijos iniciatyva atimta teisė turėti savo visuomeninius inspektorius, nepasakant, kaip ateityje jos turi apsaugoti telkinius nuo brakonierių, darančių esminę įtaką žuvų ištekliams. Be to, pagal projekto 12 straipsnio „Teisės mėgėjų žvejybai suteikimas“ 7 dalį „Asmenys, suteikiantys lėšų žuvų išteklių atkūrimui skyrimo patvirtinimus, šių paslaugų suteikimo išlaidoms padengti gali imti papildomą mokestį. Papildomo mokesčio už lėšų žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui skyrimo patvirtinimus neima: 1) vandens telkinių savininkai - už teisės žvejoti suteikimą jiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose vandens telkiniuose;2) žvejybos plotų naudotojai - už teisės žvejoti suteikimą vandens telkiniuose, kuriuose jiems išduoti leidimai naudoti žvejybos plotus“.

Taigi, tie juridiniai asmenys, kurie turės prižiūrėti telkinius, net negalės sukaupti papildomų lėšų, nors tokia teisė bus suteikta tarpininkams, neatsakantiems už telkinius. Tai eilinis nevienodų standartų taikymo atvejis, kurį būtina pašalinti iš įstatymo projekto.

Abejonių kelia ir projekto 17 straipsnis „Įstatymo įgyvendinimas“. Pagal jo antrą dalį „Žuvų išteklių naudotojai turintys leidimą naudoti žūklės plotą be leidimo naudoti žvejybos plotą, gali žvejoti ne ilgiau kaip iki 2010 m. sausio 1 d.“. Bet projekto 10 str. 5 dalyje numatoma, kad Sprendimas išduoti leidimą naudoti žvejybos plotą negali būti priimamas, kol tame vandens telkinyje neatlikti žuvų išteklių tyrimai. Žuvų išteklių tyrimai Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atliekami ne anksčiau kaip 2 metai prieš priimant sprendimą išduoti leidimą naudoti žvejybos plotą ir paskutiniais leidimo naudoti žvejybos plotą galiojimo metais.“ Atsižvelgiant į ankstesnę patirtį, labai abejotina, ar realiai galima sutilpti į tokius terminus. Juk reikės ištirti apie 1,5 tūkst. telkinių per nepilnus 2 metus, paruošti rekomendacijas, planus ir t.t. Tuo tarpu Lietuvoje yra tik keli žmonės, galintys atlikti reikiamus tyrimus. Taigi, žuvų išteklių naudotojams, turintiems leidimą naudoti žūklės plotą be leidimo naudoti žvejybos plotą, reikėtų numatyti leisti žvejoti tikrai ilgiau kaip iki 2010 m. sausio 1 d.

Atsižvelgiant į tai, jog dabar Aplinkos ministerijai vadovauja aukščiausios klasės teisininkas, maloniai prašome pavesti taip pertvarkyti Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kad jis neprieštarautų Lietuvos Konstitucijai, ES teisės aktams ir optimaliai reguliuotų veiklą šiame sektoriuje.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"