Paieška Kurortui į mišką įlindus...

Kurortui į mišką įlindus...

Druskininkų miškų urėdijoje miškininkų veiklą „diriguoja“ ir miestas, ir kurortas

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Ši miškų urėdija šiek tiek specifinė, skiriasi nuo daugelio kitų urėdijų: jos teritorijoje plyti vaizdingasis Dzūkijos nacionalinis parkas ir Druskininkai, augantis kurorto miestas. Tad ir įprastinė ūkinė veikla didelėje dalyje miškų ribojama. Tuo labiau, kad daugiau kaip pusę visų girių užima saugomos teritorijos.

 

Vieniems - malonumai, kitiems - rūpesčiai

 

Taigi Druskininkų miškų urėdija, pasak urėdo Viktoro Klimo, yra viena iš tų urėdijų, kuriose mažiausia kertama, vadinasi ir gaunama mažiausia pajamų. Nepaisant to, urėdija funkcionuoja normaliai; ypač sėkmingi buvo praėjusieji metai, nes gerokai pakilo medienos kainos. Paprastai kasmet pajamų susidarydavo apie 5 milijonus litų, o pernai gauta net 7 milijonai. Tad buvo galima daugiau lėšų skirti miškininkystei ir rekreacijai, taip pat darbuotojų atlyginimams didinti.

„Iš tiesų, kyla tam tikrų problemų ir miestui, ir mums, miškininkams, nes Druskininkų kurortas yra įspraustas į miškus, - kalbėjo Viktoras Klimas. – Viena vertus, tai gerai – maloni aplinka, gražūs miškai vilioja poilsiautojus. Bet miškininkams dėl to atsiranda įvairių keblumų. Nuolatinė problema: miestui norint pradėti naujas dideles statybas, nėra pakankamai laisvos žemės. Tuo labiau, kad aplinkiniai laukai grąžinti savininkams. Taigi tenka atsižvelgti į miesto poreikius. Bet dėl to gali kilti ir naujų problemų. Prisiminkime tą didelį ažiotažą, nusprendus statyti „Statoil“ degalinę šalia Čiurlionio ir Veisiejų gatvių sankryžos, nes reikėjo iškirsti šiek tiek miesto savivaldybei priklausiusio miško. Bet degalinė visai gerai įkomponuota į aplinką, ir, matyt, iškirsti medžiai buvo ne toks jau didelis nuostolis, turint galvoje, jog naujasis objektas labai reikalingas vairuotojams. Be to, aplink kurortą ir pačiame mieste pasodinta nemažai naujų želdinių. Ketinama Druskininkuose statyti valstybinės reikšmės objektą – olimpiečių rengimo centrą. Vėlgi miestas nerado kito ploto, kaip tik dviejų su trupučiu hektarų plyno lauko, o iš viso reikia apie dešimt hektarų. Taigi trūkstamą dalį teks paimti iš dabar ten esančio miško. Daugiau kaip septynių hektarų plotas yra išskirtas iš valstybinės reikšmės miškų ir skiriamas savivaldybei šiam objektui statyti.

Kita problema – miško lankytojų gausa. Ne tik grybautojai, uogautojai, poilsiautojai, bet ir kurorto svečiai lankosi vaizdingose Druskininkų apylinkėse. O lankytinų vietų daug: Raigardo kraštovaizdžio draustinis, Švendubrės etnografinis kaimas, Dzūkijos nacionalinio parko įvairūs kampeliai. Pasitaiko nedrausmingų lankytojų, kurie važiuoja, brukasi į mišką, pažeisdami nustatytą tvarką, automobilių statymo, grybavimo, uogavimo taisykles. Žinoma, didžiausia bėda yra miškų šiukšlinimas. Pavasarį rengiame talkas, pasitelkiame žmonių iš darbo biržos, moksleivius ir drauge viską sutvarkome. Bet tai būna tik laikina akcija, o palaikyti nuolatinę tvarką miške sudėtinga. Ypač pakelėse, prie ežerų, poilsio aikštelėse, poilsiavietėse.

Kadangi visai šalia Raigardo kraštovaizdžio draustinio buvo pasienio postas, anksčiau prie jo susikaupdavo nemaža automobilių, tad buvo šiukšlinamas šlaitas. Dabar situacija pasikeitė. Pasienio postas nukeltas toliau, be to, pavyko susitarti su savivaldybe, kad ten būtų išdėstyta pakankamai atliekų konteinerių.

Kiek pastebima, valstybiniuose miškuose tvarka geresnė negu privačiuose. Iš dalies tai lemia, kad valstybiniai miškai yra daugiau nutolę nuo gyvenamųjų vietų, be to, miškininkai jais labiau rūpinasi negu privačių plotų šeimininkai, kurie dažnai yra senyvi, patys tvarkytis nelabai turi jėgų, o vaikai paprastai gyvena miestuose.

 

Tik kvalifikuoti specialistai

 

„Druskininkų miškų urėdijoje dirbu jau trisdešimt šešeri metai, - prisiminė Viktoras Klimas. - Galiu pasakyti, kad per tą laiką urėdijoje įvyko didžiulių pokyčių. Prisimenu laikus, kai tuometiniame Druskininkų miškų ūkyje buvo daugiau kaip du šimtai darbuotojų. Tada visi darbai buvo atliekami savomis jėgomis. Dabar didžioji jų dalis vykdoma rangos būdu. Urėdijos centre turime tik dvylika specialistų, o iš viso dirbančiųjų  kiek daugiau nei penkiasdešimt. Anksčiau girininkijos buvo smulkesnės, bet turėjo po penkis-šešis darbuotojus. Dabar jų liko mažiau  – po tris-keturis girininkijoje. Jau ir eiguliai yra kvalifikuoti miškininkai. Jie turi būti sumanūs girininko pagalbininkai, gebantys atlikti visus darbus, tuo labiau, kad dabar tenka naudotis kompiuteriu, be to, ir matavimo prietaisai jau sudėtingesni. Manau, aštuonios girininkijos, valdančios dvidešimt septynis tūkstančius hektarų valstybinių miškų, dabar yra optimalus skaičius. Siekdami išlaikyti konkurencingumą vykdant ūkinius darbus, nesame visiškai atsisakę savos miško technikos ir mechanizatorių. Turime  traktorių su priekaba medienai ištraukti, nuolatinių miško darbininkų. Tai sudaro atsvarą rangovų siekimui primesti per didelius jų atliekamų darbų įkainius“.

 

Patogu ir neįgaliesiems

 

Kaip sakė urėdo pavaduotojas miškininkystei Saulius Adomavičius, didelis dėmesys skiriamas ir rekreacijos poreikiams tenkinti. Visi miškai trijų-dešimt kilometrų atstumu aplink Druskininkus yra priskirti antrai rekreacinių miškų grupei. Ir iš tiesų gausiai lankomi.

„Urėdijos suskirstytos ir pagal vadinamuosius rekreacinius lygmenis. Mūsų urėdija pakliūva į pirmąjį, patį intensyviausią lygmenį. Rekreacijos reikalams miškuose kasmet skiriame maždaug po 150 tūkstančių litų. Esame įrengę nemaža rekreacinių objektų. Taip pat bendradarbiaujame su Druskininkų neįgaliųjų klubu „Lemtis“. Turime įrengę 14 poilsiaviečių, 15 atokvėpio vietą. Svarbiausia poilsiavietė šalia Druskininkų miesto yra prie Latežerio, kuri pritaikyta ir neįgaliesiems. Joje jau treji metai iš eilės vyksta Alytaus apskrities neįgaliųjų sąskrydžiai, tradicine tampanti sporto šventė. Artimiausiam sezonui šią poilsio vietą gerokai atnaujinome, išdėstėme daugiau rekreacijos priemonių. Įvairių rekreacinių objektų esame įrengę taip pat Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Jų vietas, įrangos kiekį ir pobūdį deriname su nacionalinio parko administracija. Deja, mūsų rekreaciniai objektai yra niokojami. Tiesa, paskutiniais metais niokojimo atvejų šiek tiek mažėja. Mūsų girininkai, eiguliai daug nuveikia – ir išvežant šiukšles, ir tvarkant tuos objektus. Esame sudarę sutartį su komunalinėmis įmonėmis, kurios išdėsto atliekų surinkimo konteinerius. Bet tų konteinerių, žinoma, visur nepridėliosi, tad ir girininkams, eiguliams tenka daug dirbti tvarkant šiukšles, kurių dar nemažai primėtoma miškuose. Turime viltį, kad šią situaciją pagerins naujoji tvarka, kai ir gyventojai, ir sodininkų bendrijos apmokestinamos atliekų tvarkymo mokesčiu. Norėtume, kad būtų priimti teisės aktai, reglamentuojantys plastikinių butelių supirkimą, kaip yra daugelyje Europos valstybių, net Estijoje. Tai padėtų sumažinti miško šiukšlinimą plastikiniais buteliais, kurie ilgai nesuyra“, - kalbėjo Saulius Adomavičius.

 

Keičiasi lankytojų poreikiai

 

Ypač svarbų vaidmenį ugdant moksleivių, jaunuolių ir apskritai visuomenės ekologinį, gamtosauginį sąmoningumą, vykdant švietėjišką veiklą atlieka Druskininkų miškų urėdijos mokymo ir informacijos centras „Girios aidas“.

Šio urėdijos padalinio vedėjas Antanas Lankelis informavo, kad veiklos mastai vis didėja. „Girios aido“ funkcijos – ne tik parodyti, kas yra miške gera ir gražu, bet kartu vykdyti švietėjišką veiklą, pritraukti daugiau jaunimo, mokyti, auklėti moksleivius, jaunuolius elgesio kultūros gamtoje. Pasak Antano Lankelio, „Girios aidas“ yra tartum visuomenėje vykstančių ekologinių, pažintinių, informavimo procesų barometras. Jei tik, tarkime, kur nors išsilieja naftos produktai, vasarą pradeda degti miškai, lankytojai tiesiog atakuoja klausimais: kas vyksta, kodėl vyksta? Ir viską jiems reikia paaiškinti, atsakyti į daugybę klausimų. Vedėjas sako, kad moksleiviai, studentai, kurie lankosi „Girios aide“, gauna labai reikalingos informacijos apie miškus, jų saugojimą nuo gaisrų ir apskritai apie gamtoje vykstančius procesus, o tai kaip tik padeda jiems ugdytis gamtosauginį sąmoningumą.

„Girios aidas“ gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį, bet jo veikla dabar yra gerokai kitokia nei buvo prieš tris-keturis dešimtmečius. Ir lankytojų poreikiai rafinuotesni nei būdavo anksčiau. Todėl kuriama geriau tuos poreikius atitinkanti infrastruktūra – pramogų aikštelės, aplink centro pastatą atsiranda vis daugiau meniškai atliktų medžio skulptūrų, įrengtas stendas su informacija apie naujus lankytinus objektus. Ir apskritai kaupiama daugybė naujos informacijos. Be to, nemaža stendų ir prie lankytinų objektų įvairiose kitose vietose. Perskaito, sakysim, mokinukas tai, kas parašyta stende apie retuosius augalus, ir jau nereikia pačiam brautis į mišką, į Raigardo slėnio šlaitą, trypti augalų buveines.

O „Girios aido“, kuris lankomas pakankamai dažnai, nes aplinkoje yra vietos ir vaikams pažaisti, ir vyresniems lankytojams papramogauti. Vaikai noriai naudojasi atraktyviais įrenginiais muziejaus kieme. Ketinama vaikams, paaugliams bei jaunuoliams net specialią pramogų aikštelę įrengti. Praėjusiais metais pradėta kurti miškininkų alėja. Kuriamas miškininkystės stendas, siekiama, kad moksleiviai daugiau sužinotų ir apie garsius lietuvių miškininkus.

Bendradarbiaujama su Druskininkų mokyklomis. Aktyvūs jaunųjų miško bičiulių būreliai veikia „Saulės“ pagrindinėje mokykloje, „Atgimimo“ vidurinėje mokykloje. Jų nariai dažnai lankosi „Girios aide“, kur turi progų kurti įvairius darbelius iš gamtinių medžiagų. Moksleiviai rengia savo darbų parodas, kasmet padeda miškininkams kabinti paukščiams inkilus – kaip sanitarinę priemonę miško sveikatingumui gerinti. Ir tuos inkilus konstruoja bei gamina patys vaikai. Bedirbdami šį darbą, jie susipažįsta su paukščių poreikiais: koks inkilas kokiam paukščiui tinka. Druskininkų ir Marcinkonių mokyklų auklėtiniai dalyvauja miško sodinimo akcijose.

Jau tapo tradicija kas antri metai rengti miškininkų ar miškų sistemoje dirbančių žmonių, mėgstančių fotografuoti, darbų parodas. Šiemet ketinama išplėsti parodą, nes paaiškėjo, kad tarp miškininkų yra ir medžio drožėjų, ir tapytojų. Tokia paroda bus atidaryta šių metų gegužės 30 d.

 

Tetervinų populiacijai plėsti

 

Šiais metais Lietuvoje vyks tarptautinė konferencija „Gamtos ir žmogaus sauga“; kurios vienas iš  išvažiuojamųjų posėdžių numatomas „Girios aide“. Be to, Druskininkuose rugsėjo mėnesį vyks Baltijos šalių miškininkų suvažiavimas, kurio aktuali gamtosauginė tema: buvusių karinių poligonų naudojimas. Urėdas Viktoras Klimas pasidžiaugė, kad urėdijos teritorijoje buvusio sovietinės kariuomenės karinio poligono dalis naudojama tetervinų populiacijai išplėsti. Yra atvertas 40 ha plotas, tinkama buveinė tetervinams, įrengti stebėjimo bokšteliai, stendai. Kita tos teritorijos dalis savaime atžėlusi, dalis miškininkų apželdinta. Tad savotiškai įdomu stebėti, kaip atsikuria miškas buvusiame kariniame poligone.

Didesnioji miškų dalis – saugomos teritorijos, kuriose apriboti ne tik veiklos plotai, bet ir darbų laikas. Pavasario, vasaros metu kirtimai nacionalinio parko teritorijoje, kuri sudaro 12 tūkst. ha urėdijos girių plotų, yra draudžiami. Tai irgi apsunkina miškininkų darbą. Griežto miško apsaugos režimo teritorijoje, kuri sudaro net  8 procentuos ūkinė veikla iš viso nevykdoma. Tai gamtiniai rezervatai, kertinės miško buveinės.

 

Laisvės kovotojų takais

 

Miškininkų pastangomis šalia „Girios aido“ pastato įrengtas stendas, pasakojantis apie tai, kas vyko urėdijos miškuose pokario metais priešinantis okupacinei santvarkai. Jame sužymėtos vietos, kuriose buvo partizanų bunkeriai, vyko pasipriešinimo kovos, partizanų žūties vietos, jiems pastatyti paminklai ir atminimo ženklai. Stendas kelia didelį susidomėjimą, nes tai dar nedaug kur daroma, yra lyg ir tam tikra naujovė. Moksleiviai, jaunuoliai, pamatę šį stendą, pateikia daug klausimų, o dažnai ir prašo padėti pasiekti tas atmintinas vietas. Tad atsirado turistinis maršrutas „Partizanų kovų keliais“, kuriuo kartu su Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotojais miškininkai veda lankytojus. Padaugėjo atvykstančio jaunimo, moksleivių grupių iš visos Lietuvos. Svarbiausių šio maršruto objektai – atkurti partizanų bunkeriai Ratnyčėlės upelio, Merkio upės šlaituose, Viršurodukio miškuose.

Šalia Latežerio yra Kermušijos kaimas, netoli kurio pokaryje buvo trijų Lietuvos partizanų bunkeris. Šalia pastatyta didelė pavėsinė lankytojams. Atvykusios grupės gali išklausyti to partizanų bunkerio įrengimo ir labai sudėtingą šio krašto pokario rezistencijos istoriją. Šalia bunkerio įrengtas stendas su svarbiausių šios vietovės objektų schema bei partizanų nuotraukomis. Kartu su Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejumi miškininkai atstatė bunkerį.

... Labai daug lankytojų būna prie Lato ežero. Mat patogu privažiuoti. Pasak urėdo, miškininkai išradingai rekreaciniuose objektuose panaudoja kreivuolius, įdomias gamtos keistenybes. Ir pavėsinėms, ir suoliukams tie kreivuoliai tinka. Beje, šių darbų mūsų krašte pradininkas yra žinomas miškininkas Vytautas Urnevičius. Jis ir išpopuliarino kreivo medžio grožį.

Panaudojant tuos kreivuolius įrengta originali atokvėpio aikštelė netoli Vieciūnų. Šiukšlių išvežimu iš poilsiavietės rūpinasi Vieciūnų seniūnija, o joms surinkti yra speciali betoninė talpa.

Dar viena įdomi poilsio aikštelė įrengta kelių sankryžoje, prie Latežerio kaimo – su medžio skulptūromis. Viena skulptūrinė grupė vaizduoja gamtinę katastrofą, kuomet 1841 m pavasarį potvynio metu išsiveržęs Salotės ežeras staiga pralaužė krantą ir vanduo upelio slėniu pro Latežerį pasiekė net Druskininkus. Galinga srovė sugriovė, nusinešė daugelį aplinkinių gyventojų pastatų. Vanduo nuplovė taip pat Ratnyčios kaime pastatytas gydyklas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"