Paieška Botanikos sodai Lietuvoje...

Botanikos sodai Lietuvoje...

Laimutis JANUŠKEVIČIUS

 

Pagal šiandieninį supratimą botanikos sodai – tai gamtotyros mokslinės įstaigos, kurių veiklos pagrindinis tikslas – svetimžemių augalų introdukcija ir aklimatizacija vieno ar kito konkretaus  geografinio regiono klimatinėse sąlygose. Kuriant botanikos sodų augalų kolekcijas, gali būti vadovaujamasi keliais principais – sistematiniu (augalai kolekcijose grupuojami atsižvelgiant į jų sistematinę priklausomybę – pagal klases, šeimas , gentis...), geografiniu (augalai grupuojami, atsižvelgiant į jų geografinę kilmę – Vakarų Europos, Rytų ir Vakarų Sibiro, Tolimųjų Rytų, Šiaurės Amerikos ir kiti regionai...), dekoratyviniu (augalai išdėstomi, vadovaujantis pagrindiniais kraštovaizdžio architektūros principais, t. y. atsižvelgiant į jų architektūrines ir dekoratyvines savybes) ir mišriuoju (dalis kolekcijų gali būti sukurta pagal sistematinį, o kita dalis – pagal geografinį arba dekoratyvinį principus).

Pagal  priklausomybę botanikos sodai paprastai skirstomi į universitetinius, akademinius, municipalinius ir privačius, kurių pastaruoju metu pasaulyje gana gausu. Bene populiariausi šiuo metu pasaulyje universitetiniai botanikos sodai. Juose sukauptos augalų kolekcijos – tai pagrindinė universitetų gamtos mokslų fakultetuose studijuojančių studentų mokslo ir studijų bazė.

Pirmieji botanikos sodai šalia Pietų ir Vakarų Europos universitetų pradėjo kurtis dar Renesanso epochoje, XVI a, viduryje. Tai Leipcigo (1542), Pizos (1543), Padujos, Florencijos (1545), Romos (1560), Bolonės (1576) universitetų botanikos sodai, kurie iš esmės nedaug kuo skyrėsi nuo Viduramžių vienuolynų sodų. Pagrindinė jų paskirtis buvo vaistinių augalų žaliavos išauginimas. Kartu jie tarnavo ir kaip mokomoji universitetų studentų–medikų bazė. XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pradžioje tokie botanikos sodai buvo įkurti šalia Leideno (1587 m.), Madrido (1598), Oksfordo (1621) ir Upsalos (1657) universitetų .

Lietuvos botanikos sodų istorija prasidėjo tik XVIII a. antroje pusėje, įkūrus botanikos sodą šalia tuometinio Vilniaus universiteto (1781 m.). Šiuo metu mūsų šalyje funkcionuoja 4 universitetiniai botanikos sodai – Vilniaus universiteto, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos bei Šiaulių universitetų. Kaip jau buvo minėta, seniausias ir turintis giliausias tradicijas  yra Vilniaus universiteto botanikos sodas, įkurtas 1781 m. Jo įkūrėjas ir pirmasis direktorius (vadovas) buvo garsus to meto Europoje gamtininkas ir botanikas prof. Ž. E. Žiliberas (1741-1814 ). 1923 m. buvo įkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas, kuris savotiškai užpildė spragą, atsiradusią tuometinei Lenkijai atplėšus nuo Lietuvos Vilniaus kraštą ir Lietuvai laikinai praradus Vilniaus universitetą ir botanikos sodą. Ir, reikia pasakyti, kad prof. K. Regelio (1890–1970) vadovaujamas Kauno botanikos sodas labai greitai atstatė prarastą introdukuotos floros genofondą. Dėka prof. K. Regelio energijos ir plačių jo ryšių, 1934 m. sodo kolekcijose ir ekspozicijose jau buvo auginama apie 9300 įvairių augalų rūšių ir veislių, iš kurių apie 450 buvo sumedėję introdukuoti augalai. Tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto botanikos katedra ir botanikos sodas tapo pagrindine būsimų šalies botanikų kalve. Čia mokėsi, o vėliau ir dirbo tokie žinomi šalies gamtininkai ir botanikai, kaip M. Lukaitienė, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, J. Dagys, S. Gudanavičius ir kiti…

Botanikos sodų „dvivaldystę“ (gerąja prasme) suardė 1993 m. įsikūręs Klaipėdos universiteto botanikos sodas. Su jo įkūrimu dideles viltis puoselėjo daugelis šalies botanikų–introduktorių. O priežastis labai paprasta ir aiški – Klaipėdos botanikos sodas įsikūręs pačiose palankiausiose šalyje klimatinėse sąlygose. Švelnus jūrinis klimatas čia leidžia introdukuoti ir sėkmingai auginti tokias jautrias augalų rūšis ir formas, kurios kituose šalies regionuose neretai žūsta jau per pirmąją žiemą.

Maloni staigmena visiems šalies gamtininkams – Šiaulių universiteto botanikos sodo įsikūrimas (1997 m.) specifinėmis klimatinėmis sąlygomis pasižyminčiame Žemaičių aukštumos regione. Turint šalyje 4 universitetinius botanikos sodus, išsidėsčiusius skirtinguose klimatiniuose-geografiniuose regionuose,  atsirado galimybė šalyje pereiti prie vadinamosios laipsniškos (pakopinės) aklimatizacijos, jautresnes mūsų klimatinėms sąlygoms rūšis ir formas pradedant auginti Pajūryje ir vėliau laipsniškai jas perkeliant į atšiauresniuose regionuose esančius Kauno, Šiaulių ir Vilniaus universitetų botanikos sodus, o vėliau ir į šių regionų dekoratyvinius želdynus.

Akademiniai botanikos sodai – tai sodai, priklausantys vienos ar kitos šalies Mokslų akademijos sistemai (tiesiogiai arba per gamtotyros mokslų tiriamuosius institutus). Tokio botanikos sodo pavyzdžiu galėtų būti Latvijos nacionalinis botanikos sodas Salaspilyje, Baltarusijos MA botanikos sodas Minske, Ukrainos MA botanikos sodas Kijeve, Rusijos MA botanikos sodas Maskvoje ir daugelis kitų... Kaip taisyklė, tai vienos ar kitos šalies vedantieji botanikos sodai, disponuojantys turtingiausiomis introdukuotų sumedėjusių augalų kolekcijomis, subūrę stiprius mokslininkų kolektyvus ir turintys gilias gamtotyros mokslinio – tiriamojo darbo tradicijas. Pokario metais šiai sistemai priklausė ir atitiko visus anksčiau išvardintus prestižinio botanikos sodo parametrus ir dabartinis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas, kuris ilgus metus priklausė Lietuvos MA Botanikos institutui. Ir, reikia pasakyti, kad Kauno botanikos sodui tai buvo ne patys blogiausi laikai. Pokario laikotarpiu, vadovaujant direktorei M. Lukaitienei, o vėliau A. Morkūnui ir R. Budriūnui, buvo sukurtas labai stiprus tiek gėlininkų, tiek ir dendrologų kolektyvas, sėkmingai sprendęs ne tik botanikos sodo, bet ir įvairias šalies gamtosaugines problemas. Teigiamą poveikį tam turėjo ir labai geranoriška tuometinės Botanikos instituto vadovybės ir ypač tuometinio instituto direktoriaus akad. A. Merkio  pozicija. Buvo vykdoma sodo rekonstrukcija, plečiamos augalų kolekcijos. Kauno botanikos sodas tapo neginčijamu svetimžemių augalų introdukcijos ir aklimatizacijos mūsų šalyje centru, kuriame vykdavo tuometinės sąjunginės ir netgi tarptautinės konferencijos ir kiti renginiai. Deja, šio neabejotinai stipriausio visais atžvilgiais šalies botanikos sodo prijungimas prie tautinio atgimimo metais naujai įsikūrusio Vytauto Didžiojo universiteto pačiam sodui buvo nenaudingas ir netgi daugeliu aspektų – pražūtingas. Šiuo metu Kauno botanikos sodas gerokai užleido savo buvusias pozicijas ir dėl to belieka tik apgailestauti.

Municipaliniai botanikos sodai – tai vienų ar kitų miestų savivaldos institucijų žinioje esantys sodai, sprendžiantys ne tiek mokslinio tiriamojo darbo, kiek švietėjiškas ir gamtotyros mokslo pasiekimų propagandos ir populiarinimo problemas. Tokių botanikos sodų pasaulyje gana daug. Greta jau minėtų klausimų jie neretai užsiima ir vieno ar kito konkretaus miesto želdynų tvarkymo ar bent jau šių darbų koordinavimo problemomis, tampa vietos mokyklų ir kitų įstaigų mokymo baze, vienokių ar kitokių proginių susibūrimų, konferencijų ir seminarų vieta. Gražus, bet, deja, vienintelis tokio jau šiandien gražias tradicijas turinčio botanikos sodo pavyzdys Lietuvoje – Palangos botanikos parkas. Šio parko oficialus įkūrimas 1960 m. ne tik suteikė naujų spalvų ir jėgų šiandien šalyje bene geriausiai tvarkomam ir prižiūrimam senajam Palangos parkui, bet ir pavertė jį puikiu geriausių šalies kraštovaizdžio architektūros ir dekoratyvinės sodininkystės tradicijų puoselėjimo centru Vakarų Lietuvoje. Mūsų giliu įsitikinimu, Palangos miesto pavyzdžiu ilgai nedvejodami turėtų pasekti ir kiti šalies miestai ir ypač kurortai – Druskininkai, Birštonas, Likėnai (Biržų raj.), Panevėžys, Alytus... Realus tam pagrindas galėtų būti šiuose miestuose ir šalia jų esantys senieji ir tarpukario metų parkai (Druskininkuose –  K. Dineikos parkas, Birštone – Vytauto parkas, Likėnuose – sanatorijos parkas ir t. t.). Beje, municipalinių botanikos sodų kūrimas šalies senųjų parkų bazėje kartu būtų ir puiki galimybė šių parkų renovacijai. Kaip municipalinių ir regioninių botanikos sodų kūrimo baze galėtų pasitarnauti ir turtingiausios šalyje individualios dendrologinės kolekcijos: K. Kaltenio Skindėriškio arboretumas (Kėdainių raj.), S. Juknevičiaus Beržoto arboretumas (Panevėžio raj.), L. Januškevičiaus  Dzūkijos arboretumas (Alytaus raj.)... Kalbant apie municipalinių botanikos sodų struktūrą, pavyzdžiu vėl gi galėtų būti Palangos botanikos parkas.  Šiaip jau tokiuose soduose be administracinio padalinio turėtų būti dar trys pagrindiniai padaliniai – dendrologijos, gėlininkystės ir ūkinis. Gėlininkystės padalinys (pagal būtinybes) galėtų turėti dar du smulkesnius  – lauko gėlininkystės ir šiltnaminės (uždaro grunto). Atsižvelgiant į atskirų miestų ir regionų poreikius ir galimybes bei įvertinant analogiško pavaldumo užsienio šalių sodų patirtį, municipaliniuose (regioniniuose) botanikos soduose arba šalia jų dar galėtų funkcionuoti ryšių su visuomene (konferencijų, seminarų ir kitų mokslinių–kultūrinių renginių  organizavimui) ir kraštovaizdžio architektūros padaliniai bei dekoratyvinių medžių ir krūmų medelynas. Kraštovaizdžio architektūros padalinys galėtų koordinuoti ir spręsti miesto (regiono) želdynų projektavimo ir tvarkymo klausimus, o medelynas – užtikrinti savalaikį ir kokybišką projektų įgyvendinimą. Tačiau visgi pagrindinis municipalinių botanikos sodų uždavinys – žinių apie augalinio pasaulio įvairovę bei dekoratyvinės sodininkystės pasiekimų propaganda ir tinkamas gyventojų poilsio organizavimas (rekreacinė paskirtis).  

Atskirą gana specifinę botanikos sodų kategoriją sudaro privatūs botanikos sodai. Užsienio šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje...) tai dažniausiai didesni ar mažesni dekoratyviniai parkai (arboretumai) greta didžiųjų dekoratyvinių medžių ir krūmų medelynų, kurių pagrindinė paskirtis – medelyne auginamų dekoratyvinių augalų (medžių, krūmų, gėlių) ir jų panaudojimo galimybių reklama. Kartais tokie botanikos parkai (sodai) būna gana siaurai specializuoti – rododendrų parkai, medžių ir krūmų dekoratyvinių formų (veislių) sodai ir panašiai. Nors Vakarų Europos šalyse yra nemažai ir pakankamai didelių ir netgi labai didelių privačia iniciatyva sukurtų ir tvarkomų botanikos sodų, sprendžiančių panašias problemas, kaip ir municipaliniai botanikos sodai. Puikiu tokio sodo pavyzdžiu galėtų būti Manau salos botanikos sodas pietinėje Vokietijos dalyje. Lietuvoje gražus nedidelio privataus botanikos sodelio pavyzdys – A. Čiapo Naujosios Akmenės botanikos sodelis. Privačių botaninių parkų kategorijai galima būtų priskirti ir jau minėtas turtingiausias šalies dendrologines kolekcijas – S. Juknevičiaus Beržoto arboretumą, prof. Tado Ivanausko sodybą „Obelinė“, L. Januškevičiaus Dzūkijos arboretumą. Deja, čia derėtų paminėti ir tai, kad tokias dideles individualias augalų kolekcijas išlaikyti ir tinkamai pristatyti visuomenei, kaip rodo skaudi mano paties ir kolegų patirtis, be valstybės pagalbos labai sunku arba tiesiog neįmanoma. Tačiau nesinorėtų tokia liūdna gaidele užbaigti šiuos pamąstymus...

Kalbant apie privačius botanikos sodus ir botaninius parkus norėtųsi pasidžiaugti, kad jų kūrimu pradeda domėtis ir kai kurie klestintys šalies verslininkai, pasiryžę paaukoti šiam tikrai kilniam tikslui tiek savo laiką, tiek ir nemažas pinigines lėšas. Sektinu pavyzdžiu čia galėtų būti nedidelis, bet rūšiniu požiūriu turtingas verslininko J. Urbaičio įkurtas botanikos parkelis (dendrologinė kolekcija) Ramučių gyvenvietėje (Kauno raj.). Nemažai panašių objektų dabar yra kūrimo stadijoje. Belieka tik palinkėti šiems žmonėms sėkmės ir aplinkinių palaikymo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"