Paieška Kur šlamėjo šventieji ąžuolai

Kur šlamėjo šventieji ąžuolai

Pokalbis su Šventaragio slėnio istorinio paveldo atkūrimo ir Valdovų alėjos įkūrimo idėjos autoriumi rašytoju Jonu UŽURKA

 

Esate išleidęs ne vieną knygą apie mūsų šalies gana tolimą praeitį, tapote Lietuvos tūkstantmečio istorinio romano konkurso laureatu. Tad mintis pačiame Vilniaus centre esančio Šventaragio slėnio, kuriame išliko vilniečių bei sostinės svečių mėgstamas Sereikiškių parkas, teritorijoje kiek įmanoma autentiškiau atkurti joje buvusią ypač svarbią mūsų tautos istorinio paveldo dalį, Jums turbūt kilo neatsitiktinai?

 

Iš tiesų, apie tai mąsčiau jau senokai, kol pagaliau subrendo ne vien idėja, bet ir, sakyčiau, vizija, kaip Šventaragio slėnį padaryti patrauklų ir mūsų praeitį gerbiantiems tautiečiams, ir atvykėliams iš svetur. Beje, šiame kultūros fronte esu ne vienišas karys. Jau minėtą idėją palaiko įvairios visuomeninės organizacijos, asociacijos. Tarp jų – Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Konstitucinių teisių gynėjų asociacija, Karaliaus Mindaugo kolegija... Pritariančiųjų balsų daugėja.

 

Bet kalbama, jog dalį Sereikiškių parko norėtų atsiimti vienuoliai bernardinai, kur, jiems įsikūrus Vilniuje, buvęs skirtas žemės sklypas...

 

Dėl Sereikiškių parko iš esmės neturėtų būti jokio ginčo. Žvelgdami į praeitį, į mūsų sostinės istorijos šaknis, žinoma, turime prisiminti, kad šie klausimai sprendžiami restitucijos tvarka. Juk taip yra visame pasaulyje: jei nori atkurti istorinę teisybę, turi laikytis restitucijos principų. Tik nepamirškime, kad Vilniaus miesto istorija prasidėjo kur kas anksčiau negu čia atsikėlė broliai bernardinai.

 

O jei kalbėsime apie dar tolimesnę tautos praeitį? Kadangi tuo nuolat domitės, tyrinėjate Lietuvos istoriją, gal turite naujų žinių ir apie tai, kada, kaip mūsų protėviai baltai atsikėlė į šias žemes?

 

Yra šiuo klausimu įvairių nuomonių, versijų. Bet tvirtai dar niekas negali pasakyti, iš kur jie atsikėlė, kuriomis vietomis vyko tas kraustymasis – gal iš šumerų apgyventų vietų, per Kaukazą, pro Juodąją jūrą, o gal kitu keliu. Bet tikriausiai šiuo, kurį ką tik minėjau. Nors su tais seniausiais laikais susijusių jokių dokumentų neturime, tą tautos kelią galima pamėginti atsekti pagal įvairius archeologijos radinius, buities reikmenų liekanas, seniausius kultūros paminklus. Vis išgirstame apie naujus radinius: tai šen, tai ten aptinkamą Perkūno statulėlę ar dar kokį nors itin seną atributą, liudijantį tose vietose gyvenus, jomis slinkus Vakarų link baltų protėvius. Ginčijasi, žinoma, kartais mokslininkai ir dėl kai kurių radinių autentiškumo... Bet visiškai tikra tai, jog nuo pat mūsų tautos gimimo Vilniuje, Šventaragio slėnyje, buvo ir tebėra viena iš svarbiausių lietuvių šventovių. Vilniaus įkūrimą skaičiuojame pagal dokumentus nuo gana vėlyvų laikų, bet žmonės šioje vietoje apsistojo, įkūrė gyvenvietę kur kas seniau. Aš tikrai tikiu, kad Vilnius turi ne tūkstantį, bet kelis tūkstančius metų.

 

Kuo galima pagrįsti šį įsitikinimą?

 

Jau vien tai, jog tokioje nuostabioje vietoje – upių santakoje, miškais apaugusiame slėnyje, tarp kalvų buvo tiesiog idealus pasirinkimas kurti stambią senovinę gyvenvietę. Čia ir atsirado labai seniai didelė šventovė ir Vilniaus miestas, jau iš pat pradžių tapęs svarbiu ano meto tikėjimo, dievų garbinimo, paties glaudžiausio žmogaus dvasinio sąlyčio su gamta centru. Juk tada šiose vietose buvo ir vandeninga upė, ir kalvos, ir didžiausios girios. Žmogus gyveno gamtoje, garbino jos jėgas pagal to meto papročius ir tikėjimus. Sunku pasakyti, kaip viskas atrodė prieš tris-keturis tūkstančius metų ar net prieš du tūkstantmečius. Bet jau aišku, kad čia stovėjo ir Perkūno, kurį teisę garbinti turėjo tik kriviai bei žyniai, šventykla. Degė ir amžinosios ugnies aukuras. O kas mums itin svarbu, kad kaip tik čia būta Lietuvos valdovų, kunigaikščių buveinės. Vyko krivūlės, senoviniai seimai, į kuriuos rinkdavosi svarbiausi to meto asmenys ir rinkdavo valdovą. Šventaragio slėnyje vaidilos, kriviai taip pat laimindavo kunigaikščius, vykstančius į žygius. Taigi ši vieta buvo šventa jau mūsų protėviams. Daugybė itin svarbių įvykių vyko joje dar toli iki krikščionybės įsigalėjimo. Štai kodėl atkurti šią teritoriją reikia kiek galima autentiškiau. Žinoma, visko, kas buvo čia gilioje senovėje, neatstatysi. Bet tegul ta praeities dvasia įsikūnys retrostiliaus statiniuose, jų aplinkoje. Tuo labiau, kad čia  mūsų valstybingumo, mūsų karalystės ištakos. Čia buvo didysis kunigaikštis Mindaugas vainikuotas karaliumi. Juk dar išlikusi Gedimino pilis, atstatyti valdovų rūmai. Pastatytas karaliaus Mindaugo paminklas. Taigi ne tiek daug reikia, kad būtų atkurtas iš esmės visas karaliaus dvaras, visas senasis architektūros ansamblis, į kurį gerai įsikomponuoja ir vėlesnių laikų Katedra.

 

Vis dėlto, norint tai padaryti, reikėtų didelių lėšų...

 

Bet šis projektas būtų toks reikšmingas, kad pinigų neturėtume gailėti... O dabar tas Sereikiškių parkas apleistas, tarsi kokia laisva vieta miesto centre, kur šunis galima vedžioti. Pažvelkime, ar daug bent jau mūsų krikščioniškajame pasaulyje, Europoje, Amerikoje, ar kur kitur tokių iš gilios senovės išlikusių paminklų? Nėra jų daug tikrai, beveik viskas sunaikinta. O mes pasauliui būtume įdomūs kaip paskutiniai Europoje kitatikiai, pagonimis (prigimtinė religija) vadinti. Buvome savito senovės tikėjimo žmonės, labai savita tauta. Tad leisti sunykti senovės paminklų, kurių yra iš labai senų laikų, liekanoms būtų nusikaltimas. Priešingai, visa, ką įmanoma, reikia atkurti, atstatyti. Neturime pamiršti ir tokių kunigaikščių kaip Traidenis, Vytenis ir kitų garsių mūsų tautos žmonių. Ir kai mes visų tų kunigaikščių skulptūras sustatysime alėjoje, ar kokį memorialą pastatysime, ar atskirai kiekvienam tinkamą vietą rasime, atgims Šventaragio slėnis, įgis naują gyvenimą, taps gausiai lankoma vieta. Kaip konkrečiai tai padaryti, reikia pagalvoti. O kol kas svarbiausia – apginti mūsų istoriją, atkurti jos  paminklus. Žinoma, tai daryti reikia taip, kad jie natūraliai įsikomponuotų į bendrą miesto ansamblį.

 

Bet Vilniuje daugiausia architektūros paminklų, kurie susiję jau su vėlesniais laikais, su krikščionybe. Kaip turėtume derinti senojo baltiškojo tikėjimo laikų paminklus su modernesniais krikščioniškosios tradicijos statiniais?

 

Krikščionybė Lietuvoje gyvuoja ne taip ir ilgai – nuo Jogailos, Vytauto laikų. O kiek turime paminklų, bažnyčių, katedrų visoje Lietuvoje! Tai taip pat labai įdomūs paminklai, susiję su mūsų istorija, bet svarbu, kad jie nenustelbtų dar ankstesnės praeities paminklų... Mane, pavyzdžiui, labai stebina tai, jog Sereikiškių parko gaivinti lyg ir niekas nesirengia. O bernardinų vienuoliai jau viešai kalba, kad siekia susigrąžinti šį parką, nes tai buvęs jų sodas. Tačiau bernardinai – tik nedidelis etapas mūsų istorijoje. O tas sodas, manau, turi būti mūsų seniausio tikėjimo paminklų atkūrimo vieta, kunigaikščių, o ne bernardinų vienuolių, kurie atėjo į Lietuvą bene šešioliktame amžiuje, atminimo vieta. Kad vienuoliai gavo sklypą gėlėms ar medžiams pasisodinti, nereiškia, jog ši žemė turi būti jų nuosavybė. Tai visos mūsų tautos nuosavybė. Štai, sakysim, bernardinai gaus sodą, tada dar kas nors Gedimino pilį panorės įsigyti. Ir liksime be nieko, be jokių istorinių vietų lyg jų ir nebūtume turėję. Ar susimąstome, kodėl mūsų tautos istorinė atmintis tam tikrais, mums itin nepalankiais laiko tarpais buvo naikinama iki pamatų, ar neapima pasididžiavimo praeitimi ir atsakomybės dėl ateities jausmas žvelgiant į Gedimino pilį, į atstatomus valdovų rūmus, ar suvokiame, kodėl save gerbiančios tautos visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo istorinį palikimą?..

 

Taigi kaip apibūdintumėte savo viziją, kuria remiantis bent iš dalies galėtų būti atkurta senovinė Šventaragio slėnio aplinka?

 

Vilniaus senovinis centras vėl galėtų būti tarsi mūsų karališkasis sostamiestis, žinoma, su Katedra, su valdovų rūmais. Ansamblį galėtų papildyti Atminimo kalnelis su valdovų, kitų garsių žmonių palaikais. O priminti, kad Šventaragio slėnis buvo mūsų protėvių šventovė galėtų naujai pastatytas Aukuras su amžinąja ugnimi.

Istorinė tiesa reikalauja, kad Šventaragio slėnyje vėl rastų vietą ir amžius stovėjusi Perkūno šventykla. Mūsų kartų pareiga toje pat vietoje įkurti visą mūsų tautos gilios istorijos paveldo memorialą, taip pat ir Valdovų alėją, kurioje stovėtų ne tik didieji kunigaikščiai, ne tik Mindaugo karališkoji šeima, bet tarsi iš rūkų iškilę – ir Netimeras, ir Skomantas, ir Butigeidis, ir Traidenis, ir Vytenis, kaip ir Kęstutis, Algirdas, Vytautas, kiti kunigaikščiai, karvedžiai. Tai labai vaizdžiai primintų Lietuvos kelių tūkstantmečių istoriją, mūsų karalystės sostinės, įrašytos į pasaulio kultūros paveldo registrus, reikšmę Europos civilizacijai. Ir būtų svarbiausia konkreti tautos istorinės atminties formavimo vieta, į kurią žvelgiant, ypač jaunoms akims, kiltų ne tik pasididžiavimas savimi, bet ir išnyktų mums įkyriai peršamas nepasitikėjimas savimi, kuris senovės lietuviams nebuvo būdingas. Kad kiltų noras dar uoliau dirbti savo tautos labui.

 

Dėkojame už pokalbį.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"