Paieška Popierėlio išgelbėjimas

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

Popierėlio išgelbėjimas

Dovilė GUDAVIČIŪTĖ

Panevėžio Alfonso Lipniūno vid. mokyklos 8a klasės mokinė (mokytoja Janina Morkevičienė)                                    

 

Gimiau, kaip ir kitas popierius, iš medienos pluošto. Tolesnis mano gyvenimas - saldainių fabrike, kur turėjau apkloti ir apjuosti įvairių rūšių, formų, skonių saldainius. Tačiau prieš tai mane ir mano draugus išdažė įvairiomis spalvomis. Vieniems ant krūtinės užrašė ,,Saldainis“,  kitiems - ,,Kregždutė“, ,,Miglė“ (nors nežinau ar tai koks skiriamasis bruožas, ar šiaip tokia mada). Vėliau mus, popierėlius, kartu su saldainiais sudeda į dideles dėžes. Laukia ilga kelionė, kurios metu susipažįstu su savo ovaliu draugužiu.

„Kur jie mus veža?“ – klausia saldainis su citrinų įdarų.

„Man viskas ne nauja. Aš žinau, kaip viskas vyks nuo A iki Z...“, - burbteliu mintyse.

Nenorėjau jo išgąsdinti ir pasakyti, kad tuoj bus suvalgytas. Tad tik tariau: „Tavęs laukia naujas draugas“. Ir pagalvoju: kas nutiks šitam saldainiui - gal jį pames, suvalgys, atiduos, o gal išspjaus, o galbūt paliks gulėti kampe, kur jis bus vienišas metų metus. O gal bus išlukštentas katės ar šuns, kur galiausiai lauks ta pati ateitis – būti suvalgytam.

Net išsigandau... Tačiau aš tikrai žinojau: mane perdirbs ir vėl iš naujo susipažinsiu su vis kitu saldainiu. Ir vėl teks meluoti, sakyti vis naują istorija, kuri jį turės nuraminti. Tada su šiuo saldainiu glaudžiau nebendravau, nes, kaip jau sakiau, jis buvo citrininis, o įdaras išbėgo ant mano kampučio; tai liks lyg randas, kuris primins man šią istorija.

... Išgirdau, jog automobilis sustojo. Milžinai pradėjo krauti dėžes. Nekantravau pasprukti nuo rūgšties, kurią buvau apglėbęs. Jau geriau kartūs kavos skonio saldainiai. Jiems aš visada sakau teisybę, jie priima ją tokia, kokia yra. Citrininis nekantravo, o aš gailėjausi pamelavęs.

Kas po to? Tiesiog neatsimenu... Bet vis tiek visi keliai mus nuveda į parduotuvę. Čia tupėjome ant lentynos, pačiame gale. Iš pradžių paėmė vieną dėžutę, paskui - kitą, o galiausiai paėmė mus. Yra įvairių rūšių saldainių - sveriami, pakuotėse, dėžutėse, skardinėse, o mes gyvenome mažoje ankštoje dėžėje. Atsidūręs pirkinių krepšyje sakiau sau, kad jau artėja pabaiga: tuoj mane išlukštens, perdirbs... ir vėl kartosis ta pati istorija.

O buvo kitaip: mane ir saldainį padovanojo. Kažkokiai bjauriai mergiūkštei, kurios dantys buvo sugedę, nes ji, ko gero, nežinojo taisyklės, kurią žino kiekvienas, valgantis saldainį... Mergaitė praplėšė dėžę, išrankiojo neskanius saldainius ir čiupo mus su Citrininiu. Išlupo mane ir pradėjo žiaumoti citrininį. Tik girdėjau jo balsą: „Ką ji daro, man skauda...“ Išgirdau berniuko kalbą. Jis buvo šiek tiek jaunesnis nei mergaitė, todėl atėjęs bailiai ir baimės kupinomis akimis žvelgė į dėželę, kurioje mėtėsi keli saldainiai. Tačiau dauguma buvo tik popierėliai, kaip aš. Berniukas priėjo ir paėmė mane į rankas. Jaučiau palengvėjimą, nes supratau, kad šis berniukas mane saugos, atiduos perdirbti. Tačiau netrukus į kambarį vėl įsiveržė baisioji mergaitė, kuri griebė berniukui iš rankų mane ir įdrėskė tą patį šoną, kuriame liko Citrininio paliktas randas. Mergaitė paėmė ir įkišo mane į kažkokią gilią kišenę.

Aplink buvo tamsu, nematyti nieko... Mano prisiminimuose šmėžuoja fabrikas, Citrininis, mergaitė ir gailios berniuko akys, suteikiančios man viltį. Bet tik trumpam.

Staiga pajutau: einame. Mergaitė sukišo rankas į kišenes ir numetė mane ant žolės, lyg niekam tikusį daiktą, kuris nebeatneš naudos – šiukšlę.

Aplink pamačiau medžius ir atpažinau: parkas. Slinko dienos, o aš vis dar gulėjau ant to paties žolės lopinėlio, kur mane išmetė piktoji mergiotė.

... Išgirdau skubrius žingsnius. Tai buvo vaikai, rankose jie laikė maišus. Viename jų buvo plastikas, kitame - mano kolegos, t.y. įvairūs popieriai. Nudžiugau. Staiga pajutau, jog mane pakėlė ir įdėjo į tą patį maišą, kuriame riogsojo galybė kitų popierių. Šie vaikai, tai miško bičiuliai, kurie padeda tokiems, kaip aš, t.y. popierėliams, būtį perdirbtiems ir grįžti atgal į fabriką.

Šitaip baigėsi mano kelionė namo.

Manau, jog vaikai turi žinoti ir apie mano skriaudėją, ir apie miško bičiulius, kurie prižiūri miškus, parkus ir moka tinkamai valgyti saldainius. Turbūt viso pasakojimo metu manėte, jog aš nieko nejutau, bet... man buvo ir liūdna, ir džiugu. Juk ir senas saldainio popierėlis turi savo kalbą. Netikite, dar netikite?..

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"