Paieška Dykuma ir žvaigždės

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

Dykuma ir žvaigždės

Iveta JAUGAITĖ

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, IIc (10c) klasė

 

Vidury dykumos, besileidžiant saulei, ant pageltusio smėlio juodavo dvi figūros, iš pradžių jos tik bejėgiškai slinko, mesdamos ilgą šešėlį ir besidengdamos nuo saulės, vėliau beviltiškai susmuko.

Jis pravirko, tačiau Ji visai nesutriko, tik žvelgė į tolį, į švelnų dykumos miražą – į jūrą besileidžiančią saulę...

- Būna. - Šyptelėjo Ji. - Būna.

Jis pakėlė išsekusią galvą ir įsmeigė į merginą veriantį, įsiutusį žvilgsnį, negalėdamas patikėti savo ausimis – būna?! Būna?!

- Tai viskas, ką tu gali pasakyti…? Mes mirštam tuštumoj, nevilty, iškankinti ir išsekę, o tu daugiau nieko negali pasakyti…? - Vaikinas bejėgiškai suspaudė Jos ranką savojoje, lyg mažas vaikas prašydamas pagalbos, paguodos žodžių.

Tačiau Ji staiga pradėjo juoktis, kvatotis tol, kol išdžiūvusi gerklė užgniaužė kvapą ir sukėlė dusulingą kosulį… Vaikinas atrodė visiškai sutrikęs, išsigandęs, jog tai karštis paveikė silpną žmogaus kūną, gal dar silpnesnę sielą. Jis paleido merginos ranką ir įtariai pažvelgė į akis. O ši per juoko ašaras tarė:

- Tu teisus, taip nebūna. Ir aš dėl to esu dėkinga. Aš dėkinga, kad manęs niekas nepalaidos ir neapraudos, aš laiminga, kad dabar galiu visiškai išsekusi išsitiesti vidury dykumos ir jaustis laisva, jaustis dalimi gamtos, mirti kartu su ja, verkti iš džiaugsmo, kad mirdama galiu regėti žvaigždėtą dangų, o ne ligoninės lubas. Aš visai nenoriu būti žmogumi, aš noriu būti palaidota po saulės šviesa ir mėnulio mėnesiena. Aš laiminga, nes geresnės mirties ir būti negali…

Ji lengvai klestelėjo ant puraus smėlio ir pravirko, juokėsi ir verkė, nes palaima ir palengvėjimas užplūdo merginos širdį. Vaikinas to nesuprato, Jis nenorėjo mirti ir nematė čia nieko gero ar gražaus, Jis norėjo gerti ir valgyti, o Ji čia, šalia, irgi nukeliavusi nesuskaičiuojamus kilometrus, irgi paradusi visą viltį pamatyti artimuosius, tiesiog grožėjosi žvaigždėmis, kurios lyg negailestingos tironės siuntė jiems tik gražią svajonę, bet ne tikrovę. Nesuprasdamas vaikinas irgi pažvelgė į dangų, bet ten nepamatė nei pažado, nei išsigelbėjimo, tada atsisuko į merginos akis ir ten įžvelgė ryškų žvaigždžių atspindį, tik čia jos atrodė visiškai kitokios, čia jos atrodė stebuklingos ir ypatingos, čia žvaigždės teikė viltį jai, o gal Ji žvaigždėms?

Jis atsigulė šalia merginos, jautė, kaip giliai alsuoja Jos krūtinė, bet taip ir nesuprato, nesuprato nieko. Tą momentą vaikinas pasidavė, atidavė savo gyvybę ir gyvenimą, prarado bet kokią svajonę, tik proto apgaulę vis dar išlaikė šalia. “Pagalvosiu vėliau, gal ryt…”.

- Aš nenoriu mirti. – Dar atsiduso iš žmogiško įpročio neigti viską, kas akivaizdu, ir užmigo.

- Būna, - tyliai sušnabždėjo Ji, - būna.

Jie užmigo. Ji mirė laiminga, o Jis mirti nenorėjo.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"