Paieška Kuo kvepia žmogus?

Kuo kvepia žmogus?

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Arkliukas kvepia arkliuku, karvytė – karvyte, ėriukas - ėriuku. Net ir šeškas bjauriai pasmirsta tik didelio pavojaus ištiktas. O ką darysi, kai kitos išeities nebėr? Tačiau šiaipjau kiekvienas turi savo kvapą ir su juo gyvena, atskirai ar būryje. Būryje net svarbiau: tas kvapas sako „savas“, „svetimas“.

Tačiau kuo kvepia šių dienų žmogus? Vargu ar bepasakytume. Greičiausiai taip, kaip artimiausia kosmetikos parduotuvė. Kodėl mums rūpi panaikinti natūralųjį kvapą? Na, tarkime, sušutusių kojų ar ilgai nenuplauto prakaito kvapas tikrai ne tas, kurio visi geistume, nors mėgėjų atsiranda. Tačiau kodėl net kūdikį reklama ragina apšluostyti kvapniomis servetėlėmis, nors natūralus kūdikio kvapas galbūt yra vienas iš pačių nuostabiausių?

Sunku išsyk rasti tikslų ir trumpą atsakymą.

„Visi tie dirbtiniai kvapai kėsinasi į mūsų tikrą gyvenimą, į teisę užuosti tai, ką natūraliai sukuria Gamta. Pradžiai, pavyzdžiui, galėtume boikotuoti batų tepalą, kuris „pagardintas“ aštriais pašaliniais kvapais“, - rašo Henrikas Gudavičius „Žaliajame pasaulyje“ (2008 m. Nr.5).

Visa tai skamba labai gražiai, tačiau net primityviausiose gentyse kur nors Afrikoje ar Pietų Amerikoje etnografai pastebėjo, jog ir kūno puošyba (tatuiruotės, šukuosenos), ir kvėpinimasis kokiais nors aromatingais augalais ten būdavo (ir tebėr) vos ne kasdienis reikalas. Vadinasi, išradimas priklauso ne šių dienų „supuvusiai vakarietiškai civilizacijai“, o žmonių prigimčiai, kuri tarytum nustatė: Viešpats mus sukūrė nerūpestingai, reikia pasitobulinti...

Šioje vietoje prisimenu lenkų etnografo žodžius apie viešnagę Amazonijos džiunglių indėnų kaimelyje. Ten galioja toks paprotys – genties vadas duoda tau dovaną, o tu privalai atsakyti tuo pačiu, padovanoti jam lygiavertę iš savo krepšio. Vargšas etnografas pralaimėjo, neteko pagarbos ir galėjo nebegauti vedlio iki kitų genčių teritorijos. Ir štai savo krepšyje aptiko dažų purškiklį, kurį per klaidą buvo nusipirkęs prie pat džiunglių esančioje, bet labai tolimoje civilizacijos parduotuvėlėje. O galvojo, kad tai repelentai nuo moskitų.

Papurškė ant pageltusio lapo, ir tas nusidažė gražia kaštono spalva. Vyresnio amžiaus, jau pražilusios genties moterys pamatė ir paprašė tą patį padaryti su jų plaukais. Etnografas mielai sutiko. Kai sužinojo ir išvydo vadas, jo akys sublizgėjo – štai kur dovanų dovana! Ir už tą jau pustuštį balionėlį etnografas gavo ne tik maisto, bet patį patikimiausią vedlį.

Ir dar pagalvoju – kaip naujų žemių ieškotojai užkariavo pasaulį? Žinoma, buvo visko - ir smurto, ir kraujo, bet dažniausiai – blizgučiais. Jais iš kitų stengėsi išsiskirti ir mūsų karaliai.

Kvapai – tam tikra blizgučių forma. Tik jų poveikis ir reikšmė didesnė, gilesnė.

Šiaip esame organikos perdirbimo fabrikėliai. Bent jau nemaža mūsų kūno dalis, o kai kurių – net didžioji dalis. Tokie fabrikėliai negali kvepėti dangiškaisiais migdolais. Klaikųjį vidurių dvoką nuo mūsų pačių ir aplinkinių saugo oda ir poodinis sluoksnis, o angos atsidaro tik būtinam reikalui prispyrus. Ant prozektoriumo stalo prapjautais viduriais vienodai kvepia ir balerina, ir disko metikė. Nes visi paklūstame organikos perdirbimo technologijoms.

Už gausiai valgomas puikias mišraines, vaisius, uogas mokame bakterijoms, nes mūsų natūralūs enzimai nesusidoroja su pernelyg gausiu šviežiu augaliniu maistu ar jo dalimis. Tą darbą žarnyne dirba bakterijos. Ten jos susidoroja ir su likusiu maistu, kurio neįveikė ar nespėjo įveikti skrandis. Kiek tokių bakterijų žarnyne? Kalbama, kad apie 100 trilijonų, kas ten jas visas suskaičiuos... Tai yra maždaug 1,5 kilogramo. Kaip bakterijoms – milžiniškas svoris. Ir nė viena netinginiauja. Galutinis jų darbo rezultatas – visa tai, ką paliekame tualete ar dujų pavidalu paskleidžiame aplink save, kartais apsidairę, ar kas neišgirs...

Tie aromatai, žinoma, kosmetikos parduotuvėms netiktų. Iš esmės jais nelabai patenkinti būdavo ir urviniai žmonės, bet ką padarysi – gyvenimo sąlygos vertė tą pakęsti.

Panašūs dalykai dedasi ir kitame kūno gale – burnoje. Teisybė, joje gyvena maždaug tik 10 milijardų bakterijų, mintančių ir maisto likučiais, ir seilėmis. Nors ypatingas jų gardumynas – gleivės, nuolat nutekančios iš nosies prie liežuvio pagrindo.

Tas pasaulis sudėtingas, tačiau grubiau jį būtų galima apibūdinti taip. Šilumoje ir drėgmėje atskirų rūšių bakterijos kantriai skaido glikoproteinus – medžiagas, susidedančias iš baltymų ir cukraus dalių. Būtent dėl jų seilės ir gleivės būna lipnios. Nuo cukraus nuvalytos ilgos baltymų grandinėlės pakliūva į kitų bakterijų „rankas“, o šios jas karpo į smulkesnius gabaliukus. Palaipsniui iš baltymų lieka tik aminorūgštys, o per visą procesą atsiranda pašalinių produktų – dujų. Dalis iš jų turi sieros. Būtent šie šalutiniai produktai sukelia nemalonų kvapą, primenantį supuvusius kiaušinius.

Yra dar ir lavono kvapas, kuris gali sklisti iš burnos. Taip atsitinka, kai tarp dantų ar jų skylėse užstringa mėsos gabaliukai ir ima pūti.

Vis dėlto didžioji dalis nemalonių dalykų, susijusių su prastu kvapu, atsiranda giliai burnos ertmėje, ties liežuvio pagrindu. Būtent ten nuteka nosies gleivinės skystis – tirštos gleivės, kurių uždavinys gana kilnus – nosyje sugaudyti kuo daugiau dulkių, kitų smulkių dalelyčių, neretai organinių, kad nepakliūtų į plaučius. Štai kodėl net rūpestingiausiai vakare išsivalius dantis, išskalavus burną, iš ryto dvelkteli sugižęs burnos kvapas. Tačiau jis pradingsta, vos išskalavus burną, atsigėrus ko nors šilto ir atsikrenkšus. Net be dantų šepetėlio. Šio uždavinys kitas - kovoti su kariesu.

O reklamų sureikšminamu dantų šepetėlių ar dantų pastos vaidmeniu gali patikėti nebent vaikai. Ar jų gamintojai nežino, kur per naktį mūsų burnose vyksta pati šauniausia bakterijų puota? Žino. Tačiau negali pasiūlyti šepetėlio. Kodėl? Pamėginkite įkišti pirštą galugerklin, ir suprasite. Kas tokį šepetėlį pirks? O štai įvairias pusiau nesąmones – liežuviui, skruostams valyti – perka ir pirks. Nors ten ir nėra ką valyti.

Žinoma, kalbant apie žmogaus kūno kvapus reikia aiškiai atskirti, kur yra būsenos norma, kur jau prasidėjusi liga. Mūsų organizmai taip sutvarkyti, jog visoms dalims veikiant normaliai, išskirtinių nemalonių kvapų neatsiranda. Tik būtiniausi. Jei dantys neišpuvę, medžiagų apykaita nesutrikusi, šepetėlio nemačiusios burnos kvapas būna visai normalus. Paauglystėje pažinojau vieną labai gausią kaimo šeimą. Matyt, ji turėjo vieningą genetinį bruožą – sveikus dantis. Mums jie trupėdavo, pūdavo šaknys, kvapelis – neduokdie, net pro šalį skrendančios musės sąmonę prarasdavo... O jiems – nieko, nors nežinojo, nei kas tie dantų milteliai, nei šepetėliai. A, dantų milteliai praversdavo misingines sagas ir baltus drobinius batukus valyti...

Burna visai kitaip padvelks, supuvus dantims ar įsimetus kokiai vidurių ligai. Ne tik burna. Mūsų tolimi protėviai, gyvenę šiltuose kraštuose ar vėliau kiaurus metus nešioję tik laisvus sandalus, nejuto bjauroko batuose sušutusių kojų kvapo. Ne jų prakaitas taip dvokia. Tai bakterijos, puikiai įsitaisiusios suspaustuose tarpupirščiuose. Tegul jos pamėgina ten įsitaisyti, kai žmogus visą gyvenimą vaikšto basas! Na, gal šiek tiek, gal laikinai, iki pirmo pabraidymo po upę ar pelkę... Kol batai nepasidarė gyvenimo norma, žmonės kojas mazgodavo ne dėl prakaito, o dėl purvo.

Mūsų ilgametė kova su savo natūralia išvaizda ir kvapu, matyt, buvo pirmasis Viešpaties darbo įvertinimas. Adomas ir Ieva nustatė – blogai. Spėju, jog komisijos pirmininkė buvo Ieva. Taip pat spėju, jog vos tik pagaminta ji stryktelėjo, apžiūrėjo save, apuostė ir nulėkė skinti rožių žiedlapių, jais trintis, Viešpačiui už pagaminimą nė ačiū nepasakiusi. Paskiau papilvėje prisitaisė gundantį figmedžio lapelį. Adomui, kaip ir daugeliui vyrų, tos procedūros nelabai patiko, tačiau kvepiančios, pasitobulinusios Ievos – smagus dalykas. Iš tikrųjų, kas geriau: rožių aliejais dvelkianti, tingiai sofoje gulinti blondinė ar ta, kuri tik ką grįžo namo, karštą vasaros dieną grėbusi šieną? Žinoma, kai apsipraus, išsiteps rožių aliejais, norėsis ir antrosios. Bet tik tada. Nors, beje, būna ir išimčių...

Kaip besisuktum, tie mūsų kvapai – ne kas kita, kaip afrodiziakai. Kodėl reklama teigia, jog tas ar kitas kvapas gundančiai veikia, tarkim, septynias dienas ir naktis? Atsakymas paprastas – pirk mūsų produktą, ir nesukdama(as) sau galvos dėl netinkamų kvapelių septynias dienas ir naktis galėsi bet kur, su bet kuo ir bet kaip. Nė praustis nereikės.

O afrodiziakų reikia tik žmonėms (nepainiokime su kačių valerijonais – meilės reikalus jos sutvarko ir be papildomų žadintuvų, tuo tarpu valerijonai – lyg narkotikai). Taigi lieka viena išvada – tobulinti kūną ir keisti natūralų jo kvapą mus verčia protas, ta išskirtinė žmogaus ypatybė, išskaičiavimas ir, žinoma, mada.

Suprantama, dabartinius avalynės kremus pakeisti senaisiais, dar geriau – degutu, labai gundantis sumanymas. Tačiau jį įgyvendinti bus sunkoka. Įsivaizduokime sau šiandieninį kontorą, kurioje sėdi bent dešimt vyrų, mūvinčių juodais batais, išblizgintais senoviniu avalynės tepalu. Batai gal ir blizgės, bet kas ištvers tą kvapą?

O natūralūs gamtos kvapai mus žavi ir žavės. Visada lyg plaštakės plasnosime tarp žydinčių obelų, alyvų, godžiai kvėpsime atbudusios pavasario žemės dvelksmą, net grybus užmiršime, atsidūrę saulėtame pušyne.

Matyt, kažkur pasąmonėje geidžiame ir urvinio žmogaus kvapo, kvapo – laukinienos. Kodėl daugelis žmonių anksčiau ar vėliau pamėgsta pelėsinio sūrio kvapą, net patį aštriausią? Kodėl net subtiliausias kvapų degustatorius kažką įdomaus suranda, pauostęs savaitę nešiotas ir neplautas puskojines? Kodėl tikras moters kvapas tam tikru momentu vyrams suteikia tiek aistros ir jėgų? Įsivaizduokime eksperimentą: tankiuose krūmuose iš vieno šono dvelkia rožėmis, iš kito – aštroku moters–pataitės kvapu. Į kurią pusę nedvejodamas pasuks vyras–patinas?

Vadinasi, turime kažką uždarę tolimose pasąmonės kamaraitėse.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"