Paieška Apie peles

Apie peles

Danutė ČIAPAITĖ

Akmenė

 

Kartą kambary ant grindų išvydau pilką kamuolėlį – jaunutį, dar aklą, bet jau švelnučiais pūkeliais apaugusį peliuką. Mažiulis lėtai ropojo grindimis. Kaip jis čia atsidūrė? Gal žuvo jo mama, ir išalkęs vargšelis išslinko iš urvelio maisto ieškoti?

Padėjau peliuką ant skudurėlio kambario kampely, šalia palašinau pieno. Gal jo mama nežuvo, gal naktį atbėgs ir pasiims savo mažutėlį? Tačiau iš ryto peliuką radau tebetūnantį ant skudurėlio. Ką gi daryti? Įkurdinau mažąjį padarėlį dėžutėje, išklotoje medžiaga. Švirkštu daviau jam po lašelį pieno. Atrodytų, juokinga istorija. Juk pelės – nemėgstami, parazitais vadinami graužikai, kurių bijomasi, šlykštimasi ir naikinama be gailesčio. Tokia menkutė, dėmesio neverta gyvybė. Bet kas gali nustatyti gyvybės vertę ir jos kainą? Žiūrėjau į bejėgį mažiulėlį, į patikliai praveriamą jo rausvą burnytę, kai duodavau lašelį pieno, į jo kūnelį, didumo kaip pusė mano mažojo pirštelio, ir norėjau, kad peliukas išgyventų.

Tačiau po kelių dienų peliukas… dingo. Jo patalėlis liko švarus, dėžutės kraštai per aukšti, kad užlipęs iššoktų – mažylis tik ropojo. Tiesa, šalia dėžutės netyčia buvau padėjusi saldainį. Dingo ir jis. Galbūt atėjo pelė, suėdė saldainį ir išsinešė mažylį? Jei būtų ką pikta padariusi, guolely būtų likę pėdsakų. O gal neįvertinau peliuko jėgų, gal jis pats, išlipęs iš dėžutės, išėjo savais keliais?

*   *   *

Virtuvėje išgirdau neįprastą skrabėjimą. Kampe stovėjo didelis kibiras, kuriame laikiau sausą maistą šunims. Tą vakarą kibiras buvo tuščias, nes visą maistą atidaviau savo augintiniams. Na, ne visai tuščias – kibire tupėjo du jauni peliukai! Jie nebegalėjo išlipti lauk. Priėjusi pakėliau kibirą. Aha! Pakliuvot, nenaudėliai! Dugne voliojosi keli maisto gabalėliai, jie ir priviliojo graužikus. Tuoj pašauksiu katę. Bus jai skanutėlė, minkštutėlė, šiltutėlė vakarienė… Vienas peliukas beviltiškai šokinėjo, bandydamas iššokti iš kibiro. O kitas abiem letenytėm apkabino grobį – sauso maisto gabalėlį ir atsitūpęs ėmė jį graužti. Vargšas mažiulis! Pasijutau bjauriu, savanaudžiu milžinu, šaltakraujiškai stebinčiu savo aukas ir ketinančiu pakviesti tingią, sočią katę pribaigti nelaimingų alkanų padarėlių. Paverčiau kibirą šonu. Peliukai nėrė laisvėn, vienas vis dar laikydamas dantukuose maisto gabalėlį…

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"