Paieška Lyduvėnų geležinkelio tiltas paskelbtas kultūros paminklu

Dubysos regioniniame parke

Lyduvėnų geležinkelio tiltas paskelbtas kultūros paminklu 

Laimutė PEČKAITIENĖ

Dubysos regioninio parko kultūrologė

 

Didžiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (2008 m. vasario 13 d. Nr.155) paskelbtas kultūros paminklu. Tilto ilgis - 599 m, aukštis ties Dubysos upe - 42 m.

Kuriant  Lietuvos saugomų teritorijų emblemas, Lyduvėnų geležinkelio tiltas buvo pasirinktas kaip išskirtinė paveldo dominantė Dubysos regioniniame parke.

 

Pirmieji geležinkelio tiltai Lietuvoje buvo pastatyti tiesiant Sankt- Peterburgo – Varšuvos geležinkelį (1858-1862 m.). Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. rudenį, Lietuvos teritorija Vokietijai tapo svarbiu pafrontės ruožu. Kaizerinė Vokietija pradėjo tiesti geležinkelius, jungiančius Vokietiją su fronto linija. Svarbiausias iš jų buvo 1915 metų rugpjūčio mėnesį pradėtas tiesti geležinkelis, jungiantis Prūsiją su Jelgava. Tiesiant Lauksargių (tarp Tauragės ir Pagėgių) –Šilėnų (6,5 km nuo Radviliškio)  geležinkelio ruožą, vokiečių kareiviai per Dubysos upę pastatė didžiulį, laikiną 42 m, aukščio ir 670 m ilgio medinį tiltą. Tai buvo didžiausia statyba Rytų fronte.

Statybos darbus vykdė dvi vokiečių kariuomenės atsargos kuopos, kurioms buvo priskirti 2000 karo belaisvių. Į gruntą sukalta 1400 polių, - dvi elektrinės, viena garinė ir keturios mechaninės poliakalės darbavosi ištisą parą. Vien medienos statybai sunaudota 7000 kub. m. Kad tiltas neužsidegtų nuo garvežio žarijų, tarpubėgiai buvo iškloti rifliuota geležimi, išilgai važiuojamosios dalies pastatyti hidrauliniai įrenginiai, vamzdžiais sujungti su Lyduvėnų stoties vandentiekio bokštu. Ant Dubysos kranto stovėjo vandentiekio siurblys, prie kurio prijungtas hidrantas, parengtos gaisrinės „rankovės“. Tiltas buvo pavadintas  Vokietijos vado feldmaršalo Paul fon Hindenburgo, vėliau tapusio Vokietijos prezidentu, vardu.

Netvirtų medinių konstrukcijų tiltas nebuvo saugus: užvažiavus traukiniui linguodavo, atrodė, jog tuoj sugrius. 1916-ųjų rudenį už 20 metrų pradėtas statyti naujas plieninis, ant betoninių atramų tiltas. 1918 m. pavasarį pabaigus statybas, senasis medinis buvo išardytas, tačiau tiltui paliktas feldmaršalo Paul fon Hindenburgo vardas. Pietvakariniame tilto gale pastatytas paminklas, išbuvęs iki 1932 m. Gelžbetoninis 570 metrų ilgio tiltas turėjo devynias 62,4 m ilgio perdangas. Tiltu nutiestu vienbėgiu geležinkeliu pirmasis traukinys važiavo 1918 metų gegužės mėnesį.

Iki Antrojo pasaulinio karo eismas Lyduvėnų tiltu buvo labai intensyvus: keleiviniai traukiniai per metus perveždavo 5-12 tūkstančių keleivių. Prekiniais traukiniais buvo gabenama daug krovinių iš Sovietų sąjungos į Vokietiją. Tilto, kaip technikos stebuklo, atvykdavo pasižiūrėti iš įvairių Lietuvos vietų, - kas traukiniu, o dažniausiai arkliais kinkytais vežimais. Nemažai maldininkų  užsukdavo pakely į Šilinių atlaidus.

Tilto statybos ir gyvavimo istorija tiesiogiai siejasi su lyduvėniškių gyvenimu, darbu bei šventėmis. Nereikėjo nė laikrodžių, - gyventojai apie laiką spręsdavo pagal pravažiuojančius traukinius. Senesnieji Lyduvėnų gyventojai dar pasakoja įdomų nutikimą, - maždaug 1937 m. lėktuvu „Anbo 41“ pro tilto apačią praskrido karo lakūnas, jaunesnysis leitenantas Vladas Murmulaitis. Apie šį triuką, pažeidusį pilotavimo taisykles, rašė žurnale „Lietuvos sparnai“. Vienok, šis skrydis gyventojams paliko labai didelį įspūdį.

1944 m. liepos 26 dieną besitraukianti hitlerinė armija tiltą susprogdino, bet sovietinės armijos inžinerinis dalinys, pasitelkęs karo belaisvius vokiečius, per 29 dienas tiltą atstatė ant naujų atramų, panaudodamas dalį trofėjinių santvarų, atgabentų iš Vokietijos. Medieną miškuose ruošė ne tik Lyduvėnų, bet ir aplinkinių rajonų gyventojai. Jie prisimena, kad tiltui buvo iškirsta pusė Šiluvos pušyno,- atramos buvo statomos viena šalia kitos, jas kryžiuojant. Aišku, tiltas buvo nepatikimas, braškėjo. Todėl, pasibaigus karui, pradėtas statytas gelžbetoninis tiltas. Jį statė Sovietų sąjungos tiltų statybos organizacija „Mostostroj“. Šiuo laikotarpiu Lyduvėnai smarkiai išaugo, - buvo pastatyta daug gyvenamųjų namukų, veikė dvi pramoninių, dvi maisto prekių parduotuvės, kepykla, kavinė, klubas, didelė pirtis, medicinos punktas, vaistinė. 1951 m. atstatytas santvarinis, plieninis ant naujų atramų su devyniomis dviejų tipų pertvaromis – šešiomis rusiškomis ir trimis  vokiškomis, išlikusiomis nuo 1918 m. (Žvelgiant į tiltą galima pastebėti jų skirtumą.)

Statybos darbams 1952 m. gegužės 1 d. pasibaigus, tilto svarba vėl tapo akivaizdi geležinkelių infrastruktūrai.

Šiuo metu traukinių eismas tiltu nėra intensyvus: vidutiniškai per parą juo važiuoja 5-6 traukiniai. 1992 m. gegužės 7 d. uždarius Lyduvėnų geležinkelio stotį, kaimo tilto papėdėje gyvenimas pastebimai sulėtėjo, tapo tylesnis.

AB “Panevėžio keliai” 2001-2005 metais atskirais etapais  remontavo istorijos-technikos paminklą. Buvo stiprinami tilto elementai, rekonstruoti mazgai, tiltas perdažytas, įrengti apžiūros laiptai, - darbų atlikta už 1,27 milijono litų. Tiesa, tilto remonto darbus šiltuoju laikotarpiu su nuoskauda prisimena lyduvėniškiai, sunkiai ištvėrę specialia technika valomų senų tilto dažų likučių debesis, sėdusius ant langų, skalbinių, besiskverbusius į viralą.

Kai už kelių dešimtmečių tiltui vėl prireiks remonto, bus naudojamos jau modernios europietiškos technologijos, netrikdančios ekologinės pusiausvyros ir nebloginančios gyvenimo kokybės žmonėms, įsikūrusiems didžiausio Lietuvoje tilto papėdėje.

Dubysos regioninio parko kraštovaizdžiui tiltas suteikia išskirtinumo: būdamas didžiausiu Lietuvoje, savo papėdėje tiltas glaudžia nedidelį ir jaukų Lyduvėnų miestelį, dažnai lankomą vandens turistų, žygeivių. Apžvalgos aikštelėje prie informacinio stendo tilto papėdėje dažnai sustoja ekskursijos ar pavieniai turistai.

 

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"