Paieška Jonukas nemėgo saulutės...


Konkursas "Gamtos pasaka - 2008"

Jonukas nemėgo saulutės...

 

Šiaulių Dainų pradinės mokyklos jaunųjų žurnalistų būrelio nariai, 4c klasės moksleiviai kūrė rašinius („Ką ošia medžiai...“ ir „Saulė“), skirtus konkursui „Gamtos pasaka – 2007“. Siūlome „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams keletą geriausių darbų.

Rima DILINSKIENĖ

Šiaulių Dainų pradinės mokyklos mokytoja metodininkė, jaunųjų žurnalistų būrelio vadovė

 

Rūta MATONYTĖ

 

Esu jaunas ąžuolėlis. Turiu daug lapelių, jie labai gražūs.

Vasarą man labai šilta ir gera. Nutupia ant mano lapų paukšteliai, vabalėliai. Netoli auga gėlytės, kurios gražiai žydi ir skleidžia malonų kvapą. Aplinkui laksto tik geri vaikučiai, kurie nelaužo šakų, neskina lapelių, nes aš jiems labai patinku.

Rudenį darosi vis šalčiau. Krenta mano gražieji lapeliai. Kai lyja lietus, kiaurai permirkstu - pasidaro labai šalta. Ir gėlytės nebežydi...

Žiemą mano šakas uždengia sniegas. Bandau jį nusipurtyti, bet negaliu. Vaikai važinėja rogutėm. Jie pasižiūri į mane ir nusišypso. Gaila, kad aš negaliu kartu su jais pasivažinėti. Gal tuomet sušilčiau. Manęs nepamiršta - nuvalo nuo kamieno sniegą, sustoja aplinkui ir džiaugiasi: gražus ąžuolėlis.... Tuomet man būna labai gera.

Atėjus pavasariui pasidaro šilčiau. Saulytė skaisčiai šviečia. Skleidžiu pumpurus. Paukšteliai pradeda čiulbėti, vabalėliai - ropoti, bitutės – skraidyti ir rinkti iš mano draugių gėlyčių medų. Aš džiaugiuos, kad mane visi myli: ir vaikučiai, ir gėlytės, ir paukšteliai, ir berželis, augantis šalia.            

*  *  *

Erika APINYTĖ

 

Aš esu senas beržas – aukštas, ilgomis šakomis. Augu prie kelio.

Rudenį labai mėgstu, nes tuomet būna didelis vėjas, o aš galiu jame įsisiūbuoti. Rudenį mano lapai būna geltoni, raudoni. Vėliau juos numetu ir ruošiuosi žiemai.

Šalia siūruoja kitas beržas. Žiemą susiglaudžiame, tada mums nebūna taip šalta.

Atėjus pavasariui ant mano šakelių atsiranda daug pumpurėlių. O vėliau iš jų prasiskleidžia lapeliai.

Vasara – mano mėgstamiausias metų laikas. Patinka, kai žmonės mane aptveria. Gaila, bet kartais vaikai laužo mano šakas. Norėčiau, kad jie manęs neskriaustų – būkime draugais.

*  *  *

Gintarė DAMUŠYTĖ

 

Esu pušis. Man jau septyniasdešimt šešeri metai. Augu Jurbarko rajone, Sudargo kaime. Tame kaime yra Baltakalnio kalnas, o ant to kalno auga pušynas – jame aš ir esu. Šalia kalno tyliai srūva Nemunas. Man labai patinka ši kaimynystė. Paukšteliai atskrenda, atsitūpia ant mano šakų ir gražiai gieda. Atsipalaiduoju... Nusiraminu... Klausausi giesmių... Ir pajaučiu skausmą: vaikai laužo mano šakas, nori kuo aukščiau įkopti... Tyliai kenčiu skausmą.

*  *  *         

Airidas BANEVIČIUS

 

Esu vidur miško auganti liepa, kuriai tik dešimt metų. Tačiau jau gerai žinau, jog mane lanko voveraitės, įvairūs paukšteliai tupia ant mano šakų. Prie mano kamieno auga daug grybų: baravykų, raudonikių, lepšių. Pavasariais aš gėriuosi vaikais, kurie renka žibutes ir nebelaužo mano šakelių...

*  *  *

Justina POŠKEVIČIŪTĖ

 

Esu senas liūdnas, tačiau didingas ąžuolas. Apie du šimtus metų gyvenu gražiame kaime, kurio žmonės manimi rūpinasi. Mane pažįsta beveik visi mano gimtinės žmonės. Kartais jie ateina ir mane apsikabina. Tada teikiu žmonėms stiprybės, paguodžiu.

*  *  *

Žygimantas BUOŽIUS

 

Aš esu gražuolis kaštonas. Augu miesto parko viduryje. Mano šakos plačios, dailios. Kamienas storesnis už kitų kaštonų. Vasarą auginu kaštonus, kad rudenį vaikai galėtų jais pažaisti. Viskas gerai būtų, tačiau liūdina ta pikčiurna žiema ir tai, jog žmonės nesupranta mano kalbos. Labai noriu pašlamėti žmonėms ir pranešti naujienas, tarkime, apie orą. Noriu, kad mane išgirstų ir atsakytų.

*  *  *

Aurelija LADYGAITĖ

 

... Dabar saulytė yra pasislėpusi už debesų, kai jie prasiskleis, saulytė išlįs. Žinau, jog ji yra nuostabi, panaši į mažą kamuoliuką, kuris ritinėjasi danguje ir linksmai juokiasi. Saulės spindulėliai - tarsi švelnios adatėlės, kurios neduria. Saulytė linksmai žiūri į žemę ir savo didelėmis akimis mus guodžia. Kartais pagalvoju, kad norėčiau su ja pasikalbėti...

*  *  *

Rūta GINTALAITĖ

 

... Jonukas nemėgo saulutės, nes dėl negalios buvo įpratęs sėdėti kambaryje. Kai saulutė pažvelgė pro Jonuko langą, berniukas pajuto šilumą. Berniukas parašė laiške apie tai, ką dabar jaučia saulelei. Bet pagalvojo, kad saulė šio laiško negaus, nes ji labai aukštai.

... Kai Jonukas išėjo į kiemą, saulė tą berniuko laišką perskaitė. Ji pasiuntė Jonukui dėkingumo spindulėlį. Berniukas suprato, kokia gera saulutė, nes ji šildo visą Žemę ir nedaro blogų darbų. Jonukas prisėdo ant kiemo akmens ir kalbėjo patsai sau:

 - Saulužėle, guosk mane, juk tatai tik tu moki...

*  *  *

Brigita STUMBRAITĖ

 

Už devynių marių, už devynių jūrų gyveno saulė. Ji turėjo nuostabią pilį. Niekas netikėjo, kad tokia pilis yra. Tik vienas berniukas visad manė, kad Saulės pilis yra.

Kartą pradėjo lyti. Pasirodė vaivorykštė. Berniukas pagalvojo:

- Jei lipsi vaivorykšte, nueisi į Saulės pilį.                                                  

Berniukas tvirtai apsisprendė lipti į Saulės pilį. Su juo kartu pasiryžo keliauti ir geriausias draugas.

... Abu keliavo tris dienas ir tris naktis. Pagaliau pasiekė Saulės pilį. Ji buvo tokia graži, spindėjo ryškia šviesa, kad berniukai net išsižiojo... Saulutė pasveikino atvykusius į Saulės pilį ir ištiesė jiems savo ranką, kad berniukai galėtų nulipti nuo paskutinių vaivorykštės laiptelių.

Berniukai papasakojo, kad žemėje esantys žmonės netiki, kad yra Saulės pilis. Jie paprašė saulutės, kad ji šviestų į žemę ir šildytų jos gyventojus. Saulė mielai sutiko. Ji išsklaidė debesis.

Kartu su saulės spinduliuku berniukai grįžo namo. Žemės gyventojai berniukams buvo labai dėkingi.

*  *  *

Edvinas  RUZAS

 

Labai seniai žemėje buvo vien tik tamsa. Vieni žmonės, gyvendami tamsoje, norėjo šviesos, o kiti – ne. Žmonės, kuriems reikėjo šviesos, vadinosi šviesiais, o kurie norėjo gyventi tamsoje - tamsiais. Jie tarpusavyje visada ginčydavosi. Šviesių vadas buvo Karštis, kuris turėjo dukterį Saulę. Saulei patiko vienas tamsius Mėnulis, o Mėnuliui patiko Saulė. Jiems nebuvo leidžiama susitikinėti.

Vieną kartą Karštis paskelbė paskutinį mūšį tamsių vadui Šalčiui. Šalčius, žinoma, priėmė iššūkį. Jie dvi savaites ruošė armijas. Štai atėjo diena, kai reikėjo kovoti. Visi šviesiai buvo apsišarvavę ir apsiginklavę. Tamsiai nuo jų neatsiliko. Kai tamsiai su šviesiais susirėmė, priešų strėlė pervėrė Saulei širdį. Karštis ir Mėnulis iškart pribėgo prie Saulės. Iš mergaitės širdies ištrūko mažas ugnies rutuliukas. Jis skrido ir vis didėjo… Tas kamuoliukas pradėjo šviesti ir šildyti. Tamsiai su šviesiais susidraugavo, o paslaptingą rutulį žmonės pavadino žuvusios mergaitės vardu: Saulė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"