Paieška Kūnas sveikas tada, kai sveika siela

Kūnas sveikas tada, kai sveika siela

 

Anksčiau buvo sakoma: „Sveikame kūne – sveika siela“. O vėliau į madą įėjo psichosomatikos mokslas, ir žmonės sužinojo kitą formulę. Atvirkštinę: kai siela sveika, tai ir kūnas sveikas. Psichosomatika pastoviai pasipildo naujais atradimais. Kas žino, gal būtent šįkart jūs atkreipsite dėmesį į kokį nors faktą, kuris privers jus pakeisti požiūrį į gyvenimą, vadinasi, ir išsivaduoti nuo jus kankinančios kūno disharmonijos.

 

Ryšys tarp ligos ir vidinių konfliktų

 

Psichosomatika įrodinėja, jog siela ir kūnas neatsiejamai susiję vienas su kitu, tad, kai jų šeimininkas jaučia pyktį, liūdesį arba džiaugsmą, kūne įvyksta atitinkamų pokyčių. Ir kad bet kuri liga ne paprasčiausiai užklumpa žmogų, o yra reakcijos į atitinkamas mintis ir jausmus rezultatas. Specialistai netgi gali tiksliai nustatyti, kas būtent sukėlė pacientui vieną ar kitą ligą. Bet didžiausias stebuklas: „išsigydžius“ mintis, galima išsivaduoti ir nuo fizinių negalavimų. Netikite? Praėjusiojo, dvidešimtojo amžiaus, vidury, naujo mokslo apie sielą ir kūną priešaušryje, pirmąsyk buvo aprašyti septyni psichosomatiniai susirgimai (tai yra tie, kurių priežastys slypi pasąmonėje): nutukimas – sulysimas, bronchinė astma, hipertonija, neurodermitas ir kitos odos ligos, skydliaukės hiperfunkcija, diabetas ir reumatoidinis artritas. Šie susirgimai ir šiandien vadinami klasikiniais. Tačiau daugelis medikų mano, jog šis sąrašas iš tikrųjų kur kas platesnis, o apskritai bet kurią ligą galima vadinti psichosomatine. Juk jei ji prasidėjo netgi nuo infekcijos, milžinišką vaidmenį jos eigoje vaidina ligonio nuotaika. Bet juk ir mes patys puikiai žinom, jog priepuoliai dažniausiai prasideda po susijaudinimo. Ir gerai prisimename mėgstamą visų daktarų patarimą: „Ligoniui reikalingas poilsis!“

Tačiau žmonėms būna sunku patikėti tarpusavio ryšiu tarp ligos ir vidinių konfliktų, ją sukėlusių. Pavyzdžiui, žmogų įžeidė, ir jam prasidėjo sloga. Kitam pranešė, jog jam premija nebus išmokėta – ėmė raižyti skrandį. Trečiam nuo nusivylimo meile suskaudo širdį.

Kartais žmonės paprasčiausiai juokiasi, kai jiems sakoma apie panašias priežastis: „Panašios situacijos – kasdienybė!“ Bet tam, kad įsitikintum, kaip neišvengiamai yra susiję kūnas ir siela, pakanka žvilgtelėti į vaikus: išsigandę, jie tuo pačiu metu jaučia baimę sieloje ir reaguoja į ją padažnėjusiu širdies plakimu ir virpuliu. Suaugęs žmogus, išmokęs egzistuoti sociume, sugeba nuslopinti kūniškąsias reakcijas. Bet tai anaiptol nereiškia, kad kūnas nustoja reaguoti į emocijas. Jeigu kokia nors negatyvi emocija pasąmonėje tūno, kūnas įveja ją į vidų, į gilumą, ir pačiu netinkamiausiu metu šis silpnumas gali pasireikšti atitinkamame organe.

 

Špargalkos

 

„Nukentėjusiųjų nuo psichosomatikos“ džiaugsmui ar nusivylimui galime pareikšti, jog kiekviena liga vystosi pagal atitinkamą scenarijų. Tuo tarpu psichosomatinio susirgimo priežastimi yra vadinamasis bazinis konfliktas. Jei gydytojas, bendraudamas su pacientu (o geras daktaras, suprantama, pirmiausia domisi jo emocine būsena), sugebės deramai nustatyti jo bazinį konfliktą, tai jis sugebės surasti ir ligos priežastį, ir jos gydymo būdus. Beje, pradžiai ir jūs patys, kaip reikiant pasirausę savyje, tikriausiai sugebėsite aptikti siūlo galą painiame savo emocijų kamuolyje. Štai jums keletas pasufleravimų.

Hipertonija – liga tų, kurie yra valdomi. Hipertonikai jaučia stiprią vidinę įtampą nuo savo agresyvių impulsų iš vienos pusės, ir nuo priklausomybės jausmo – iš kitos. Pavyzdžiui, viršininkas reguliariai šaukia ant pavaldinio, bet šis jam negali atsakyti tuo pačiu, nes tada grės neišvengiamas atleidimas iš darbo. Gyvenime jam pastoviai tenka tramdyti savas – tiek teigiamas, tiek neigiamas – emocijas, o tai ir sukelia hipertoniją.

Išgyvenimais psichosomatika paaiškina ir kitų širdies ligų priežastis. Funkciniai širdies sutrikimai gali būti pačių įvairiausių nesąmoningų baimių išraiška (žmogus bijo prarasti darbą, artimuosius, draugų pasitikėjimą, jaučia mirties baimę). Yra manoma, jog nuo tokių sutrikimų ypač kenčia labai neryžtingi žmonės. Tikimybė numirti nuo širdies priepuolio jiems labai maža – juk jie labai atsargūs.

Koronarinės širdies ligos, atvirkščiai, būdingos garbėtroškiškiems žmonėms, dideliems viršininkams. Jie, atvirkščiai, itin pasitiki savimi ir savo poelgiais. Gyvena jie įtemptai. Jų pagrindinė baimė – prarasti savo visuomeninį statusą. Infarkto priežastimi tokiems žmonėms dažnai yra stresas, susietas su jų garbėtroškai suduotais smūgiais.

Labiausiai tikėtinu sulysimo scenarijumi gali būti ankstesnis diktatas motinos, kuri pati spręsdavo už dukrą, kiek šiai suvalgyti. Vienintelė galima dukters pasipriešinimo forma – atsisakymas valgyti. Kitu scenarijumi gali tapti toks pat nesąmoningas sprendimas būti nepanašia į motiną.

Nutukimo priežasčių gali būti keletas: nusivylimas praradus meilės objektą, bendras prislėgtumas, vienatvės baimė ir tuštumos jausmas - situacijos, kuriose derinasi pavojus ir veikla, reikalaujanti padidintos įtampos. Visais šiais atvejais maistas turi malonumo pakaitalo reikšmę.

Skrandžio opą priimta sieti su prislopinta agresija. Štai, pavyzdžiui, tokia istorija: vienas virėjas įprato vos tik pajutęs alkį ką nors įsimesti sau į burną – šitokiu būdu jis išsaugodavo savo psichinę pusiausvyrą. Kai jį netikėtai atleido iš darbo, iš pradžių jis įsiuto, bet buvo priverstas „nuryti“ pyktį, ir štai rezultatas – atsirado skrandžio opa.

Beje, skrandžio opai atsirasti padeda ir organiniai faktoriai: pasak tyrimų, žmonių, linkusių į opas, kraujyje pernelyg aukštas pepsinogeno kiekis. Pati savaime ši medžiaga dar nesukelia opos. Pavyzdžiui, vienas jaunuolis, turėjęs kraujyje didelę pepsinogeno koncentraciją, skrandžio opą įgijo tik po to, kai pakeitė savo gyvenamąją vietą ir su tuo išgyveno stiprų stresą.

Endokrininė (hormoninė) sistema vaidina ypatingą vaidmenį atsirandant psichosomatiniams susirgimams ir pati dažnai kenčia nuo stresų. Ši sistema – pagrindinis visų mūsų emocijų konvejeris: mes džiaugiamės, ir mumyse susiformuoja džiaugsmo hormonai, jaudinamės – ir į kraują išmetama adrenalino. Visos ginekologinės ligos turi endokrininę (vadinasi – ir emocinę) priklausomybę. Vienas iš pačių „nekalčiausių“, bet tuo pačių ir veiksmingiausių endokrininės sistemos ir kai kurių ginekologinių problemų gydymo būdų – psichoterapija. Žinoma, pavyzdžiui, kad mioma gali pranykti be pėdsakų vien tik bendraujant su psichologu.

Bronchinė astma – tai visų pirma konfliktas tarp „turėti – atiduoti“. Astmatikus specialistai charakterizuoja kaip žmones, kurie nenori nieko duoti, tačiau trokšta gauti. Jie nori būti suprasti, svajoja apie švelnumą ir meilę, bet nesugeba arba bijo duoti ką nors mainais. Visa tai būdinga žmonėms su isteriniais ir hipochondriniais bruožais, kurie, kad ir tramdomi, anksčiau ar vėliau vis vien išryškėja. Astmos priepuolius medikai lygina su slopinamu verksmu – protestu prieš laisvės ir nepriklausomybės praradimą.

Problemos su sąnariais, stuburu, aplink sąnarius esančiais audiniais, raumenimis vienareikšmiškai siejamos su gyvenimiškąja pozicija ir saviraiška. Psichologinis lankstumas prilyginamas stuburo lankstumui, gyvenimiškasis tonusas - raumenų tonusui, o pažiūrų tvirtumas –  kelio sąnarių tvirtumui. Problemos kaklo srityje – prieštaravimas tarp kūno troškimų ir draudimų galvoje, kai kūnas šaukia „noriu“, o galva atsako: „negalima“. Specialistams ypač daug ką pasako stuburo būklė. Pernelyg didelis darbo krūvis (nepriklausomai nuo profesijos) turi įtakos pečių ir kaklo stiprumui. Vidurinioji nugaros dalis reaguoja į pernelyg prieštaringus jausmus - kai žmogus ko nors labai nori, tačiau bijo pasekmių. Juosmens dalis skausmingai reaguoja į finansines problemas: daugeliui, turintiems problemų su pinigais, staiga nei iš šio nei iš to prasideda radikulitas.

Apie odos susirgimų prigimtį daug ginčijamasi. Psichosomatikos priešininkai sako: jei jau šios ligos paveldimos, vadinasi, jos ne psichosomatiškos. O jos gynėjai į tai turi savo kontrargumentų. Odos problemų daugeliui žmonių atsiranda dar vaikystėje. Polinkis į odos ligas gali kilti arba nuo perdėto rūpinimosi naujagimio oda, arba nuo visiško nesirūpinimo ja. O paveldima šia liga gali atrodyti todėl, kad tėvai „perduoda“ savo programą vaikui (pagal principą „auklėju taip, kaip mane auklėjo“), kadangi kito būdo bendrauti su mažyliu jie nežino. Apskritai daugelio ligų šaknų galima ieškoti vaikystėje. Yra manoma, kad pastovūs ginčai tarp šeimos narių valgymo metu sutrikdo virškinimo procesą ir sukelia chroniškus skrandžio bei žarnyno sutrikimus. Arba, pavyzdžiui, griežtas vaiko auklėjimas sterilaus švarumo aplinkoje gali sutrikdyti jo tuštinimosi funkcijas. Nepakankamas dalyvavimas vaiko gyvenime – viena iš pagrindinių psichosomatinių susirgimų priežasčių, nuo kurių šiandien kenčia daugelis.

Skrandžio ir žarnyno ligos gali reikšti, kad mums reikia pagalbos. Juk žmogus, kaip bet kuri gyva būtybė, jaučia saugumo ir pasitenkinimo jausmą tik tada, kai miega. Todėl, kai suaugęs žmogus kankinasi dėl „pilvo“, tai gali reikšti, kad jis nesąmoningai ieško paramos iš aplinkos. Apie tai, kaip elgiasi žarnynas sunkių egzaminų, didelio jaudinimosi metu arba prasidėjus nelengvai kelionei, iš savo gyvenimiškosios patirties žino kiekvienas.

Kitos priežastys – visi kiti šiuolaikinio gyvenimo stresai: pastovūs dideli darbo krūviai, persitempimas, skyrybos (85 procentai moterų po jų jaučia fizinius negalavimus). Mes prastai elgiamės su savo kūnu, ignoruojame būtinybę pailsėti ir primetame sau svetimą gyvenimo būdą. Bet svarbiausia – nesugebame deramai įveikti stresų. Juk ne stresas savaime sukelia ligą, o jo išgyvenimo būdas. Ir jeigu deramai susidorotume su nelengva situacija, galėtume išsaugoti ir savo švelnią širdį, ir stiprius nervus...

Stresai ne išsyk materializuojasi į rimtus sutrikimus. Iš pradžių jie pasireiškia paprasčiausiai nemaloniais simptomais. Stresinių situacijų įtakoje daugeliui sveikų žmonių gali atsirasti įvairių funkcinių sutrikimų – širdies plakimų, pernelyg aktyvios arba, atvirkščiai, susilpnėjusios žarnyno veiklos, sustiprėjusios ar susilpnėjusios kraujotakos, tulžies pūslės traukulių, kraujagyslių susiaurėjimų, vidaus sekrecijos organų sustiprėjusios ar susilpnėjusios funkcijos.

 

Kaip išgyventi stresą

 

Visada būti mandagiu ir gerai išauklėtu – pavojinga sveikatai. Emocijos reikalauja iškrovos. Tai nereiškia, kad bet kurioje situacijoje reikia šaukti ir daužyti indus. Nors, pasakysime jums paslaptį, šis šeimyninės terapijos būdas taip pat neblogas (tiesa, ne visuomet efektyvus, juk skandalai su lėkščių daužymais įvyksta spontaniškai, jų negalima sumodeliuoti). Be to, ir galimybių „įsiplieksti“ turi anaiptol ne visi. Todėl reikia išmokti kontroliuoti savo emocijas. Tam esama keleto būdų.

* Specialios emocinio reagavimo technikos (šauksmo terapija, psichodrama, meno terapija ir pan.).

* Taisyklingo kvėpavimo menas (kad bet kurioje situacijoje kvėpuotume „pilna krūtine“).

* Puikiais atsipalaidavimo būdais yra vadinama užsiėmimai fitniu (kiti fiziniai pratimai, užsiėmimai menu, apskritai bet koks dėmesio perkėlimas nuo buitinių problemų į „aukštesnes“).

* Geriausias būdas – išlaisvinti savo širdį nuo kaltės jausmo, skriaudos ir pavydo. Tai įmanoma. Pasikalbėkite su psichologu. Jeigu turite šeimyninių problemų, galite pas psichologą atvykti su visa šeima.

* Įsiklausykite į savo kūną: jis su jumis kalba analogijų kalba. Pavyzdžiui, regėjimo sutrikimai gali byloti apie jūsų nenorą įžvelgti problemas. Angina – apie nenorą tas problemas aptarinėti, o seksualiniai sutrikimai – apie nesąmoningą nepasitenkinimą savo partneriu. Jei iššifruosite savojo kūno kalbą, jis bus jums tiktai dėkingas. Juk jis jums – ne svetimas.

 

Parengė Ramunė TOLVAIŠYTĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"