Paieška Lenkiuosi...

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

Lenkiuosi...  

Iveta JAUGAITĖ

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, 2C klasė

 

Gamta gyvena savo kūriniuose. Tai didis menininkas. {J. V. Gėtė}

 

Kai pabudau, jau buvo sutemę. Mane pažadino akinantis blyksnis ir kurtinantis griaustinis. Prasidėjo audra. Žvilgtelėjusi pro langą, greitai užsimečiau paltą, įsispyriau į šlepetes ir išbėgau į lauką. Mane pagavo laukinis noras atsistoti prieš lietų, suklupti prieš gamtos galybę ir pasijausti maža nereikšminga dalimi didelio, stebuklingo pasaulio.

Vos tik atidariusi duris, iškart pajutau šaltus lietaus lašus, deginančius mano skruostus. Tai karčios dangaus ašaros liejo skausmą. Nieko nelaukdama ir nepaisydama stingdančio vėjo, aš bėgau į lauko vidurį. Kojos smigo į sutižusią žemę, keliai lenkėsi nuo per sunkios skausmo naštos. Vidury išarto lauko aš suklupau, tiesiog nebegalėjau toliau paeiti, kojos nebeklausė. Negalvokite, kad tai dariau dėl to, kad išprotėjau ar dėl kažko labai kankinausi... ne, tai aš dariau iš laimės, iš džiaugsmo. Pagauta laukinio jausmo, kad nebepriklausau sau.

Klūpėjau vidury lauko, lietaus lašai, dabar jau prasiskverbę pro mano plonytį paltą, riedėjo nugara iki pat pirštų galų. Ir aš pati verkiau, verkiau iš džiaugsmo. Aplinkui blyksėjo žaibai, vėjas taršė šlapius plaukus. Pakėlusi galvą, pamačiusi laukinį gamtos šėlsmą, aš pasijutau neapsakomai. Mane sugniuždė Gamtos galybė, privertė prieš ją parklupti, gėrėtis jos stebuklais.

Kartais mane stebina, kaip žmonės skundžiasi, kad nieko gero Lietuvoj nėra, kad nori išvažiuoti, pamatyti pasaulio stebuklų, gamtos stebuklų. Kaip kvailai tai skamba! Užtenka išeiti į lauką, pažvelgti į dangų, į žolę po kojomis, į nuostabius laukus ir miškus. Viskas aplinkui yra nepakartojama, nuostabu... Kiekvieną dieną mus glosto arba saulės spinduliai, arba subtiliai sūpuoja vėjo gūsiai, tačiau žmonės to nebemato, neįvertina. Mes tapome akli ir kurti gamtos simfonijoms, natiurmortams ir peizažams. Bevalgant auga apetitas, rodos, taip sakoma. Kažkada, dar labai seniai, Lietuva buvo ypatinga tuo, kad mes gražiai sugyvenome su gamta. Ją tausodavom, garbindavom, mylėdavom, dėkodavom už viską, kas yra aplinkui, už viską, ką ji mums davė. Dabar tie laikai jau užmiršti, jei kas ir prisimena, tai tik su karčia nostalgija... Dabar gamta tapo tiesiog erdve, kurioj gyvenam, pinigų, maisto, resursų šaltinis, dabar gamta ir pasaulis tapo Niekas.

O iš tiesų – nėra nieko gražesnio ir nuostabesnio už mėnulio mėnesieną, apšviečiančią laukus, už galingus žaibus ir viesulus, prieš kuriuos lenkiasi keliai, lyg pats kūnas norėtų pasakyti, kad aš to neįveiksiu, niekas neįveiks. Gamta yra be galo didinga, stipri, audringa, bet tuo pačiu ir švelni, rūpestinga, kartais net juokinga. Ji mus augina lyg mažus vaikus, mes ją išnaudojam be gailesčio, o ji tik retkarčiais su motiniška meile mums suduoda, norėdama pamokyti. Tačiau žmonės vis tiek yra pasipūtę, kaip hormonų ir juokingų teorijų valdomi paaugliai, taigi veda į pražūtį ir tėvus, ir save.

Štai ir vėl blykstelėjo žaibas, pataikė į šalimais stovintį medį. Jis griausmingai nuvirto, liepsnodamas ir vaitodamas. Aš apsisukau ir atsiguliau ant nugaros. Žiūrėjau į dangų ir bandžiau suvokti, kas yra toliau.

Tada supratau, kad tai yra vieta, kur baigiasi žmogaus suvokimo ribos. Na, iš tiesų, jūs tik pagalvokit – Žemė, Saulės sistema, Visata... o kas toliau? Juk negali būti, kad viskas taip ir yra – be galo, be krašto... Pagal žmogiškąjį supratimą, viskas turi turėti pradžią ir pabaigą, kur Visatos pradžia? Kur atomo, elektrono pabaiga? Juk ir jie iš kažko sudaryti... Mes galime žinoti, kad tai neištirta, neapsakyta, bet ar galime Suvokti? Ne. Štai kur baigiasi žmogaus suvokimo ribos, štai kada mane apima šiurpas ir nukrato drebulys. Juk tai yra Viskas. Tai yra Visata, tai yra mūsų aplinka, o mes nežinome, kur mes gyvename, galiausiai, kas mes esame?

Todėl aš ir verkiu, todėl ir lenkiuosi prieš pasaulio nežinomybę, todėl ir nepaliauju atsiprašinėti, lieti savo skausmo. Negaliu susilaikyti nesigrožėjusi paties didingiausio dalyko – Gamtos – žavesiu. Ar aš išprotėjau? Ar mylėti savo kūrėją, motiną, save pačią, yra blogai..? Jei taip, tada žmonės gali mane teisti, gali mane laikyti beprote, bet aš niekada neatsižadėsiu savęs. Niekada.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"