Paieška Laisvosios rinkos arenoje...

Laisvosios rinkos arenoje...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ urėdu Nauriu JOTAUTU.

 

Praėjusią žiemą šaltis neįkando žemelės, nesurakino jos. Tad ir miškininkams striuka: dirbama miškuose, tačiau ir technika, ir miško paklotė, o ir keliai, keleliai niokojami...  Įšalo, deja, nesama ir medienos užsakovų planuose. Tad ar labai šiltieji praėjusios žiemos orai sujaukė gyvenimą miškuose?

 

Tenka konstatuoti, jog vis labai patikime: klimatas šyla... Abejonių lyg ir niekas negali sušaldyti. Medienos ištraukimas iš biržių drėgnuose miškuose yra iš tikro keblus, komplikuotas užsiėmimas. Sutartys pasirašytos, jas reikia vykdyti, laužoma technika, niokojame ir kelelius... Pernai nukirstos medienos likučiai miške irgi buvo ženklūs (siekė 7-8 tūkst. kub. m).

Tad esame priversti ieškoti išeities iš esamos padėties. Mūsų rajono katilinė net raštu kreipėsi, ragindama atlyginti susidariusius nuostolius dėl laiku nepatiektos medienos. Pavyko susitarti, įtikinti, jog malkos miške buvo paruoštos, tačiau išvežti... Visa tai atsitiko dėl neįveikiamų gamtos sąlygų.

Teko šiemet koreguoti ir sutartis, kad užsakovai įvertintų ir neįveikiamas gamtos kliūtis.

Šiemet nuo planų vykdymo pernelyg neatsiliekame, o ir 2007 metais kainos medienai buvo gana nemenkos (net pradėjome nuogąstauti dėl tų kainų galimo „nuopuolio“). Tačiau eglės medienos kainos jau „slūgo“. Gal dėl to, jog Vakarų Europoje (kur taipogi siautė uraganai, kur eglių esama pakankamai) eglinei medienai paklausa smarkiai krito. Turėjo įtakos ir dolerio kursas, nes daug pjautinės medienos į Europą įvežama ir iš JAV, Kanados.

 

Kliūčių miškininkams, kaipo ūkininkams, esama ir daugiau...

 

... iš tikro, per 70 proc. urėdijos teritorijos sutampa su šalies saugomomis teritorijomis (du regioniniai parkai – Labanoro ir Sirvėtos, kertinės buveinės, Natura 2000 teritorijos...). Suprantama, tuose miškuose ribojama ūkinė veikla. 2-3 grupės miškuose esama ženklių apribojimų dėl kirtimo. Tenka ilgai galvoti kaip ir kur „išdėlioti“ biržes. O dar tos korekcijos, kurias pateikia šiltosios žiemos...

Pagal kirtimų apimtis mūsų urėdija yra kiek aukščiau, nei siektų šalies urėdijų vidurkis. Tačiau nereikėtų urėdijų gretinti vieną su kita vien pagal kirtimų parametrus. Reikia atsižvelgti ir į atskiros urėdijos administruojamos teritorijos plotus, į priešgaisrinę, sanitarinę apsaugą... Mūsų urėdijos apimamas plotas siekia netoli 43 tūkst. ha, t.y. -  pats didžiausias Lietuvoje. Kiekvienam hektarui reikia dėmesio, neminint jau to, jog esama daug saugomų teritorijų. Į mus žvelgiama kaip į gamybininkus, prekybininkus, tik vien taip nėra... Juk urėdijos miškininkams rūpi ir privalomieji darbai, socialinės funkcijos...

 

Tačiau, kaip sako medžių kirtėjai, pavasario metu, prakalbus paukščiams, kirviai nutyla...

 

Tikrai tylės, nes jokių konfliktų nei su gamtininkais, nei su pačia gamta nesiekiame. Patys suprantame, jog biologinė įvairovė, rūšių išsaugojimas yra svarbu ir miškininkams. Galų gale, ir įstatymų, taisyklių nuostatomis mums reikia vadovautis.

 

Tradicinis miškininkų priekaištas biologinės įvairovės saugotojams būna toks: visko yra per daug - kertinių buveinių, Natura 2000, draustinių teritorijų... O ir tos teritorijos, esą, „įkurdintos“ visai ne ten... 

 

Švenčionėlių miškininkai taip nesakytų. Viskas įteisinta, viskas paženklinta kartografinėje medžiagoje, pažymėta miške. Be abejo, kertinių miško buveinių stebėsena (monitoringas) rimčiau nebuvo vykdoma, tačiau tai reikėtų atlikti. Juk gamtoje viskas migruoja, viskas keičiasi. Kaip ten bebūtų, nūnai kertinėse buveinėse jokios ūkinės veiklos nevykdome. Pažangią ūkininkavimo praktiką liudytų ir tai, jog urėdijos miškai yra sertifikuoti, turi tarptautinį sertifikatą, kuris liudija ir apie įsipareigojimus gamtosaugos, aplinkosaugos srityje (prieš gaunant sertifikatą – 2004 metais - reikėjo nurodyti ir visas kertines miško buveines). SmartWood išduotas sertifikatas mums galioja iki 2009 metų. Tais metais laukia kompleksinis mūsų miškų auditas, vertinimas, nors priežiūros auditas vykdomas kasmet.

 

Ar sertifikuojant miškus nebus kokių naujų reikalavimų?

 

Ne, kokių didesnių naujienų šioje srityje nebus. Tiesa, Lietuvoje (standartų srityje) tas miškų sertifikavimo standartas dar ir nėra patvirtintas. Teisingiau – vadovaujamasi laikinuoju standartu. Anksčiau buvo labai griežti reikalavimai: po kirtimų kiekviename hektare biržėse palikti po 15 kub.m negyvos medienos. Tačiau griežtai neapibrėžta – ar sausuolių, ar šakų, ar?.. Kai visiškai nėra „sustyguota“, atsiranda ir ginčų auditoriams vertinant esamą padėti miške. Esama ir nesusipratimų...

 

... ypač, kai visa tai paliekama miške valkšnose, kurias technika sumina į gruntą, tikintis, jog mediena kaip nors pati išlįs iš purvo...

 

Kartais nutinka ir taip. Tačiau medienos atlieka paliekama juk miške... Kita vertus, mes, miškininkai, esame dviejose būklėse: ir gamtos sergėtojai, ir medienos tiekėjai. Dvilypumas, ieškojimas aukso vidurio kartais net sau pačiam pasidaro sunkia kliūtimi.

Beje, medienos atliekas nūnai raginama panaudoti katilinėse, kaipo susmulkintas malkas. Rajone yra dvi katilinės, kurios kūrenamos medienos atliekomis, biokuru – Švenčionyse ir Švenčionėliuose. Katilinių darbuotojai turima technika susmulkina atliekas (siekiančias net ir iki 60 cm diametro) miške, po to vadinamuosius „čipsus“ jau gabena į miestą. Beje, spygliai, jei jie patenka į katilines, yra nepageidautini. Pernai turėjome sutartį: vietos katilinėms patiekti per 2000 kub. m medienos atliekų. Tačiau galėtume paruošti ir daugiau – rezervų dar esama. (Beje, katilinėse kol kas siekiama „čipsus“ daryti iš malkinės medienos, o ne vien iš šakų, kurios yra drėgnos, tad – nekokybiškas kuras.) Medienos atliekos, kai jos susmulkinamos, praverčia ir baldininkams. Ir čia jau ūkiniai siekiai kertasi su sertifikatorių reikalavimais. Neminint jau gamtosaugos, biologinės įvairovės išsaugojimo dalykų. Nemanyčiau, jog miškuose naudojama technika yra žalinga miškui, aplinkai. Ypač šiuolaikinė, vikšrinė, nesuslegianti miško dirvožemio, paklotės. Beje, ir mokslininkų rekomendacijos (dėl technikos naudojimo miškų ūkio darbuose) kai kada keičiasi. Kirtimo, medienos ištraukimo technika jau gali, pagal mokslininkus, nebesinaudoti ir valkšnomis.

 

Mokslas ir praktinė miškininkystė. Pakalbėkime apie tai...

 

Žemės ūkio universiteto mokslininkai mums atlieka mokslinį tyrimą dėl supaprastintų, atvejinių kirtimų. Tuose kirtimuose, kai paliekama iki 30 proc. tolygiai išsidėsčiusių brandžių, geriausių medžių, išplinta lendrūnas. Mus ir domina: kokį poveikį miško aplinkai, ekosistemos pasikeitimui teikia atvejiniai kirtimai?.. Lendrūnai trikdo savaiminį miško atžėlimą, pomiškio atsiradimą, kada jau galima kirsti tuos 30 proc. miško. Po trijų metų mokslinis darbas, kurį finansuoja urėdija, bus baigtas, tada bus galima sulaukti ir išvadų, kurios pasieks ir kitas urėdijas.

Kita vertus, ir dėl kirtimų metodikos, ir apimties, kuri tenkintų medienos pirkėjus, gal visiems daugiau reikėtų pabūti prie vadinamojo apskritojo stalo, o ne vien žiniasklaidoje pilstyti ant miškininkų šiokį tokį „vandenėlį“...

 

Kokių konkrečių argumentų esama tame „vandenėlyje“?..

 

Reikėtų visiems neretai atsistoti atokiau kelio, kuriuo einama, ir vertinti viską tarsi iš šalies. Žinoma, galima suprasti ir verslininkų norus. Rinkos ekonomika... Verslininkų noras aiškus: daug ir pigesnės medienos. Labai viskas paprasta. Siekdami tokio banalaus tikslo imasi įvairiausių priemonių. Tad ir miškininkams, Generalinei urėdijai reikia atsilaikyti. Reikia optimalių sprendimų: ir urėdijoms, ir verslininkams.

 

Kas gi priimtina šiame „švelniame“ dialoge miškininkams?

 

Viską paprastai vertinant, reikia siekti tik laisvosios rinkos. Juk ir Lietuva yra Europos Sąjungoje, tad joje ir prekiauti turime.

 

Valstybiniams miškininkams „priguli“ privalomieji miškų ūkio darbai, o privačių miškų savininkams – ne. Tad kokia čia laisvoji rinka?

 

Valstybinių miškų valdytojams rūpi priešgaisrinė apsauga (kasmet mums reikia apie 400 tūkst. Lt, nors ateityje tas skaičius didės, nes reikia telktis technines priemones – vaizdo kameras ir t.t.), o privačiuose miškuose tuo nesirūpinama, t.y. gaisrus gesiname ir privačiuose miškuose. Nepastebėjau, kad privačių miškų, esančių mūsų urėdijos teritorijoje, savininkai rūpintųsi ir sanitarine miško apsauga... Rekreacijos dalykai (kasmet apie 120 tūkst. Lt ) taipogi yra kaip mūsų privalomieji darbai, kurie privatininkams taipogi nerūpi. Kelių remontas (turime 1600 km, tai kasmet mums kainuoja apie 350 tūkst. Lt) privatininkams taipogi neitin rūpi. Melioracijos darbai miškuose (sausinimas), jaunuolynų ugdymas privatininkams taipogi nėra didelė aktualija, o mums - privaloma...

Neminiu jau aplinkosauginių objektų įrengimo, tvarkymo (tarkime, kasmet, pasitelkus rangovą, atidengiame po vieną piliakalnį, kurių mūsų teritorijoje tikrai yra daug; tvarkėme prie Cirkliškio esantį vadinamąjį Perkūno kalną, dabar laukia didelis piliakalnis Sirvėtos regioniniame parke).

Valstybinės reikšmės miškų valdymo teisės įregistravimas taipogi įeina į vadinamuosius privalomuosius darbus. Reikia įregistruoti 43 tūkst. ha, prieš tai atlikti geodezinius matavimus (skelbiame konkursus, kuriuose matininkų kainos svyruoja nuo 50 iki 100 Lt už ha), o po to reikia įforminti Registrų centre. Tam šiemet rezervuota per vieną milijoną litų. Pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą strategiją šie darbai (jie mums kainuos iš viso apie 3 mln. 440 tūkst. Lt) turi baigtis šiemet. Paguodžia, jog dalis darbų bus finansuojama šalies biudžeto lėšomis. Valstybė turi žinoti, kiek ji turi įregistruoto turto. Tai yra būtinas dalykas.

 

Turite medelyną, kuris lyg ir neskriaudžia urėdijos finansinės kišenės...

 

Medelynas (Švenčionių ir Modžiūnų girininkijose) mūsų tikrai neblogas. (Auginame eglaites, pušaites, ąžuoliukus, berželius, juodalksnius, liepaites, klevelius, kaštoniukus, net ir maumedžiukus...) Džiaugiamės, jog ir privatininkams, sodinantiems miškus, galime medelių pasiūlyti. Parduodame sodmenis ir Šalčininkų miškų urėdijai, kuri medelyno dar neturi. Kol kas sodmenų medelyne dar yra perteklius. Nors kasmet įveisiame apie 40 ha miško nederlingose žemėse, kurias mums perduoda apskrities valdžia. Šiemet, regis, įveisime miškus ir privačiose žemėse. Gal čia pasitarnavo nauji įkainiai, ES dėmesys. Štai pasodinus hektare ne mažiau, kaip 2500 ąžuoliukų, išmoka siekia apie 12 tūkst. Lt. Tad savininkui apsimoka nenašias žemes apželdinti. Jei norės, kad tai atliktų urėdija, bus galima tartis ir dėl tolimesnės pasodintų medelių priežiūros.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"