Paieška Pats reikalingiausias daiktas

Žmogaus ekologija

Pats reikalingiausias daiktas

 

Ne taip seniai JAV buvo surengta apklausa: koks daiktas pats reikalingiausias. Gerokai aplenkęs automobilius ir kompiuterius, nugalėjo dantų šepetukas.

Net akmens amžiaus žmonės bandė išvalyti tarp dantų įstrigusį maistą. Kai kuriose paleolito laikų kaukolėse matyti charakteringos dantų žymės - jų valymo žolėmis rezultatas. Vėliau atsirado ir dantų valymo priemonės. Pirmosios žinios apie jas kinų literatūroje pasirodė 1600 m. prieš mūsų erą. O graikų rašytojas Alhifronas, gyvenęs II amžiuje, rašo apie specialius vergus, kurie, „pasitelkę parankines medžiagas, valydavo savo šeimininkams dantis nuo įstrigusių juose maisto likučių“. Įvairiose vietose dantų krapštukai būdavo gaminami iš aromatinės medienos, vario, sidabro, žąsų plunksnų, dygliakiaulės adatų ir kitų tinkamų medžiagų. Naujaisiais laikais europiečiai turtuoliai užsakinėjo dantų krapštukus iš brangiųjų metalų ir nešiodavo juos ištaiginguose futliaruose. Rusijos Pavlovsko miesto muziejuje saugomos imperatorienės Marijos Fiodorovnos dantų krapštukas, pagamintas iš aukso su perlamutru.

Dantų šepetėlio vaidmenį iš pradžių atliko pagaliukas, kurio vienas galas būdavo apkramtomas, kad būtų išplėstas valomasis paviršius. Plaušeliai išsiskleisdavo, ir išeidavo šepetukas, puikiai valęs ne tik dantis, bet ir liežuvį, o tai daugelyje civilizuotų šalių buvo laikoma netgi svarbesniu dalyku.

Panašų higieninį įrenginį Budai prinešdavo jo mokinys Anandas. Pranašas Mahometas įsakė visiems musulmonams būtinai valyti dantis šepetėliu, pagamintu iš arako medžio ir vadinamu sivako vardu. Vienas iš Mahometo pasekėjų rašė: „Aš aplankiau Pranašą, telydi jį taika, ir pastebėjau sivaką ant jo liežuvio galiuko“.

Kuo tiktai nebūdavo valomi dantys – kreida, trintu elnių ragų ir kriauklių, zuikių pelenais ir netgi šlapimu (Senovės Romoje pačiu tinkamiausiu šlapimu kažkodėl buvo vadinamas portugališkas). Senovinis dantų miltelių gamybos receptas pasiekė mus iš Senovės Egipto: viena dalis kristalinės druskos ir džiovintų iriso žiedų, dvi dalys mėtų, 20 pipiro granulių. Beje, mus dabar labiau domina ne tai, kokiu mišiniu valydavo dantis, o kokiu būdu šiuos veiksmus atlikdavo. Dažniausiai valant į pagalbą būdavo pasitelkiamas pirštas. Kartais egiptiečiai jį apsukdavo medžiagos gabalėliu. Genialusis Aristotelis savo auklėtiniui Aleksandrui Makedoniečiui negalėjo pasiūlyti nieko geresnio už dantų valymą skudurėliu.

Beje, baltadantė šypsena ne visur ir ne visais laikais būdavo estetiniu idealu. Viduramžių Japonijoje, pavyzdžiui, aristokratė tekėdama nujuodindavo savo dantis. Vietname juodi dantys būdavo laikomi norma, atskiriančia civilizuotus žmones nuo laukinių. Juodi buvo Marijos Mediči ir Anglijos karalienės Elžbietos I dantys. Rusijoje tokia mada viešpatavo tarp pirklienių. Paskaitykime Radiščevą: „Proskovja Denisovna, jo naujoji žmona, balta ir rausvaskruostė. Dantys – kaip juodi angliukai“. Norint, kad dantys taptų juodais, jie būdavo šveičiami įvairiomis rūgštimis, taninu bei kitomis emalį ardančiomis medžiagomis.

Bet vis dėlto daugelyje kultūrų gražiais buvo laikomi balti dantys. Šito pasiekti nebūdavo lengva, atsižvelgiant į maisto kokybę ir neaukštą stomatologijos lygį. Būtent todėl Viduramžių ir Renesanso laikų paveiksluose niekas nesišypso pilna burna (išskyrus daugiareikšmę Giltinės šypseną). Gal Leonardo da Vinčio Džokondos šypsena ne tokia jau ir paslaptinga?

I – II tūkstantmečio sandūroje jau būdavo gaminami dantų šepetėliai iš arklių karčių. Ne vėliau kaip 1490 metais ten pasirodė ir dantų šepetėliai su pendikuliariniu valomuoju paviršiumi. Jie būdavo gaminami iš šerių, nupjautų nuo Sibiro šerno galvos ir įkištų į bambuko pagrindą. Į Europą šis gudrus kinų įtaisas pateko XVII amžiuje – ir per sekantį pusantro šimto metų taip ir liko egzotišku importiniu daiktu. Suprantama, plačiai paplisti jis negalėjo - nebuvo pigus. Beje, toje vietoje, kur stovėjo pirmoji Peterburgo vaistinė, archeologai rado iš Europos atvežtą dantų šepetėlį su vėžlio kiauto rankena.

Fabrikinę dantų šepetėlių gamybą pradėjo anglas Viljamas Addisas iš Klerkenvaldo. Legenda byloja, jog šios idėjos jis pasisėmė 1770 m., sėdėdamas Niu Geito kalėjime už kurstymą sukilti. Kankindamasis nuo neveiksnumo, jis paprašė kalėjimo prižiūrėtojų atgabenti jam karvės šlaunikaulį, išgręžė jame skylutes ir į jas įstatė plaukelius iš karvės uodegos (vėliau jis perėjo prie kiaulės šerių). Išėjęs į laisvę, Addisas įsteigė manufaktūrą, turėjusią didelį pasisekimą. Jo gaminiais galėjo valytis dantis Eugenijus Oneginas, kuris, pasak A. Puškino, turėjęs gausybę rūšių šepetėlių – ir dantims, ir nagams... Addiso palikuonis valdo šį verslą ir dabar. Pirmojo Pasaulinio karo metais kaulai, iš kurių būdavo gaminamos dantų šepetėlių rankenos, būdavo panaudojami armijos reikmėms: iš jų gamintas muilas. Nori nenori, teko galvoti apie naują medžiagą. Apsistota ties aliuloidu. 1920 metais sugalvotas naujas metodas tvirtinti šepetėlius skylutėse. 1930 metais, dėl chaoso ir karo Kinijoje, buvo nutrauktas kiaulių šerių eksportas, tačiau, laimei, tuo metu JAV išrado nailoną. Jis leido reikiamai eksperimentuoti su plaukelių forma ir tankumu. Kokia pažanga, palyginus su kietais, iškrentančiais ir ilgai džiūstančiais kiaulių šereliais!

Lemiamą vaidmenį populiarinant dantų šepetėlius suvaidino Antrasis pasaulinis karas. Milijonai mobilizuotų kareivių pakluso unifikuotoms higienos taisyklėms. Sugrįžę iš karo, jie atsinešė šias taisykles ir į savo namus.

Dantų šepetėliai tebesivysto. Per pastaruosius 35-erius metus išduota ne mažiau kaip 3000 patentų jiems tobulinti. Esama šepetėlių, apimančių dantis iš įvairių pusių, esama su specialiu liežuvio valikliu. Šereliai gali būti įkurdinti įvairiais kampais, rankenėlės – lankstytis į įvairias puses. Sugalvota ir elektrinių, ir muzikinių šepetėlių – kol groja melodija, procedūra neužbaigta.

O 1983 m. Vokietijos Krefeldo mieste pastatytas 6 m aukščio paminklas dantų šepetukui.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"