Paieška Neapolio apokalipsė

Neapolio apokalipsė

 

„Mamma mia, na ir kas gi sugalvojo šią komandiruotę… Dabar, į Neapolį, kai ten vyksta tokie dalykai! Dieve, argi tai juokas – šarvuočiai vietoj traktorių! O dvokas! Tetrūksta tiktai žiurkių – kaip Kamiu „Mare“… O gal ir jų esama?! Bet kurgi dėtis? Nevažiuoti jau nepatogu – juk seniau taip veržiausi: Neapolis, pietų koloritas! Štai tau ir koloritas – tik jis paskendęs šiukšlėse. Juk dabar ten nei vienas normalus žmogus nevažiuoja, mamma mia!“

Maždaug šitaip apie kelionę į Neapolį, pietinę Apeninų sostinę, galvojo ne tik italai, bet ir kiekvienas, net pats smalsiausias turistas. Netgi žurnalistai visada norintys viską išvysti savo akimis ir perduoti iš įvykio vietos.  

Neapolyje, ačiū Dievui, ne karas, bet kasdieniniai televizijos reportažai padaro įspūdį. Priemonės, skirtos šiai ypatingai situacijai pakeisti, panašios į kovinius veiksmus. Gatvines barikadas iš juodų maišų su šiukšlėmis nešioja žmonės ne kamufliažais, per miestą juda sunki karinė technika, laikinai atliekanti traktorių ir buldozerių funkcijas.

Kad miesto būklė taptų tokia, jog jame nebūtų galima išbūti, prireikė visiškai nedaug laiko. Dėl perpildytų sąvartynų atliekos buvo nustotos išvežti vos kelias savaites. Kaip žinome, žmogus – šiukšlių gamybos mašina. Beje, vystantis technikos progresui naujų laimėjimų, šie žmogaus sugebėjimai tiktai tobulėja. Neapolio valdžia pamėgino atidaryti užkonservuotą sąvartyną, bet susidūrė su dideliais gyventojų protestais (šie atsistojo kaip gyvieji skydai šiukšliavežių kelyje). Dabar jau neištvėrė komunalinių tarnybų tarnautojai ir kaip finalinį akordą – paskelbė streiką. Rezultatas – uždarytos Neapolio ir artimiausių miestų mokyklos dėl antisanitarinių sąlygų, masiniai gyventojų protestai ir skubūs vyriausybės veiksmai skiriant ypatingąjį komisarą.

Šiukšlių kalnus buvo patikėta „iškraustyti“ buvusiam Italijos policijos vadovui, šešiasdešimtmečiui Džanniui De Dženaro. Jam buvo duoti platūs įgaliojimai 120-čiai dienų, ir paskirtas pavaduotojas, atsakingas už kariškių palaikymą, - divizijos generolas Frankas Džaninis.

Premjeras Romanas Prodis kreipėsi į kitus šalies regionus prašydamas suteikti pagalbą kenčiančiam technologines bėdas Neapoliui. Į šį raginimą kai kurie regionai atsiliepė, tačiau ne visi (šiaurės sritys, kaip visada, paniekinamai žvelgia į pietus). Vienos iš pirmųjų sutiko priimti neapolietiškas šiukšles Sardinijos ir Sicilijos salų administracijos, tuo užsitraukdamos gyventojų rūstybę. Ypač pasipiktino sardiniečiai, besigiriantys švariausiais paplūdimiais. Ten manifestantai protesto vardan užmėtė šiukšlėmis salos administracijos prezidento Renato Soru vilą. Tiesa, ši liaudies rūstybė ne visai pateisinama: juk ši sala Tirėnų jūroje – viena iš nedaugelio vietų Italijoje, kur esama šiuolaikinės šiukšlių perdirbimo įmonės, pastaruoju metu dirbančios labai efektyviai ir leidžiančios ne tik sunaikinti atliekas, bet ir užsidirbti iš to, iš degimo produktų gaminant energiją.

Kalbėdami apie sėkmingas atsikratymo atliekomis patirtis, specialistai vis dažniau užsimena apie Vokietiją, kuri surenka šiukšles iš visų kaimynų ir neblogai iš to užsidirba. Pirma, todėl, kad savo paslaugas teikia už atitinkamą mokestį, o antra, kad yra pasitelkusi šiuolaikines technologijas, leidžiančias iš utilizavimo gauti energiją.  (Tačiau tai, beje, vokiečiams netrukdo primesti savąsias šiukšles kaimynams!).

Kol Apeninų vadovybė „šiukšlių krizę“ vadina nacijos gėda, ES stebisi, kaip tokie dalykai galėjo įvykti civilizuoto Senojo Pasaulio širdyje. Bet tai, kas vis dėlto nutiko būtent Neapolyje, savo esme ne taip jau stebina.

„Šiukšlių problema“ – tai sena istorija, prasidėjusi ne prieš kelis mėnesius. Neapolyje ji egzistuoja jau 15 metų. Paskutinį kartą situacija buvo paaštrėjusi praėjusią vasarą, kai šiukšlių krūvos beveik atsirito iki ištaigingos ir brangios poilsiavietės – kaimyninės Kaprio salos. Dėl karščių iškilo grėsmė kilti pavojingiems infekciniams susirgimams. Tačiau tada vietos valdžiai pavyko savo jėgomis susidoroti, ir laikraščių sukeltas triukšmas greitai nutilo.

Mat tradiciškai komunalines tarnybas, tvarkančias šiukšles, kontroliuoja vietos mafija, kuri, nenorėdama paleisti iš savo rankų pelningo biznio, neleidžia statyti šiuolaikinių šiukšlių perdirbimo įmonių.

Be to, ir be mafijos „šiukšlių skandalas“ turi pačių neapoliečių mentaliteto ypatybių. Apie jų nerūpestingumą sklando legendos, tapusios folkloro dalimi. Čia, vos ne vieninteliai visuose Apeninuose mieste, nesilaikoma važiavimo motoroleriais taisyklių – važiuoti, dėvint šalmus. Gyventojai dėl pavojingo artumo su Vezuvijaus vulkanu įpratę gyventi kaip „ant parako statinės“, į visokius buitinius nesklandumus žvelgia kur kas atlaidžiau negu kiti italai.

Kalbama, jog norint tuos šiukšlių kalnus galima sutvarkyti greitai. Bet italų spaudos priemonės vis dažniau kelia klausimą: o kaip laikinai išsprendus šią problemą, teks gyventi ateityje? Ar šalies vadovybė regi ilgalaikes perspektyvas?

Globaline prasme situaciją Neapolyje reikėtų vertinti kaip įspėjimą visam pasauliui? Šis miestas dabar – miniatiūrinis mūsų planetos ateities modelis.

Aplinkos apsaugos organizacijos jau seniai kelia aliarmus: žmonija tiesiog skęsta šiukšlėse! Jeigu į šią problemą nebus pažvelgta visu rimtumu, žemė netrukus virs vienu didžiuliu sąvartynu. Apokalipsė panosėje!..

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"