Paieška Abatą Penšoną papildant...

Žuvys ir žuvivaisa

Abatą Penšoną papildant...

Vacys PAULAUSKAS

 

Žuvų pasaulis - paslaptingas ir įdomus. Šiuo metu mūsų planetoje gyvena apie 25 tūkstančius žuvų rūšių. Lietuvoje jų priskaičiuojama per šimtą. Dauguma žvejų jas gerai pažįsta ir sėkmingai gaudo. Sparčiai plintant pramoginei žvejybai atsiranda vis daugiau meškeriotojų, kurie neturi laiko ir noro gilintis į smulkmenas. Jiems svarbu gera kiba ir malonumas žuvį ištraukti. Žuvų nerštas, ikrų vystymasis, lervutės ir mailius – neįdomūs dalykai. Kas kita - solidūs laimikiai ir jų gausa.

Tačiau žuvys nenukrenta iš dangaus. Tikram meškeriotojui rūpi ne tik laimikiai, o ir ateitis. Norint, kad mūsų vandens telkiniai būtų turtingi, žuvis būtina auginti ir veisti.

Tvenkiniuose žuvis pradėta auginti labai seniai. Rašytiniai šaltinai teigia, kad Kinijoje ir Romos imperijoje žuvys buvo auginamos dar prieš Kristų, tačiau dirbtiniu būdu veisiamos nebuvo. Vėliau romėnų patyrimą perėmė kitos Europos tautos. Kryžiuočių kronikose minima, kad ties Ragaine stovėjusioje prūsų tvirtovėje buvo įrengtas tvenkinys, į kurį suleisdavo upėje sugautas žuvis, ir priešų puolimo metu jomis maitinosi įgula.

Viduramžiais žuvų auginimu daugiausiai užsiimdavo vienuoliai, kuriems žuvys buvo vienu iš pagrindinių maisto šaltinių. XV-XVI amžiuje atsirado pirmieji tvenkiniai ir Lietuvoje. Tačiau tuo metu dar nebuvo žinomi žuvų ikrų apvaisinimo ir inkubavimo metodai, nuo kurių iš tikro ir prasideda žuvivaisos istorija. 1420 m. abatas Penšonas aprašė dirbtinę upėtakių ikrų inkubaciją, kurią jis atliko pailgoje medinėje dėžutėje. Tačiau iš jo manuskripto neaišku, ar inkubavo dirbtiniu būdu apvaisintus ikrus, ar paimtus iš gamtos.

Pirmuosius darbus, skirtus žuvų atsargų gausinimui ežeruose, atliko švedas Karlas Lundas. 1761 m. jis aprašė savo stebėjimus, kurių metu nustatė kai kurių žuvų vislumą, neršto vietas, substratą, ikrų inkubacijos trukmę ir jų priešus. Konstatavęs, jog iš atidėtų ikrų galėtų išaugti daugiau žuvų, jei nebūtų priešų ir būtų sudaromos palankios sąlygos vystymuisi, K. Lundas padarė dėžes, į kurias įdėjo eglišakių ir įleido patinus bei pateles. Išneršus reproduktoriams, dėžes su eglišakiais ir ikrais jis perveždavo į kitus ežerus ir tokiu būdu įveisdavo žuvis.

Tuo metu dar nebuvo žinomas ne tik dirbtinis ikrų apvaisinimas, bet ir nebuvo aišku, kaip apvaisinami ikrai natūraliose sąlygose. Todėl ypač vertingi ir svarbūs Stefano Jakobi atlikti darbai, išaiškinant žuvų ikrų apvaisinimo procesą. Jis pirmas dirbtiniu būdu apvaisino upėtakių ikrus.

Praėjus šimtmečiui, kai Vakarų Europos upėse sumažėjo upėtakių, S.Jakobi darbai vėl buvo pradėti iš naujo. 1840-1850 m. prancūzas žvejys Ž.Remi ir jo draugas A.Žeenas išmoko apvaisinti ir inkubuoti upėtakių ikrus. Jie įžuvino gautomis upėtakių lervomis upelį, kuriame upėtakiai jau buvo išnykę, ir po kelių metų jame šių žuvų ištekliai vėl atsikūrė.

1853 m. Hiuningene (Prancūzija) pradėjo veikti pirmoji pasaulyje žuvivaisos įmonė. Po metų šioje šalyje buvo organizuota dar 19, o 1859 m. žuvivaisos įmonių buvo jau 73.

Dirbtinio žuvų veisimo pradininkas Lietuvoje yra Mykolas Girdvainis. Jis domėjosi entomologija ir pažangiąja bitininkyste, tačiau nuo 1876 m., norėdamas prisidėti prie Lietuvos natūralių išteklių padidinimo, vadovaudamasis užsienyje įgytomis žiniomis, pradėjo projektuoti upėtakių ūkius Lietuvoje ir Lenkijoje. Iki šiol veikianti Trakų Vokės žuvivaisos įmonė buvo jo suprojektuota ir pastatyta 1880-1885 m. Joje buvo auginami introdukuoti vaivorykštiniai upėtakiai ir amerikinės palijos.  Pirmoji žuvivaisos įmonė Lietuvoje buvo įsteigta dar anksčiau (apie 1870-1878 m.) Verkiuose (prie Vilniaus). Spėjama, kad vėliau įrengtas Aukštadvario upėtakių ūkis pastatytas pagal ankstesnį projektą. M.Girdvainis paruošė apie 300 žuvivaisos įmonių, tvenkinių ir žuvininkystės ūkių projektų. Žymi jų dalis buvo įgyvendinta Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir kitose Europos valstybėse.

Mūsų dienomis žuvininkystė pasiekė aukštą lygį daugelyje pasaulio šalių. Lietuva stengiasi nuo jų neatsilikti, sėkmingai veisia 16 rūšių žuvų ir jomis įžuvina natūralius vandens telkinius. Šį kruopštų ir sudėtingą darbą atlieka aukštos klasės specialistai, tačiau  meškeriotojams ir kitiems žuvų išteklių naudotojams žuvų veisimo ir atkūrimo darbai mažai žinomi, nes jaučiamas geros literatūros stygius.

Tad kiekvienas naujas leidinys palaipsniui šią spragą užpildo ir tikrų meškeriotojų, gamtos bičiulių, yra laukiamas. Malonu, jog dienos šviesą išvydo dar viena, parengta vykdant projektą  ,,Pasienio žuvys”, knyga. Leidinį ,,Žuvų ir vėžių veisimo biotechnika ir išteklių atkūrimas”, vykdydama sutartį su Lietuvos valstybiniu žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centru (LVŽŽTC), įgyvendinant Interreg/Tacis projektą ,,Lietuvos ir Rusijos pasienio vandens telkinių žuvų išteklių atkūrimo sąlygų mokslinė-techninė plėtra” Nr.2006/289, parengė Lietuvos hidrobiologų draugija (LHD). Leidinį sudarė šios draugijos prezidentė dr. Eugenija Milerienė. Jame - 21 autorius (iš LVŽŽTC, Vilniaus universiteto Ekologijos instituto, Žuvininkų sąjungos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado valstybinio technikos universiteto, Kaliningrado srities žuvininkystės kolūkių sąjungos, Vakarų Baltijos baseininės bioresursų apsaugos bei atkūrimo ir žvejybos organizavimo valdybos, Atlanto žuvininkystės ir okeonografijos mokslinio tyrimo instituto) pateikia vertingų žuvų - sterlės, lašišos, šlakio, vaivorykštinio upėtakio, syko, seliavos, peledės, lydekos, ungurio, lyno, žiobrio, vėgėlės, sterko - ir plačiažnyplio vėžio veisimo, mažosios žuvų atkūrimo biotechnikos, žuvų jauniklių priegaudos mažinimo būdus Kuršių marių ungurių žvejybos vietose. Ši knyga labai vertinga žuvininkystės specialistams, nes jos autoriai - aukštos kvalifikacijos mokslininkai, daug metų skyrę aprašytų žuvų rūšių bei vėžių biotechnikos tobulinimui. Nežiūrint to, šis leidinys labai įdomus visiems, besidomintiems žuvų išteklių išsaugojimu ir jų pagausinimu. Teisus šviesios atminties LVŽŽTC generalinis direktorius Povilas Kindurys teigęs: ,,Tikimės, kad ši, gausią informaciją pateikianti knyga, bus įdomi ir naudinga ne tik žuvivaisos specialistams, veisiantiems bei auginantiems žuvis ir vėžius, saugojantiems žuvų išteklius, bet ir besimokančiam jaunimui, ūkininkams, meškeriotojams, kitiems besidomintiems žuvininkyste”.

Siekiant, kad leidiniu galėtų naudotis ir kitų kraštų specialistai, ši knyga išleista ir rusų kalba (straipsnių santraukos - anglų kalba).

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"