Paieška Paveldo rašto besimokant...

Paveldo rašto besimokant...

Pasikalbėjimas su Ventos regioninio parko direkcijos direktoriumi Apolinaru NICIUMI.

 

Ventos regioninis parkas garsus savo geomorfologiniais objektais. Kas padaryta dėl jų tvarkymo, kas numatoma artimiausioje ateityje?

 

Prioritetai? Tačiau apie juos – kiek vėliau. Pradėsiu nuo to, dėl ko buvo įsteigtas Ventos regioninis parkas. Jei nebūtų buvę Papilės, jei nebūtų buvę Juros periodo geologinio draustinio, apėmusio Ventos upės slėnio dviejų kilometrų ilgio ruožą, jei nebūtų buvę šešiolikakamienės liepos, jei nebūtų buvę Simono Daukanto, jei nebūtų buvę Biržiškų, būtų sunku pasakyti, kodėl toji teritorija yra saugoma.

Tačiau viskas prasideda mūsų parke nuo geologinių objektų. Jais dar 19-ame šimtmetyje susidomėjo Dionyzas Poška, kuris 1812 metais pirmasis Lietuvoje įsteigė kraštotyros muziejų. D.Poška paskelbė draugams ir pažįstamiems Varšuvoje ir Peterburge, jog prie Ventos yra unikalių dalykų. Iš tų miestų pradėjo plūsti geologai, tad nuo 1824 metų Ventos upės slėnis tapo unikaliu. Pirmasis nuodugniai Papilės atodangą ištyrė geologas Janis Ulmanis, tuo metu dirbęs Rusijos kalnakasybos departamente ir 1825-1826 metais atlikęs Papilės apylinkių geologinius tyrinėjimus. Nuo tų laikų iki dabar (taigi, jau beveik 200 metų) Papilė yra geologų „Meka“. Šio seno žemaičių miesto vardas įamžintas net keturių amonitų pavadinimuose. Iš viso atodangose aptikta daugiau kaip 300 suakmenėjusių gyvių rūšių: foraminiferų, pečiakojų, moliuskų, dygiaodžių, žuvų ir kitų.

Papilės atodangomis domisi ne vien specialistai, bet ir lankytojai, nes kam negali būti įdomu, jog į žemės paviršių „išlenda“ dariniai, susiformavę tuo laikotarpiu, kai Žemėje buvo labai vešli augalija, kai gyveno dinozaurai, didžiausi Žemėje gyvūnai. Juk kaimyninėje Lenkijoje (o ir Rumunijoje) aptikti dinozaurų pėdsakai. Tikimasi juos aptikti ir prie Ventos.

Su Lietuvos geologijos tarnybos specialistais, kuriems vadovauja šios tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas, bendradarbiaujant su kolegomis iš Latvijos, nedideliame ruože (nuo Papilės iki Kuldygos) aptikta arti žemės paviršiaus net šešių skirtingų geologinių periodų uolienų. Pasak geologų, tai yra tiesiog unikalu.

 

Tūlas žemaitėlis, atėjęs prie sutvarkytosios Papilės atodangos, trūkteli pečiais: kažkoks molynėlis atidengtas, visai ne toks įspūdis, kaip kokiame Stounhendže apsilankius... Tai liudytų, jog kiekvieną raštą reikia mokėti ir skaityti... Kaip to skaitymo pamokyti?

 

Paakinsiu kitaip: šie metai visame pasaulyje paskelbti Žemės planetos metais. Tad labai populiaru steigti geologinius parkus. Žinia, su viena, kad ir gerai įrengta juros periodą liudijančia atodanga Papilėje jau neitin galime suintriguoti. Reikia visuomenei ir kitokių dalykų. Pati atodanga, be abejo, savita ir įdomi studentijai, patiems geologams.

Priminsiu, jog greta Papilės yra Šaltiškių molio, Karpėnų klinčių karjerai (tiekiantys žaliavą „Akmenės cementui“), kur atsiveria tikrai saviti vaizdai. Šaltiškių molio karjere išvysti nepaprasto raudonumo molį (atsiduri tarsi Marso peizaže). Be to, galima pamatyti žingsniuojantį ekskavatorių, kurio niekur kitur Lietuvoje nepamatysime. Karpėnų karjeras, sakyčiau, jau išnaudotas, todėl jame atvykėliui taipogi įdomu pasidairyti. Galima pagal grunto sluoksnius perskaityti Žemės formavimosi istoriją. Tad apie Papilę 20 km spinduliu galima pamatyti ir kitokių įdomių dalykų.

Netoli yra ir Avižlio atragis – unikalus ir neitin pažintas ar propaguotas objektas. Greta apie 100 metrų lygiagrečiai teka dvi upės – Venta ir Avižlys. Tarp jų yra atragis, pagal geologus, susiformavęs mažiausiai prieš 50-70 tūkst. metų (vadinamuoju Viduriniojo Nemuno laikotarpiu). Ten esanti Purvių atodanga taipogi nedaug tyrinėta. Ši atodanga atveria ne tik paskutiniojo apledėjimo, bet ir kur kas senesnius sluoksnius. Lietuvoje tokių vietų reta.

Tad didis mūsų turtas yra geologija. Svarbu mums tas visas vietas pritaikyti lankymui, švietėjiškai veiklai. Kiekvienais metais vis daugiau sulaukiame lankytojų.

Jonas Satkūnas siekia visas buvusias publikacijas šia tematika pateikti visuomenei. Tad laukia naujas solidus leidinys ir apie Ventos regioninį parką. Jame, ant Ventos upės skardžio, Ventos mieste turėsime Lankytojų centrą. Jo įrengimu rūpinasi Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, šiemet prasidės projektavimo darbai. Čia ir bus saviti eksponatai, propaguojantys mūsų parko vertybes.

Beje, lankantis panašiame, geologiniu požiūriu, objekte Lenkijoje, teko išvysti, kaip atskleidžiamas ir parodomas visuomenei juros periodas – lankytojų tikrai nestokojama. Iš tikro vaizdžiai visokiais atrakcionais parodoma, atveriama. Kažką panašaus norėtume padaryti ir Ventos regioniniame parke.

Šioje saugomoje teritorijoje, kaip jau minėjau, esama ir kitų unikalių dalykų. Vien Viekšnių ir Papilės (jos 750 metų istorija, senosios kapinės, paminklas Simonui Daukantui ir jo kapas) miesteliai ko verti. Viekšniai – Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus paskutiniųjų gyvenimo metų laikotarpis (Viekšniuose ir palaidotas). Iš Viekšnių – ir garsieji trys broliai Biržiškos. Tad neatsitiktinai vienintelis paminklas Biržiškų šeimai yra Viekšniuose. Juose yra antroji pagal senumą (po Palangos) veikianti vaistinė Lietuvoje. Šiai vaistinei savo produkciją tiekia žymiausia Lietuvoje žolininkė Jadvyga Balvočiūtė (turinti vaistažolių ūkį), prekiaujanti ir ekologiškai sutaisytomis arbatomis, vaistažolėmis...

 

Beje, pati Ventos upė savita turėtų būti ir tiems, kurie siekia keliauti upėmis, upeliais...

 

Deja, Ventos upė neįtraukta į nacionalinę vandens turizmo maršrutų schemą. Gal dėl to, jog Ventos upė (nuo Šiaulių rajone esančio Rekčių piliakalnio iki Ventos miesto) yra paskelbta Natura 2000 buveinė (saugomos ūdros, žuvys kartuolės, kirtikliai, paukščiai tulžiai...). Kita vertus, Ventos upėje esama daug užtvankų, tad jos baidarininkams gal yra rimta kliūtis.

 

Kalbėjosi Antanas MATAITIS.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"