Paieška Širdimi pažinome: toks – rytas...

Širdimi pažinome: toks – rytas...

Projektui „Žemė kėlė žolę“ pamojuojant ranka...

Janina BAGDONIENĖ, Vilija LOGINOVIENĖ

Vilniaus m. ikimokyklinių įstaigų metodinė taryba

 

Vėl piešėme, spalvinome, rinkome nuotraukas, kuriose užfiksuotos švenčių, skirtų Žemės dienai, akimirkos. Šiemetinė šventė – paskutinė. Baigiamasis projekto „Žemė kėlė žolę“ renginys. Susėdusios ikimokyklinių įstaigų metodinės tarybos narės prisiminėme visus per kelerius metus vykusius renginius – koncertus, parodas, žygius. Pasidžiaugėme mokytojų namų parama, švietimo skyriaus vyriausiosios specialistės Onutės Vaicekauskienės pagalba. Ikimokyklinės įstaigos noriai ir aktyviai įsitraukė į šį projektą. Dalyvavo visose projekto programose – kūrė knygeles, piešė plakatus, organizavo jų parodas, vedė ekologines valandėles, atviras veiklas.

Kalbamės apie ekologinį mažųjų ugdymą. Pokalbis sukasi apie vaiko mokymą elgtis gamtoje, aplinkoje. Visa tai liktų tik žodžiai, moralas, jei nuo pat mažumės neišmokytume vaiko mylėti, saugoti, tausoti tai, kas gyva, žalia, gražu. Tai nėra taip paprasta padaryti mieste.

... Mes, susėdusios ir besišnekučiuojančios, beveik visos gimusios ir užaugusios Lietuvos kaimeliuose. Dar ir šiandien puikiai prisimename ankstyvus pavasario rytus, kai pakilusios iš šiltos lovos, basomis kojomis įsispyrusios į apavą, iškurnendavome į kiemą, užlietą ryto saulės, pilną paukščių ir gyvulių balsų. Prisimename: atsisėdi kur nors ant krantelio pakluonėje, užverti galvą aukštyn ir spoksai, valandų valandas spoksai į varnėnų inkilą. Parskrenda varnėnas kirminu nešinas, šmukštelna inkilan, iš ten pasigirsta varnėniukų ciepsėjimas. Kuriam klius kąsnelis? Išplasnoja maitintojas iš inkilo, nutūpęs ant šakos pakedena plunksnas ir ilgai nelaukęs – į žygį. Vaikelis - ne vienas, aną rytą suskaičiuota bent penkių kiaušinėlių lukštai.

Rodos nebe čia esame, o ten, kur toks saulėtas rytas, kur taip kvepia klevų žiedai. Ten, kur kudakuodamos skuodžia už tvarto vištos, kur lyg pakvaišę (pirmyn–atgal) iš kluono nardo kregždės. Širdimi pažinome: toks - rytas, dar kitoks - vakaras, o ir begale nuotykių apvainikuota diena yra tūkstantį kartų vertingesni už nepaprastai gražiai iliustruotas knygeles, išgirstus pasakojimus. Visos sutariame, kad kaip šiandien atsimename žibuoklių mėlynume skęstančias pamiškes, prisimename kiekvieną nokstančių javų „žingsnį“, prisimename su niekuo nesulyginamą drebulių lapų spalvą ir šermukšnių uogų raudonumą. O žiemos, žiemos... Koks džiaugsmas kočiotis pusnyse, stebėti saulėje tviskantį sniegą, pamatyti kaip prasideda ir nurimsta pūga... Tai tiesioginis prisilietimas prie gamtos, tai gyvenimas vienu atodūsiu, tai didžioji patirtis, didžioji mokykla. Eini koja kojon su kiekvienu gamtos krustelėjimu, su kiekvienu pasikeitimu, reiškiniu. Natūraliai pažinome griaustinį ir išmokome elgtis jo metu. Be suaugusiųjų moralų ir nurodymų atpažinome ir įvertinome elgesio taisykles prie skruzdėlynų, laukinių bičių lizdų ar sraunaus upelio. Gyvenome vieną gyvenimą su gamta.

To, ką supratai, suvokei vaikystėje, to atradimų džiaugsmo ir susigyvenimo natūralumo, tos meilės gamtai „nepačiumpa“ joks laikas, „neišmuša“ miesto asfaltas ir mūrai. Savaime suprantame, kaip ir kodėl reikia mylėti gamtą, kaip ir kodėl reikia saugoti ją. Žinai, kad ji – tai dalis tavęs, neatsiejama, neginčijama dalis. Skriausi žaliuosius namus – skriausi pats save.

... Nuklydusios į prisiminimus, pamąstymus nebegirdėjome automobilio ūžesio, nebejautėme benzino ir mūro kvapo... Taip, būtent čia, tarp daugiaaukščių ir automobilių srautų gyvename šiandien. Čia, didmiestyje gyvena mūsų mažieji, mūsų darželinukai, kuriems pasakojame, rodome knygelėse, enciklopedijose žydinčius sodus, tyvuliuojančius ežerus, žaliuojančius miškus ir juose augančius grybus, gyvenančius žvėris, perinčius paukščius. Vienam, kitam mažajam pasisekė, nes gali nuvažiuoti į kaimą ir bent epizodiškai pamatyti mūsų gimtinės gamtos grožį – pasidžiaugti drugeliais, išgirsti klykiančią gervę ar pamatyti lazdyno žiedelį. Pasisekė, jei tėveliai atranda laiko parodyti, priminti, jei seneliai dar pajėgia apeiti laukus ir pamiškes. Kai žmogus taip betarpiškai „susibūna“ su gamta – įspūdis lieka visam laikui. Visada lengviau išmokyti ir išmokti mylėti tai, ką pažįsti, palieti, supranti. Gal todėl vaikams lengviau mylėti, prižiūrėti savo augintinius. Juk jie šalia, juos gali paglostyti, apkabinti, paliesti.

Reikia atiduoti daug širdies, atrasti stebuklingų būdų ir metodų, kad vaikas gebėtų gamtą mylėti ne deklaruojama, o tikra meile.

Ilgalaikis projektas „Žemė kėlė žolę“ buvo vienas iš būdų paveikti vaiko širdelę, padėti suvokti, suprasti jo paties, t.y. vaiko, svarbą, jo elgesio svarbą gamtai, supančiai aplinkai.

Kalbėjomės su darželių pedagogais, aptarėme kelerių metų veiklą. Visi džiaugėsi kryptingai vykusiu ugdomuoju darbu, gražiais susitikimais, parodomis, šventėmis. Įvertino dalijimosi gerąja patirtimi ekologinio ugdymo klausimais svarbą. Vienas iš tokių gerosios patirties sklaidos būdų – ikimokyklinių įstaigų metodinės tarybos paruoštas priemonių, projektų, scenarijų, pranešimų ekologiniais klausimais aplankas pedagogams. Šiuos projektus, scenarijus ir kita pedagogai galės pritaikyti savo įstaigose.

... Kovo 20 dieną Vilniaus mokytojų namuose nuskambėjo projekto „Žemė kėlė žolę“ baigiamojo koncerto dainos. Gal kitais metais atrasime kažką, kas vėl suburs pedagogus ir mažuosius mokytis tausoti savo žaliuosius namus. Projekto „Žemė kėlė žolę“ dalyviai atsisveikina dainomis ir pažadu mylėti gėlę, medį, paukštį, ne tik tą vienintelę dieną, ne tik šiandien arba rytoj, bet visada. Visada, kol esame čia, kol vaikštome žeme.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"