Paieška Girioje susigyvenama...

Girioje susigyvenama...

Keletas štrichų VĮ „Švenčionėlių miškų urėdijos“ Antaliedės girininko Jono BARZDĖNO portretui.

Augustas UKTVERIS

 

Švenčionėlių miškų urėdas Nauris Jotautas, pasiteiravus apie tuos girininkus, kuriuos vadintų geriausiais, šmaikštavo:

„Blogų nebūna, blogų nelaikome...“ Urėdas tiesiog nenorėjo kurio girininko įvardinti kaipo geriausiu ar kokiu atsilikėliu. Tad teko teirautis apie girininkus, kaipo asmenybes. Kuo kiekvienas pasižymi? Vardijant girininkų pavardes Nauris Jotautas vėl kartojo, jog kiekvienas urėdijos girininkas – asmenybė.

Skirtingos asmenybės. Štai Antaliedės girininkas Jonas Barzdėtas – ir fotografas, ir knygą parašė... Atsidavęs gamtai ir savo dūšia. Stiprūs girininkai – Januliškyje (Kęstutis Grašys), Adutiškyje (Eimutis Valiukas) ir...  

Turėjau urėdui prisipažinti, jog dar išvykdamas iš Vilniaus būta sumanymo ilgėliau pasikalbėti su VĮ „Švenčionėlių miškų urėdija“ Antaliedės girininku Jonu BARZDĖNU.

... Susirasti Antaliedės girininkiją be urėdijos specialistų Onutės Gylienės ir Remigijaus Zemlevičiaus pagalbos, kad ir pasikliovus orientacininko miško keliais savybėmis, vargu ar būtų pavykę greitai aptikti. Girininkija prigludusi prie ežero, greta – dar keli pabirę trobesiai, o aplink – ošianti giria.  

Jonas Barzdėnas Antaliedės girininku dirba jau 12 metų.

Pastaraisiais girininkui talkina, kaipo pavaduotoja, ir buvusi medikė žmona Nijolė. Taip jau nutiko, jog kaimo vietovėse Lietuvoje medikų kaip ir nebereikia. Tad Nijolė Barzdėnienė puolė studijuoti miškininkystės mokslus. Baigė studijas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. Tiesa, miškas, ko gero, Nijolei ir anksčiau buvo „arti dūšios“...

O Jonui Barzdėnui, įsitaisius jo darbo kabinete, tarsi sakau prašalaičio konstatavimą ir kartu puolu teirautis: praleistieji metai šioje girininkijoje jau suteikia jums solidų gamtos žinovo statusą; tačiau atvykėlį paakinkite -  kuo savita Jūsų vadovaujama girininkija?

 

Visa girininkijos teritorija yra Labanoro regioniniame parke. Net trys ketvirtadaliai ploto apima vadinamosios labai saugomos gamtinės teritorijos. Yra netgi du rezervatai: Kiauneliškio ir dalis Girutiškio. Yra Antaliedės botaninis-zoologinis draustinis, Luknelės hidrografinis draustinis, Pažemio kraštovaizdžio draustinis... Žodžiu, ketvirtosios grupės, t.y. ūkinių miškų girininkijoje telieka tik 25 proc.

 

Tad esate dviem trečdaliais gamtininkas-saugotojas, o tik trečdalis pažiūrų skirta kaipo girios ūkininkui?

 

Deja, nuo gamybos tikrai nesu atleistas. Juk ir antrosios bei trečiosios grupės miškuose taipogi ūkininkaujama – ir retinimai, ir ugdomieji kirtimai (ypač antros grupės miškuose)... Antroje miškų grupėje pušyno kirtimo amžius – apie 170 metų, o ketvirtoje grupėje – 100 metų. Ganėtinas skirtumas. Esama Kiauneliškio rezervate ir per 170 metų sulaukusių pušų, ten jų niekas ir nekirs. Pažemio kraštovaizdžio draustinyje dar taipogi galvojama kuriuos senuosius medžius kirsti. Kai kurie medžiai sakinti net Antrojo pasaulinio karo metu. Tad esama medžių su sakinimo metu padarytomis žaizdomis, kurios medienai kokybės tikrai neprideda.

 

Esate Kiauneliškio ir Girutiškio rezervatų žinovas. Gal glaustai pristatykite šias saugomas teritorijas...

 

Kiauneliškio rezervatas unikalus. Nors pagal nuostatus vertinant - seni pušynai ir banguotas reljefas... O į žmonių kalbą išvertus – kurtinių tuokvietės yra tuose 170 metų pušynuose. Aiškiau kalbant, reikėtų sakyti, jog yra viena tuokvietė. Kita vertus, paukščiai juk juda, tad ir tuokvietės vieta kiek kinta. Daugiausia matydavau penkis kurtinius. Tačiau pastaruoju metu jau pastebėjau, jog iš rezervato pasitraukė į ūkinius miškus. Tad reikėtų sakyti, jog pagrindinės tuokvietės „migruoja“.

 

Ar tą „migravimą“ būtų galima susaistyti su kokia rimtesne priežastimi?

 

Sakysiu kaip ir dr. Eugenijus Drobelis: kurtinių skaičius Lietuvoje, ko gero, yra pastovus, per pastaruosius 50 metų – kurtinių nei mažėja, nei daugėja, tik laikosi tie paukščiai atokiau nuo žmonių. Kita vertus, esama ir tokio paprasto dalyko – patinai seka paskui patelę, tad keliauja iš vienų tuokviečių į kitas.

 

Ko savitas Jums Girutiškio rezervatas?

 

Dideli pelkių masyvai, tad ir gervės gyvena. Be to, teigiama, jog aptikta paukščio žvyrės, pasak įrašo Lietuvos raudonojoje knygoje, kaip ir išnykusio Lietuvoje, pėdsakų. Bent Bronius Šablevičius taip yra teigęs: aptikti prieš porą metų ekskrementai bei pėdsakai yra žvyrės... Gal iš Baltarusijos trumpam atskrenda?..

O gervės mūsų miškuose jau suvis ne naujiena...

 

(Jonas Barzdėnas, lyg tarp kita ko, sakė: neseniai Kanio raiste penki vilkai papjovę elnią. Tad galėtume teigti, jog Labanoro kraštuose esama ir tų, ir anų, ir dar kitokių gyvūnų. Ir ne vien gyvūnų, o ir augalų.) 

 

Girutiškį pamėgę ir ereliai žuvininkai, esama raistuose tetervinų. Be abejo, esama ir Girutiškio rezervate, ir visoje mūsų girininkijos teritorijoje daugybės retųjų augalų. Unikali ežerinė lobelija. Ko gero, vienintelė vieta Lietuvoje, kur turime šį augalą, augantį Keruočio, Salaičio ežeruose. Gal esama ir kituose?.. Girutiškio ežere, teko girdėti, jau nebėra... Kalbama, jog Ešerinio ežere dar gali būti...

 

Esate apsupti ežerų, štai ir pro girininkijos langą žvelgiant matome ežerą. Kiek jų esama Jūsų valdose?

 

Kokio ploto vandens telkinį vadinsime ežerų, kokio – tik kūdra... Esama apie 25 ežerų, kurių kiekvienas plotu viršija arą.

 

Tai liudytų, jog turite vargelio su vadinamaisiais laukiniais turistais?

 

Negalėčiau pernelyg skųstis... Nes esame gana atokioje vietoje. Kažkada mokykliniame žemėlapyje mačiau, jog esame rečiausiai gyvenama teritorija, kaip koks Čepkelių rezervatas. Girininkijos teritorijoje sodybas, kuriose kažkas gyvena, galima rankos pirštus lankstant suskaičiuoti. Ir vasarotojų negausu. Žinoma, dabar visi automobilius turi, tad keliauninkų ir mūsų miškuose nestokojama. Apie patį Labanorą įvairiausių vilų, poilsinių yra kur kas daugiau, o mūsų krašte – lyg ir ramiau. Nors pagrindinėje Keruočio poilsiavietėje kiekvieną pirmadienį reikia išvežti susikaupusias, atvykėlių paliekamas atliekas. Tokių poilsiaviečių, atokvėpio vietų esama prie Mekšrinio, Balto, Keruočio, Terpežio ežerų.

Kai vasarą orai geresni, reikia visose atokvėpio, poilsio vietose kuopti atliekas, tvarkyti aplinką... Atliekoms skirti miškininkų pirktieji konteineriai, iš jų atliekos periodiškai išvežamos (patiems miškininkams sumokant vežėjams).

Kadangi girininkijos teritorijoje (5335 ha, pagal miško plotą – viena didžiausių šalyje, tačiau galima sakyti, jog labai kompaktiška, vien miškų masyvai, nėra jokių laukų, kaimų; tiesa, esama tame masyve ir apie 10 proc. privačių girių) esama tik 10 gyvenamų sodybų (atsiprašau, gal tik 10 žmonių nuolat gyvena), tad mokyklų nesama. O jei jau nėra mokyklų, tai ir jaunųjų miško bičiulių taipogi girininkijos teritorijoje nėra.

... Kai galvoji apie girios išsaugojimą, su vietiniais žmonėmis reikia ypač gerų ryšių, nes, priešingu atveju, miškui gali būti daug bėdos. Tam, be abejo, patalkina ir trys girininkijos eiguliai: Algirdas Kukėnas, jo sūnus Gintaras bei Antanas Ivanauskas.

 

 Jonas Barzdėnas teigė, jog jo valdose, Kiauneliškio rezervate, auga aukščiausia Lietuvoje pušis, kurios aukštis siekia 44 metrus (medžio skersmuo – 66 cm; girininkas pasiūlė ir susipažinti  iš grąžto kiaurymės ištrauktuoju puošies skersmenį bei metus įrodančiu rievynu, liudijančiu, jog medžiui yra 190-200 metų ). Tiesa, tai kol kas niekur neįteisinta, nors Jonas Barzdėnas prieš porą metų įrodęs, jog toji pušis esanti aukščiausia šalyje. Užrašo ar kokios rodyklės nutarta neįrengti, nes Kiauneliškio rezervate tada imtų pernelyg lankytis nepageidaujami smalsuoliai.

... Esama girininkijos teritorijoje 1863 metų sukilėlių prieš carizmo priespaudą kapai. Esama ir pokario laikų partizanų žūties atminimui skirtųjų vietų (paminklų), nes šiuose miškuose būta nereto pasipriešinimo, kovų vietų.

... Tądien lankėmės Kiauneliškio rezervate. Lydėjome akimis skersai kelią praskrendančias jerubes, kol atkakome netoli aukščiausios Lietuvoje pušies. Automobiliu iki jos, per rezervato teritoriją, suprantama nevažiavome, tad turėjome progos pasivaikščioti nubundančiu mišku. Atėjus prie aukščiausios Lietuvoje pušies tuo nė nepatikėjome, mat medis auga įlomėlėje, tad ir aukštis nėra toks pastebimas.

„Įlomėlėje ir galėjo toks aukštas medis išaugti, nes reikėjo konkuruoti su aplinkiniais, augančiais aukštesnėse vietose...“, - aiškino Antaliedės girininkas Jonas Barzdėnas.

... Išėjus į kelią, vedantį Labanoro link, Jonas Barzdėnas sakė, jog šiame kelyje jam ne taip seniai pavykę nufotografuoti vaikštinėjantį juodąją gandrą, mėgstantį tik girios glūdumas... Gal tatai tik liudytų, jog civilizacija keičia ir į girios atokiųjų kampų gyventojų gyvenimo būdą... Gal tatai paliudytų ir po senąją girininkijos kiemo liepą belakstantis bukutis, kuris, pamatęs girininko rankoje ką nors lesamo, puikiai jaučiasi Jono Barzdėno delne, nors girininkas tuo metu ir garsiai kalba telefonu.

Girioje susigyvenama...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"