Paieška Valdovo beieškant...

Konkursas "Gamtos pasaka - 2008"

Valdovo beieškant...

Iveta JAUGAITĖ

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, 2C klasė

 

Pabandyk pasijausti šio Pasaulio dalimi, o ne valdovu. Nors kartą tu, išdidus, pasipūtęs žmogau, imk ir prisipažink, kad nesi ir niekada nebūsi visko valdovu. Tu to sieki, žiauriausias iš tironų, tačiau taip tik sunaikinsi pats save. Bet kodėl tavęs netenkina buvimas šio Pasaulio dalimi? Argi tai mažai? Argi to neužtenka? Ne. Tu nori daugiau... tačiau norėdamas daugiau tu pražudysi visus ir nebeliks nieko. Nieko.

Istorija prasidės iš naujo.

*   *   *   *   *

Tomas nusišypsojo ir lyg pastūmėtas klestelėjo į krėslą, užsidegė cigarą ir valandėlę nuklydo mintimis, bežiūrėdamas į liepsną. Aš klusniai laukiau jo žodžių, žinojau, kad jis taip paprastai nesielgia ir dabar imsis mane mokyti, moralizuoti, žinojau, kad nereikėjo jam taip pasakyti, bet ką gi, žiūrėsim kas bus.

Iš lėto krėslas atsisuko ir pajutau tiriantį žvilgsnį, įremtą į save. Tomas iš lėto, pasverdamas kiekvieną žodį, ėmė kalbėti:

„Na, ką gi, jei tavo tokia nuomonė, tada pasvarstykim kartu. Moksliškai, kaip tu sakai. – Valandėlę patylėjęs, jis kalbėjo toliau. - Mumyse yra tam tikri organizmai, kurie sudaro mus, kaip žmones. Ar negali būti taip, kad ir mes sudarom kažkokį organizmą? Ne tik gali būti, bet neabejotinai ir yra. Žmonija sudaro pasaulį, pasaulis yra dar kažkokio organizmo, kurio mes jau nežinome ir nesuvokiame, dalis. Taigi, nėra nei pradžios, nei pabaigos, nei atomo, kuriuo baigtųsi Žemės mažiausia dalelė, nei Visatos, ties kuria baigtųsi didžiausia erdvė. Yra tik išmatavimai, kuriuos žino žmonės, tuo ir baigiasi mūsų pasaulio suvokimas. Bet tai jau kita tema. Dabar tu, tarkime, praeitą savaitę sirgai. Kodėl tu sirgai?“

Aš visai sutrikau. Niekaip nesupratau ryšio tarp jo žodžių ir mano priekaištų. Reikėjo labai susitvardyti, kad neišsiduočiau bijanti, apgailestaujanti ar esanti silpna. Susikaupusi ir juokingai uždelsusi atsakyti į tokį paprastą klausimą, aš gūžtelėjau pečiais ir tariau:

„Virusas užpuolė. Nieko daugiau. Bet mes greitai jį sunaikinome.“

„Na matai, kokia tu protinga. – Tada pasijaučiau vaikiškai kvaila, bet jis vis dar nenusukdamas akių nuo manęs, kalbėjo toliau. – Virusas – tai maži organizmai, kurie apsigyvena, tarkim, tavyje ir bandydami išgyventi patys, naikina tave. Dabar, jeigu ir pasaulį imsime kaip organizmą, juk ir jį gali užpulti virusas, ar ne? Taigi, aš noriu pasakyti, kad mes esame šio pasaulio virusas. Kiekvieną dieną vis daugiau jį išnaudojame, naikiname viską, kas pakeliui...“

Man jau besižiojant protestuoti prieš tokį įžūlų šmeižtą, ar bent jau, ne visišką teisybę, jis greit užbėgo man už akių ir tarė:

„Bet mes nesame paprastas virusas. Juk mes esame protingi, mes esame Žmonės, kaip dauguma mėgsta vienas kitą vadinti. Taigi, mes esame inteligentiška žudymo mašina. Kai virusas užpuola ir numarina organizmą, automatiškai žūna ir jis pats, nes nebeturi kur gyventi. Mes, kadangi esame protingi, tai jau suvokėme ir bandome atitaisyti žalą, tai yra, atsirado pasaulio dalelių, kurios suprato riziką ir bando padėtį pagerinti. Bėda tame, kad ne visi jie tai daro dėl paties pasaulio, dažniausiai dėl savęs, kad mes išliktume gyvi. Žinoma, tokia veikla prasidėjo gerokai per vėlai, čia atsiskleidžia dar vienas iš žmogiškųjų trūkumų - mes neigiame tai, kad galime klysti. Taigi, mes esame inteligentiškas virusas, kuris naikina Žemę, bet galiausiai, supratę savo klaidas, pradėjome kovoti su savimi, kadangi prieš tokį gripą pasaulis nepajėgus pasipriešinti, nesužalojęs savęs, na, tai lyg vėžys šiais laikais. Tai kas laukia toliau? Gali būti visko, bet greičiausiai mes anksčiau ar vėliau išnyksime, sunaikinsime patys save, arba, bet aš tuo nelabai tikiu, galime susivienyti ir išgydyti pasaulį. Būtų puiku, bet argi yra dar kažkas šioj Žemėj idealaus be gamtos? Štai ir visa teorija, gali ginti visus kaip tik nori, tačiau gyvenimas tau atvers akis, kaip atvėrė ir man. Kažkada, Laura, ir tu pamatysi mano veiklos būtinybę. Aš tai darau, nes nenoriu likti pasyvus aplinkos žudikas, tai būtina daug tauresniems dalykams, nei pinigai ar šlovė. Todėl niekada nenaikinsiu stebuklo dėl egoizmo. Tai būtų per daug neteisinga, per daug žmogiška.“

Tomas giliai atsikvėpė, vėl įsikišo cigarą sau tarp dantų ir nusisuko į židinį. Aš taip ir likau stovėti, niekada dar nemačiau jo tokio. Niekada apie tai negalvojau, kiekvieną dieną matydavau jį grįžtant iš darbo, bet niekada nesuvokiau, kad jo gyvenimas jau paskirtas daug aukštesniems tikslams, nei šeimos gerovė ar pinigai. O aš? Ką aš supratau? Supratau, kad niekada jam nepriekaištausiu, visada padėsiu ir branginsiu viską, kas aplink, ne mažiau nei save ar savo vaikus. Juk ir aš esu gamtos vaikas. Vienintelis dalykas, ką aš galiu padaryti, tai įkvėpti jam tikėjimo ir pasitikėjimo. Jei gamta yra stebuklas, tai jo pilna visur, tuomet kodėl negali įvykti stebuklas ir mes negalime tapti vieningi. Aš tikiu, kad galim, ir Tomui įrodysiu.

Nuo tada mano gyvenimas pasikeitė. Nes nėra tauresnio dalyko, kaip žmogus, kuris kovoja dėl kažko ir už kažką.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"