Paieška Egipto saulės ir šypsenų sušildyti

Po žaliąjį pasaulį...

Egipto saulės ir šypsenų sušildyti

Romualdas ŠIMKŪNAS

 

Vaikystėje piemenaudamas plyšavau paauglių dainą: „Ten, kur teka upė Nilas / ten gyvena krokodilas...“ Laiko delnuose išsipildė sena svajonė – buvau Egipte. Kaip galėčiau su „Žaliojo pasaulio“ skaitytojais nepasidalinti įspūdžiais apie ištisus metus saulės spinduliuose besimaudančią valstybę Afrikos šiaurėje, abipus ilgiausios pasaulyje upės – Nilo, egzistuojančią jau penkis tūkstančius metų.

Nenorėčiau veltis į enciklopedinių skaičių ir faktų gausybę, kurie skaitytojui pasidarytų nuobodūs, tačiau maga paminėti, jog ši arabiškai kalbanti šalis plotu penkiolika kartų didesnė už Lietuvą, turi beveik septyniasdešimt milijonų gyventojų. Sostinėje Kaire – 17 mln. Didieji miestai: Aleksandrija, Port Saidas, Hurgada, Luksoras, Suecas, Asuanas. 96 proc. Egipto teritorijos – dykumos. Dauguma gyventojų tarpsta Nilo slėnyje, jo deltoje, oazėse ir pajūriuose.

... Kovo pradžioje, gurkšnojant gaiviuosius gėrimus, skaitant informacinius leidinius, žurnalus, laikraščius, ištaigingas Boingas per keturias valandas nuskraidino į Hurgadą, įsikūrusią prie Raudonosios jūros. Pasitiko karštas, sausas Sacharos vėjas – chamsinas, tamsaus gymio vyrai ir labai mielas lietuvaitis – gidas, Egipto senovės žinovas Mindaugas. Su juo trisdešimt lietuvių grupė autobusu, laivu, geležinkeliu keliavome du tūkstančius kilometrų senovės sostinės Luksoro link, Nilu aukštyn iki Asuano. Po savaitės atsidūrėme Kaire ir vėl - Hurgadoje, iš kur, porą dienų pailsėjus, tas pats oro laineris parskraidino namo.

 

Dalykai, kritę į akis ir širdį

 

Daug kas stebino ir žavėjo Egipte, tačiau labiausiai – senovės civilizacija, gyvavusi trys tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Nilas buvo ta galinga jėga, potvynių metu sudariusi sąlygas dosniai girdyti abiejų krantų žemę, teikdamas jai vaisingumą vystantis senovės Egipto karalystei. Lankytos Karnako, Luksoro, Horo, Hačepsutos, Filės šventyklos, obeliskai, Karalių slėnis, Gizos piramidės su Didžiuoju sfinksu, rodėsi pastatytos antžmogiškosiomis pastangomis. Iš šventyklų ir kapaviečių paimti ir išsaugoti turtai (du su puse tūkstančių daiktų) saugomi Egipto muziejuje Kaire.

1960-1971 metais pastačius Asuano užtvanką, paleidus dvylika turbinų, vanduo užtvindė didelius plotus, o elektra – šalies miestus. Vakarais ir po žvaigždėta nakties skara minaretų (bokštai ant mečečių), namų fasadų, pagalbinių pastatų, tvorų girliandos turistus masino į gatves. Paaugliai įkyriai siūlė pirkti blizgančius niekučius, vyrai – papuošalus, aprangą, suvenyrus. Derantis nesuprantamais žodžiais, it šiaudų sinkliais apibėrus, atidavė už dešimteriopai mažesnę kainą. Važnyčiotojai šypsodamiesi primygtinai piršo pasivažinėti karietomis. Kai benzinas kainuoja mūsų pinigais vos 60 centų, taksistai, šmižinėdami gatvėmis, pamatę atvykėlius, pypsėdami kvietė važinėtis. Nuošalesnėse gatvėse vaikai, ištiesę rankutes, kaulijo bakšišo. Beje, egzistuoja nuostata, kad turistas 10-12 proc. atsivežtų pinigų privalo skirti labdarai. Susidarė įspūdis, kad ten žmonės dūsta nuo savų troškimų.

Norėdami išvengti gyvenamųjų namų mokesčio, pastatų neužbaigia, jų kampuose, palei sienas iškelia gelžbetoninius stulpus su į viršų atsikišusiomis armatūromis. Autobuse nugirdau mūsiškio komentarą: „Jėzau macnas, kokie namai, tarsi vandens ežiai lagūnoje“. Pasiaiškinimas paprastas: turi vaikų, kurie užaugę statys dar vieną aukštą. Trijų aukštų namo be stogo, kurio nereikia, šeimininkas pasakojo, kad individualios statybos vykdomos ne pagal projektus, o pagal fasadų piešinius, kurie nupaišomi per keletą minučių. Beje, niekur nesimatė statybinių kranų. Statybai medžiagos keliamos gervėmis, pritvirtintomis prie išorinių sienų.

Kaimuose (palei kanalus vandeniui iš Nilo paimti) gyvenamųjų namų būstų sienos sukraunamos iš blokų, pagamintų iš dumblo. Lubų lygyje ant permestų karčių pamėtyta palmių lapų, kad vidurdienio saulė šeimos nepašauktų pas Alachą.

Pastačius Asuano užtvanką, prasti reikalai dedasi su tuo dumblu. Jis, atplaukęs iš aukštupio, nusėda užtvankoje. Gausias, ekologiškas upės trąšas, atplaukusias potvynių metu, pakeitė mineralinės, nuo ko labai sumažėjo derliai. O ir jo kokybė?..

... Painu spręsti apie Egipto moterų grožį, nes jų matėme labai mažai. Vienetai atvirais veidais šį bei tą pardavinėjo, kitos baikščiai vaikščiojo užsidengusios veidus. Juodos akys blykčiojo per siaurus plyšelius. Gidas atkreipė dėmesį į kai kuriuos namus su langais, uždengtais medinėmis grotomis. Tie maži langeliai – moterų žvilgsniams į gatvių šurmulį.

Parduotuvėse matėme besimeldžiančius: atsiklaupusius ant medžiagos gabalėlių, rypuojančius, kakta liečiančius grindis ar grindinį. Išskyrus kasdienos (atskiros valandos) ir penktadienio maldų metą, dauguma Egipto mečečių atviros lankytojams. Jų prižiūrėtojai įeinantiems duoda batus, šaliką galvai, o ypač apnuogintam kaklui pridengti.

Labai maloniai nuteikė, kad viešnagės metu nesutikome nė vieno girtuoklio ar apsvaigusiojo. Egipte alkoholiniais gėrimais niekas nesivaišina. Tik turistams skirtose vietose parduodamas alus, šampanas ir viskis. Ten populiarus kaljanas  - rūkymo prietaisas, sudarytas iš metalinės taurelės tabakui ar kvapniai žolei, ir vamzdelio, kurie sujungi su vandens pripildytu indu, per kurį leidžiami dūmai.

 

... ir Nilas, grožio bei atliekų kaupėjas...

 

... Nepamirštamos išvykos jojant per dykumą kupranugariais. Nepamirši ir kelionės karietomis per kilometrus nusitęsusį turgų, vadinamą bazaru, traukiant arabų veislės arkliukų. Gal viliotų ir jojimas asiliukais palei Nilo kanalus, nuo kurių niekas neišveža šiukšlių?.. (Tiesą sakant, jodamas asiliuku, matydamas skurdžių priemiesčio vaikų gyvenimą, jų šypsenas, šūksnius „helou“, pats pasijutau esąs asilu, neturinčiu dolerių, kurių jiems taip reikia.) Nusiraminau prisiminęs iš jaunų dienų girdėtą patarlę: „Be vargo nėra četvergo“. Norint turėti, reikia daug ir kantriai dirbti. Ten mačiau suaugusius sveikus, įmitusius vyrus, kurie, kaip sakoma, tingėti tingi. Galų gale, jų toks gyvenimo būdas po karšta Afrikos saule.

... Buvo puiki atrakcija: laivu išplaukus prie Giftuno salos, nardyti Raudonosios jūros priekrantėje, apžiūrėti koralų, gausybę juodų ir šviesių žuvyčių. Krante, džiaugdamasis laisve, blaškėsi vėjapūtis, nešdamas rupų smėlį į jūrą, grūdindamas poilsiautojų kūnus.

... Buvome botanikos sode - Asuano apylinkėje, Kičinerio saloje. Galvos svaigo nuo gardžių kvapų. Akis glostė bugenvilijų žiedai, išsikeroję krūmai, storakamieniai medžiai, tarp kurių oriai vaikštinėjo baltieji garniai.

... Sunkoka nupasakoti besikeičiančius vaizdus, nuo kurių raibo akys plaukiant Nilu. Vienus natūralius atvirukus keitė kiti, pilni netikėtumų ir žavesio. Abiejuose krantuose tai priartėdavo, tai nutoldavo dykumų smėlio kalvos, o prie vandens visur, tarsi Sibiro katino uodegomis, mojo žaliaskarės palmės. Jų retmėse ir properšose vešėjo javai, daržovės, cukranendrės. Pakrantėmis tingiai vaikštinėjo baltieji ir pilkieji garniai, virš vandens sklandė kregždės, guvūs tulžiai, stačia galva krisdami į vandenį gaudyti žuvyčių. Kažkokie man nepažįstami paukšteliai, tupėdami ant paliūnės kupstų, apvaliomis, kaip karoliukai, akutėmis žiūrėjo į mus ir turbūt galvojo: kada gi praplauks šitų gražių laivų karavanai... Tuo tarpu prasilenkdami kruiziniai laivai sveikino vienas kitą maloniais signalais, o vanduo laivugalyje murmėjo amžinuosius savo žodžius.

... Kai prašvito kilni brėkšmos didybė, saulė išlindo iš dykumos platybių, spinduliai lyg ietys pradūrė palmių lapiją, paukščių čiulbėjimas susiliejo su daugiabalse upės daina. Tai buvo gamtos orkestras. Jo klausydamas skalsinau laiką, lakinau savo mintis po šilčiausias savosios Gimtinės dienas ir žydinčias vasarų lankas. Į realybę grįžau, kai saulė savo paauksuotomis šukomis šukavo Nilo krantų tamsiai žalią žolę, medžius ir mano, atsirėmusio į laivo denio turėklus, žilą galvą. Apėmė toks gerumas, kad, rodos, stvertum viską į glėbį ir laikytum, laikytum...

 

Krokodilo beieškant alaus išsigąsti...

 

... Dalinantis įspūdžiais, patirtais Egipte, vėl tenka prisiminti krokodilus. Nile, iki Asuano užtvankos (beveik 1000 kilometrų), jų jau nėra. Šimtai turistinių, pramoninių laivų, tūkstančiai motorinių feliugų (laivelių, skirtų turistams) krokodilus sunaikino. Gyvus (mažą ir paaugusį) krokodilus matėme tik Nubių saloje, akvariumuose. Mažasis, paimtas į rankas, tylėdamas spurdėjo, didesnis, tūnodamas stiklinėje dėžėje, lazdele kepšteltas, krūpčiojo. Gidui papūtus į jo galvą – žaibiškai pašoko aukštyn.

... Geru žodžiu norisi paminėti „Novaturo“ darbuotoją Audrių Palionį, nuoširdžiai patarusį ruošiantis į kelionė. Jos neužvers laiko plūgas. Dar ilgai sapnuosiu Egipto piramides, šventyklas, dykumas su raudonaisiais kalnais, mojuojančius ir besišypsančius vaikus, palmėmis apkaišytu Nilu mus nešusį laivą „Mis Nile Bride“ („Nilo nuotaka“), krūvas skanėstų... Laivo virėjai, stengdamiesi kalbėti lietuviškai, šūkaliojo: „prašau kepetėlių, kalakūdo...“ Man trūko tik juodos duonos ir raugintų kopūstų, bet dėl to nesuliesėjau. Beje, vieną karštoką vidurdieny parūpo paragauti alaus. Mūsų pinigais už bokalą sumokėjęs 15 litų, daugiau šio sumanymo nebrandinau. Nors ir patyręs kai kuriuos „trūkumus“, sakau: Egiptą aplankyti verta net ir tuo atveju, jeigu palūžo sielos sparnai ir gyvenimo liko „tik zuikiui ant uodegos“. 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"