Paieška Puikusis pavasario augalas – žalčialunkis

Puikusis pavasario augalas – žalčialunkis

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Iš visų anksti pavasarį  žydinčių mūsų kašto augalų žalčialunkis yra ypatingas. Visų pirma, jis yra sumedėjęs krūmas, be to, girioje pražysta anksčiausiai, kai visur dar tvyro sniegas. Įprastą pavasarį, brendant per sniegą, galima rasti iš jo kyšančias, švelniai alyviškais žiedeliais apkibusias žalčialunkio šakeles.

Žalčialunkis auga pavėsingame, dažniau lapuočių miške. Gausiau jo būna po lazdynais, upelių pakrantėse ar slėniuose, pašlaitėse. Tačiau niekur nerasi jo labai daug. Žalčialunkio krūmeliai būna įvairaus dydžio, bet dažniausiai neužauga aukštesni kaip vienas metras. Vasarą tarp kitų žemiausio girios ardo augalų jų gali iš karto nesurasti. Tačiau pavasarį, kovo mėnesį, jie žydi ir būna matomi iš toli.

Kovo gale žalčialunkius galima surasti pagal kvapą – svaigus, labai stiprus jų aromatas tokiu metu išsiskiria iš tirpstančio sniego, džiūstančios žemės kvapų. Toks kvapas visada vilioja vabzdžius – šiltesnę dieną ant užuovėjoje esančio žalčialunkio žiedų gali surasti drugelius citrinukus, dilgėlinukus, kamanes, muses ir bites. Nežinia, ar bitės surenka nektaro šiuose negausiuose žieduose, tačiau žalčialunkių lankymas joms gali būti ir pavojingas: ne kartą esu radęs šio augalo žieduose sustingusias, ko gero – labai stipraus kvapo „apmarintas“ bites ir kamanes.

Beje, jautresniems žmonėms nuo žalčialunkio kvapo pradeda svaigti galva, ima pykinti. Todėl tiems, kurie šio augalo dekoratyvines rūšis (kartais jų būna įvairiuose medelių prekybos centruose) nori auginti savo aplinkoje, reikėtų tai žinoti.

Žalčialunkiai žydi neilgai – balandyje, rytiniuose šalies pakraščiuose gegužės pradžioje žiedai nubyra, išsiskleidžia lapeliai ir greitai išauga žali kaulavaisiai, žmonių paprastai vadinami uogomis. Vasaros pradžioje jie prinoksta, tampa ryškiai raudoni. Paukščiai žalčialunkių vaisiukus lesa, jiems jie nekenkia. Maža to - taip sparnuočiai platina šiuos augalus.

Tačiau žmonėms reikėtų žinoti, kad žalčialunkio negalima liesti, tuo labiau – skinti, nešti į namus. Tikrai nederėtų jų rauti, kasti ir bandyti sodinti savo soduose, daržuose. Šis augalas – mirtinai nuodingas! Žinduoliams, taigi – ir žmogui mirtinai pavojingos visos žalčialunkio dalys: žievė,  lapai, vaisiai, mediena. Augalas turi pavojingų medžiagų dafnetoksino bei mezereino, kurie labai greitai pažeidžia inkstus, centrinę nervų sistemą bei kraujotaką. Žmogui mirtina dozė 10–12 žalčialunkio uogų, apie 30 procentų visų apsinuodijimų šiuo augalu baigiasi mirtimi. Karlas Linėjus netgi rašė, jog vilkas nugaišta nuo 6 žalčialunkio uogų. Tiesa, sunku įsivaizduoti vilką, jas ėdantį.

Lietuvos gamtoje tokių pavojingų augalų nėra labai daug. Tačiau žalčialunkio grožis pavasarį ir jo nuodingumas yra lyg bendravimo su gamta simbolis: grožėkimės neliesdami, iš tolo. Gamta gyvena savo gyvenimą, mes gyvenkime - savo.

 

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"