Paieška Tiriamas ežerų ir upių vanduo

Tiriamas ežerų ir upių vanduo

 

Regionų aplinkos apsaugos departamentų darbuotojai vykdo valstybinį ežerų ir upių monitoringą pagal aplinkos ministro patvirtintus 2008 metų monitoringo planus.

“Balandžio mėnesį tikrinome 10 upių vandenį. Mėginiai tyrimams buvo paimti iš 14 vietų, - sakė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Česlovas Meržvinskas. - Tikrinome vandens fizinių - cheminių parametrų užterštumo didžiausią leidžiamą koncentraciją bei biocheminio deguonies, skendinčių medžiagų ir kitų parametrų ribines vertes. Sausio – vasario mėnesiais normų viršijimas buvo nustatytas tik dviejose upėse. Bendro azoto didžiausios leidžiamos koncentracijos viršijimas nustatytas Jiesioje ties Jiestrakiu bei Nemune. Panašūs duomenys buvo fiksuojami ir 2006 bei 2007 metais. O biocheminio deguonies sunaudojimo ribinės vertės viršijimas gegužės mėnesį nustatytas Nemune aukščiau Druskininkų ir Nemune ties Padagle.“

Kaip sakė Česlovas Meržvinskas, vandens būklę atspindi ne tik jo fizinės - cheminės savybės, tačiau ir jame gyvenančių fito ir zoorūšių įvairovė bei individų gausa. Pagrindiniai vandens telkinių biologinės kokybės indikatoriai: ežeruose – fitoplanktonas, kuris tiriamas kiekvieną kartą semiant mėginius; o upėse - makrozoobentosas, tiriamas 2 kartus per metus – pavasarį, po potvynio, upės vandeniui sugrįžus į įprastinę vagą, ir rugsėjo arba spalio mėnesiais. 

Gegužės mėnesį pirmą kartą šiais metais visose upių tyrimų vietose buvo renkamas makrozoobentosas. Upėse gyvenančių makrobestuburių rūšių gausumas rodo gerą vandens telkinių ekologinę būklę.

Panašūs upių ir ežerų vandens tyrimai atliekami ir visuose kituose septyniuose mūsų šalies aplinkos apsaugos regionuose. Kaip informavo Aplinkos apsaugos agentūros Vandens monitoringo ir vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Štriupkuvienė, vandens kokybė upėse ir ežeruose kasmet stebima pagal valstybinio monitoringo programas. Vertinama, kaip Lietuvos upių vandens kokybė atitinka nustatytus standartus (DLK – didžiausia leistina koncentracija) pagal pavojingų medžiagų vidutinę metinę koncentraciją. Galima teigti, kad aplinkosauginiu požiūriu padėtis nepablogėjo. Iš eilę metų tirtų pavojingų medžiagų, tokių kaip chlororganiniai pesticidai, lakūs organiniai junginiai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, vandenyje nebuvo nustatyta šių medžiagų DLK viršijimų. Tik buvo stebimas kai kurių sunkiųjų metalų padidėjimas keliuose monitoringo taškuose.

„Vanduo labiau užteršiamas ne tik tuose regionuose, kur yra daugiau pramonės, - sakė Nijolė Štriupkuvienė. - Upių ir ežerų vandens kokybė priklauso ir nuo gyventojų požiūrio bei ekologinės kultūros. Vandens taršą didina ir besaikis įvairių cheminių priemonių (valiklių, skalbiklių, gaiviklių, šveitiklių ir kt.) vartojimas buityje bei netvarkomos atliekos.“

 

Parengta pagal AM inf.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"