Paieška Ne vien apie meškerykotį bemąstant...

Ne vien apie meškerykotį bemąstant...

Meškeriotojų džiaugsmai ir rūpesčiai pavasarį

Vacys PAULAUSKAS

 

Apgalvotieji draudimai

 

Lietuvoje žuvų meškeriojimo tvarką reglamentuoja Mėgėjiškos žūklės taisyklės. Negalime pasigirti, jog jos visada buvo tobulos, atitiko meškeriotojų lūkesčius ir gamtosaugos reikalavimus. Kritikuojant visuomenei taisyklės ne kartą keitėsi ir buvo tobulinamos. Keista būdavo matyti turgaus žuvies parduotuvėje ant prekystalių gulinčias krūvas pigiai kainuojančių žiobrių, kai tuo pat metu žvejams mėgėjams jų žūklė buvo draudžiama. Reikalai pagerėjo įteisinus licencinę šių žuvų mėgėjišką žūklę. Šiuo metu licencijų nereikia ir kiekvienas meškeriotojas per parą turi teisę sugauti penkis ne mažesnius kaip 28 cm žiobrius.

Šios praeivės žuvys iš Baltijos neršti migruoja į upes ir upelius. Dalis žiobrių į Kuršių marias atplaukia rudenį, čia žiemoja ir anksti pavasarį migruoja į Miniją, Jūrą, Dubysą, Nerį, Šventąją bei šių upių intakus. Po neršto grįžta į jūrą. Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose susidarė vietinė žiobrių populiacija. Jie neršti migruoja į Nemuno aukštupį, o maitinasi Kauno mariose.

Žiobris – vertinga ir skani žuvis. Anksčiau jų migracijos metu prie Nemuno būdavo švenčiamos „žiobrinės“. Šiuo metu, nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d., žiobrius gaudyti draudžiama.

Plėšrios žuvys - sterkai yra svarbus verslinės ir mėgėjiškos žūklės objektas. Šios žuvys natūraliai Lietuvoje buvo paplitusios tik Kuršių mariose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jas apgyvendino Dysnų ežere. Vėliau sterkus perkėlė į daugelį vandens telkinių, kur jie sėkmingai aklimatizavosi. Kol meškeriotojai sterkų sugaudavo nedaug, jų žūklė neršto metu draudžiama nebuvo. Atsiradus naujai žūklės įrankių kartai ir efektyviems sterkų žūklės masalams – guminukams, šių žuvų mėgėjiška žūklė tapo labai populiari ir rezultatyvi. Tada patys meškeriotojai pasiūlė uždrausti sterkų žūklę jų neršto metu. Dabar galiojančios Mėgėjiškos žūklės taisyklės vienam meškeriotojui per parą leidžia sugauti ne daugiau kaip 5 vienetus ne mažesnius nei 46 cm sterkus. Taisyklės riboja ir kitų anksčiau paminėtų žuvų rūšių laimikius. Margųjų upėtakių (juos draudžiama gaudyti nuo spalio 1d. iki gruodžio 31 d.) per parą, nenaudojant natūralios kilmės masalų, galima sumeškerioti ne daugiu kaip 3 (ne trumpesnius nei 30 cm). Tiek pat per tą patį laiką leidžiama sugauti ne trumpesnių nei 52 cm salačių. Per parą sugautų žuvų bendras svoris neturi būti didesnis kaip 5 kg, o Baltijos jūroje ir Kuršių mariose neturi būti didesnis kaip 7 kg, neskaitant paskutinės sugautos žuvies svorio ir išskyrus atvejus, kai vienos žuvies svoris yra didesnis nei nustatyta 5 ar 7 kg norma. Visi paminėti draudimai galioja tiek pirmą, tiek ir paskutinę nurodyto termino dieną. Tais atvejais, kai pirma ar paskutinė draudimo diena yra savaitgalis ar valstybinė šventė, draudimas įsigalioja kitą dieną.

 

Mokslininkų pastangos

 

Meškeriotojų ir žvejų verslininkų noras turėti žuvingus vandenis visiškai natūralus. Tačiau to pasiekti be šiuolaikiškų ichtiologijos mokslo pasiekimų ir ženklių investicijų sunku. Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro (LVŽŽTC) specialistai pastebi: „Kol kas mūsų šalies žuvininkystė ryškiai atsilieka nuo kitų šalių industrinės akvakultūros ir rekreacinės žuvininkystės. Atsilikimas išryškėja net lyginant su kaimynine Kaliningrado sritimi. Svetlo mieste Kaliningrado valstybinio technikos universiteto mokslininkai ir verslininkai sukūrė savo susivienijimą. Jie į šį sektorių investuoja  6 mln. eurų. Du trečdalius šios sumos refinansuoja valstybė. Už šias lėšas pradedamas statyti visas kompleksas uždarųjų sistemų, kurių pirmoji eilė bus paleista 2008 metais, o užbaigta 2009 m.“

Šiame komplekse, kurio bendras plotas – 10000 m2, veiks afrikinių šamų, tilapijų, vaivorykštinių upėtakių, ungurių, sterkų auginimo linijos. Taip pat numatyta eršketų auginimo ikrams linija, kurios pajėgumas - 3 t ikrų per metus.

Apie kitą kaimyninę šalį užsimenama: „Dar senesnes industrinės akvakultūros tradicijas turi Lenkija. Šioje šalyje veikia tiek stambios žuvų auginimo įmonės, tiek atskirų ūkininkų nedideli cechiukai. Olštino gėlavandenių žuvų ūkio institutas šiame sektoriuje atlieka visą kompleksą tyrimų ir eksperimentinių darbų“. Nenuostabu, jog siekdamas paskleisti lenkų ichtiologų darbo patirtį LVŽŽTC (vadovaudamasis Interreg/Tacis bendru projektu Nr. 2006/360 „Žuvininkystės resursų panaudojimo skatinimas kaimynystės regione“), pagal Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kaimynystės programą, išleido tris leidinius apie sterkų, ungurių ir eršketų, lynų ir žiobrių auginimą kontroliuojamose sąlygose. Kaip tik šiomis žuvų rūšimis, pagal Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kaimynystės programą, būtina įžuvinti pasienio ir kitus Lietuvos vandenis bei atkurti atlantinio eršketo išteklius. Be jau pacituotų minčių, leidinių įvade pastebima: „Visas šias žuvis galima veisti tiek tradiciniais būdais, tiek ir panaudojant industrines apytakines žuvų paauginimo sistemas ir varžynus. Be abejo, ungurius, sterkus, eršketus galima auginti ne tik žuvivaisiniais tikslais, bet ir komercijai“.

Lenkijos mokslininkų ir žuvininkų darbai  aktualūs ir naudingi Lietuvos žuvininkystės specialistams ir ūkininkams, tačiau įdomios informacijos, parodančios sudėtingą ir pilną pavojų kelią nuo gležnutės lervos iki paauginto, įžuvinimui tinkamo žuveliuko, ras kiekvienas gamtą gerbiantis meškeriotojas.

Pavasaris – ne vien įspūdingų žūklių metas. Tai - darbymetis žuvininkams, aplinkosaugininkams ir visiems mums, norintiems, kad šalies vandens telkiniuose būtų kuo daugiau vertingesnių žuvų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"