Paieška Miela Profesoriaus gėlė

Miela Profesoriaus gėlė

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Kažkada labai seniai Kazlų Rūdos girioje, seno pušyno ertmėj suradau žydinčias šilagėles. Jos čia buvo nei retos, nei labai įprastos, tačiau man paliko nepaprastą įspūdį – pūkuotos, plačios žiedų taurės... Jos sviro prie žemės, o jų spalva dar pilką pavasarį atrodė lyg skirta visai ne šiai giriai. Pasilenkęs ilgai žiūrėjau į nuostabias gėles, bet neišdrįsau jų paliesti – kažkokios neįprastos jos buvo…

Po to kas pavasarį vis eidavau girios gilumon, kur žinojau augant šilagėles. Tačiau miškas ten pasikeitė, ir jų išdygdavo vis mažiau ir mažiau.

Pernai sugalvojau nukeliauti vėl į savo girią ir susirasti vaikystės šilagėles. Deja, nieko neliko iš tos mažos augavietės – ten jau seniai iškirto pušis ir pasodino eglutes. Šios išaugo, sužaliavo, užgožė visas ertmes. Mano vaikystės šilagėlės iškeliavo nebūtin…

Tada, daugiau kaip prieš keturiasdešimtį metų, nežinojau, kad kitur – ypač Dzūkijoje, Pietryčių Lietuvos šiluose šilagėle nieko nenustebinsi – tai pats sau atradau žymiai vėliau, jau būdamas studentas. O vaikystėje apie šilagėles sužinojau iš profesoriaus Tado Ivanausko pasakojimo jo „Gamtininko užrašuose“. Tas pasakojimas (apie dvidešimto amžiaus pradžios Dzūkijos girių dvasią) man taip įstrigo, kad negaliu jo nepacituoti ir jums. Profesorius rašė:

„Smėlėtuose miško kalneliuose, saulės atokaitoje, ima rodytis šilagėlės. Jų žiedų dar nematyti, tik pumpurai, iš kurių turės išsivystyti nuostabiai gražus, lieknas, švelnus miško augalas. Tie pumpurai, apžėlę tankiais žilais plaukeliais, susiglaudę tarytum jauni žvėriukai savo guolyje, kad apsisaugotų nuo priešaušrio šalnų. Šios nuostabios gėlės nuo mažų dienų man darė ypatingą įspūdį. Vėliau, kai dirbau mokykloje Musteikos kaime, pastebėjau, kad Gudų girios gyventojai šias gėles taip pat labai myli. Nuo pat pirmųjų šilagėlių pasirodymo dienų mūsų mokiniai atsinešdavo į mokyklą ištisus šilagėlių kupstus, iškeltus iš žemės. Mes juos pamerkdavome į vandenį, ir greitu laiku kambario šilumoje jos imdavo skleisti  savo lapelius. Tuo metu kiekvienoje Musteikos trobelėje galėjai matyti iš miško parneštų ir įmerktų šilagėlių, o sekmadieniais mergaitės vaikštinėdavo su jų puokštėmis rankose…“

Nuo tada šilagėles vadinau Profesoriaus gėlėmis. Manau, kad jos iš tikro yra lyg atminimas žmogaus, visą save skyrusio gamtai ir Lietuvai. Todėl kiekvieną pavasarį, kai pajuntu, kad miškuose gali skleistis jų žiedai, skubu į pasimatymą su šilagėlėm – nuostabiomis pavasario gėlėmis, kurios tokios gražios, kad prie jų net prisiliesti nereikia…

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"