Paieška Talka ir poilsis prie upės

Talka ir poilsis prie upės

Vacys PAULAUSKAS

Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Pavasaris naujam gyvenimui prikėlė gamtą. Meilus saulutės spindulėlis išprašė lauk visus namuose užsisėdėjusius. Smagu matyti aukštyn besistiepiantį daigelį ir sužėlusių žolynų žalumą. Viskas būtų gerai, yra žmogeliui saulelės išsiilgusiam į ką akis paganyti, jeigu ne tos nelemtos, nuolat į akis lendančios šiukšlės ir kitokie aplinką darkantys taršalai. O jų, sniegeliui nutirpus,  išlindo devynios galybės. Jų pilnos pakelės, miškai ir vaizdingiausių vandens telkinių pakrantės.

 

Į talką, į talką...

 

Pavasaris – apsišvarinimo metas, o balandis nuo seno vadinamas  švaros mėnesiu. Pirmoji šį kartą vilniečius apsikuopti pakvietė LR Aplinkos ministerija. Ji, kartu su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentu, kovo 4 d. organizavo talką Neries pakrantėms tvarkyti. Talkos organizatoriai visus sutiko kruopščiai pasiruošę. Kiekvieną talkininką apdalijo darbinėmis pirštinėmis, maišais šiukšlėms surinkti, nepamiršo ir mineralinio vandens troškuliui numalšinti. Kompanija ,,EMP recycling”  išdalino lankstinuką ,,Surenkamų atliekų sąrašas” ir paprašė jame išvardytus radinius sukrauti šalia pririnktų šiukšlių maišų atskirai. Organizatoriai perspėjo ir apie itin pavojingus narkomanų išmėtytus panaudotus švirkštus. Saugantis nuo atsitiktinio susižalojimo, juos  reikėjo rinkti į atskirus kibirus. Mano vaikams labai patiko atminčiai išdalintos ant kaklo pakabinamos kortelės su citata, įrodančia, jog kova su šiukšlėmis aktuali nuo seniausių laikų. Vaikeliai kraipė galvas ir skaitė:          

,,Nevolna mėtyt iš savo kišenių ar savo vežėčių pakulas, plunksnas, supuvusias ropes, šapus, o taipogi išmesti viešai sunešiotas vyžas ir kitokias bezliapyčias.

Jei bus taip, baust 50 lietuviškų grašių ar nedėlią mėžt vaivados žirgų stainias.

Įguldyta Vilniuje

Metais 1636 per Šv. Roką”

 

Nepažinau...

 

Šv. Roko atlaidai švenčiami vasaros pabaigoje, rugpjūčio 16-ąją. Niekas netrukdo ir tą dieną apsikuopti. Tačiau negi lauksi rudens, kai šiukšlės akis bado. Ir tai ne kokios nors plunksnelės, šapukai, pakulos ar daržovių atliekos, kurios trumpaamžės, greitai pačios suyrančios. Mūsų laikų šiukšlės kitokios. Nesurinksi, metų metus gulės, gadins vaizdą ir primins, kokie nevalyvi esame. Gerai, kad dar yra neteršiančių žmonių ir netinginčių svetimo šiukšlę pakelti.

Talkininkų - pilna stovėjimo aikštelė. Kad nepraganyčiau savųjų iš Vilniaus SOS vaikų kaimo ir Ozo vidurinės mokyklos žvejų, prašau vaikų laikytis krūvoje. Apie mus zuja žmonės. Matau, kaip vienas iš jų skuba į aikštės vidurį. Jį kaip musės apninka korespondentų ir reporterių būrys. Suprantu – talkon atvyko aplinkos ministras Artūras Paulauskas. Kiek susigėdau: tokį žinomą žmogų ne iš karto pažinau!.. Mat buvo darbui pasiruošęs, neišsiskyrė iš kitų. Talkos metu ministras stropiai, kaip ir visi, dirbo. Netikėtai su vaikais jį susitikome vienoje labai apšnerkštoje dauboje. Du klasės draugai (SOS vaikų kaimo globotinis Vaciukas ir Ozo vidurinės mokyklos trečiokas Vaidas) nešė į kelią pasidaliję televizoriaus dalis. Ministras vėl užkalbino stabtelėjusius atsikvėpti vaikus. Sužinojęs, jog dalis jaunųjų darbininkų iš vaikų globos namų, pasitikslino, iš kurių, ir prisiminė savo viešnagę SOS vaikų kaimelyje. Kadangi porą savo vaikų jau buvau praganęs iš akiračio, palikome su daugybe padangų vargstantį ministrą ir nusivijome priekyje besidarbuojančius saviškius.    

 

Tik pagražėjo

 

Talka, pasiekus ties Valakupių tiltu esantį paplūdimį, apie 18 val. pasibaigė. Čia visų laukė vanduo rankoms nusiplauti, karšta kava, arbata ir skani kareiviška košė. Sukorę ilgą kelią ir pavargę, talkininkai gyrė vaišes ir džiaugėsi renginiu. Jo nauda buvo akivaizdi, tačiau teigti, kad visa šlamštas jau surinktas,  niekas nesiryžo. Apkuopta ir pagražėjusi tapo tik pakrantė, o likviduoti atokiau nuo vandens ,,įrengtus” sąvartynus pritrūko laiko ir jėgų. Kėlė nerimą ir tai, kiek laiko sutvarkyta pakrantės atkarpa liks švari. Ar neatsitiks taip, kad dar nesulaukus vasarėlės, talkos pėdsakai prapuls, pačios gražiausios pakrantės vėl skendės šiukšlėse...

Mano vaikams paplūdimyje patiko. Sutarėme: rytoj čia atvažiuosime meškerioti!..

 

Dar nekimba

 

Diena iškylai nusisekė, nors jokios žuvys nekibo. Neryje meškerioti dar ankstoka... Tai žinojau, nes talkos metu prie upės žvejų nebuvo, o ir prie netoli mano namų esančios parduotuvės žmonių, siūlančių pavasarinių kuojų, kol kas matyti neteko. Nepaisant to, išvyka vaikams buvo naudinga. Jie vėl paėmė į rankas per žiemą be darbo stovėjusias meškerėles, išbandė naujai pasigamintas plūdeles ir sumontuotas įrangas.

 

Sezonas prasidėjo

 

Iš pat ryto paplūdimyje kitų žmonių nebuvo, taigi vaikai ne tik  bandė meškerioti, bet dūko ir žaidė. Apie pietus, dienai visiškai išgražėjus, žmonių padaugėjo. Rinkosi šeimos su vaikais ar šiaip gamtos pasiilgusios įvairios kompanijos. Pradėjo rūkti iš kažkur atsiradusios šašlykinės, pasirodė iš krepšių traukiami įvairūs butelaičiai. Paplūdimyje sumeistrautų staliukų pritrūko. Vienas dėdė priėjo prie mūsų paklausti, ar ilgai dar žadame būti, nes jo žmonės neranda vietos, kur prisiglausti. Daiktų turėjome nedaug, jau tvarkėme meškeres, todėl savo mantą susikrovėme ant atokiau stovėjusio suoliuko ir vietą užleidome. Pavėlavusiems stalas buvo reikalingas. Iš mašinos žmonės atsinešė garuojantį katilą ir kitokias gėrybes. Poilsiavimo sezonas prasidėjo. Mes poilsiavietę palikome anksčiau nei kiti. Tad  nežinojome, kaip ji atrodys jau pirmąją dieną po talkos. Tačiau labai norėjome, kad pabendravę su gamta žmonės ją paliktų tokią švarią, kokią palikome mes.

Ar mūsų norai išsipildys? Parodys ateitis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"