Paieška Akmuo žmogaus gyvenime

Akmuo žmogaus gyvenime

Jonas NEKRAŠIUS

 

Akmuo pats savaime yra tobulas gamtos menas, bet žmogus jame vis tiek nori palikti savo ženklus.

Vilius Orvidas

 

Akmuo. Akmenys. Akmenėliai… Pavieniai ar jų grupės. Dažnai juose galima rasti žmogaus veiklos pėdsakų. Kai kurie jų yra kažkada žmonių aptašyti, suteikiant jiems tam tikrą formą; kituose - iškalti įvairūs ženklai, apskriti ar žmogaus pėdos formos įdubimai. Istoriniu paminklu laikomi ir iš pažiūros paprasti akmenys, tačiau statyti ar sukrauti kuriam nors tikslui arba jeigu apie juos yra žinoma pasakojimų bei padavimų.

Manoma, kad dubenuotieji akmenys, o taip pat ir kai kurie didieji akmenys, yra aukurai, ant kurių buvo aukojamos aukos pagoniškiems dievams. Iki krikščionybės įvedimo dauguma Šiaurės Lietuvos šeimų turėjo savo aukų akmenį, kuriame dievams aukodavo įvairias aukas, pavyzdžiui, į duobutes įpildavo grūdų. Duobutės akmenyse būdavo išgremžiamos mediniais panašaus dydžio kuolais, ant akmenų papylus drėgno smėlio ir sukant smėlį mediniu įrankiu, kol akmenyje išsigremždavo duobutė. Toks aukuro akmuo, kad geriau stovėtų, būdavo padėtas ant keleto mažesnių akmenų. Aukodavo dažniausiai maisto produktus, kurių dalį sudėdavo ant aukuro, o dalį sudegindavo. Manoma, kad dalis tokių aukų buvo skiriama ir nematomoms mirusiųjų vėlėms, kurios, kaip manoma, irgi dalyvaudavo apeigose.

Buvo tikima, kad akmenys suteikia sveikatos ir vaisingumo (ligoniai eidavo prie akmenų gydytis kojų, rankų ir akių; bevaikės moterys ant Moko akmens - prie Šventosios upės - nakčiai dėdavo marškinius, kad sulauktų vaikų), manyta, kad sodybose ar kluonuose esantys dideli akmenys įkūnija dalią (pasak tautosakos, bedalis bernas gauna algos akmenį, kuris iki metų pabaigos sudyla). Ant akmenų buvo aukojama (plačiai žinomas aukos akmuo buvo ant Rambyno kalno). 

Senovėje akmenys buvo gerbiami ir kai kurie laikomi šventais. Akmenims buvo priskiriamos dieviškos savybės arba jie patys laikyti dievybėmis (pvz., svirno, vaisingumo ir namų laimės dievų; plokšti dengti šiaudais akmenys vadinti deivėmis ir garbinti kaip grūdų ir galvijų saugotojai; statūs žemaičių stabakūliai laikyti suakmenėjusiais žmonėmis). Spėjama, kad akmenys užtikrina žmonių bendravimą su dievais.

Štai kaip apie akmenų atsiradimą pasakojama padavime, kurį pateikia Povilas Višinskis 1897 metais savo užrašuose “Antropologinė žemaičių charakteristika”: “Akmenų atsiradimas aiškinamas štai kaip. Buvo vestuvės, kažkas iš jų dalyvių nusidėjo – ir visi pavirto akmenimis. Kai kas mano, kad akmenys auga ir dauginasi. Bet daugelis su tuo nesutinka, savo nuomonę patvirtindami šitokia legenda apie akmenų atsiradimą. Pirmiausia Dievas pabėrė mažų akmenukų ir pats išsigando: “Ką gi aš padariau? Kai sutversiu gyvulius, ką gi jie ės?” Akmenukai pradėjo augti: vieni užaugo didesni, kiti mažesni. Kai pamatė Dievas, kad greit visa žemė apaugs akmenimis, užleido šaltį, ir visi akmenys sušalo. Kas koks buvo, toks ir liko. Ir bus jie tokie ligi pasaulio pabaigos, kol žemė sudegs ir jie su ja kartu”.

Su senovės religija siejami akmenys, kuriuose iškalti žalčiai, saulė, mėnulis ar žvaigždės.

Žmogus ir akmuo. Dailininkas Saulius Vaitiekūnas, savo kūryboje dažnai naudojantis lietuvišką akmenį, taip kalba apie šį laukų riedulį: “Slenksčio akmuo, židinio akmuo, rentinio akmuo… Aplink akmenis mes visą laiką vaikštom. Mes juk pagonys, lietuviai, mes juk esam giliai savo žemėj, ežioj, kiek mus beerdvintų krikščionybė. Mes esame čia, pėdoje, kurios tik tiek ir bėra likę”.

Lietuvos laukų akmenys. Tai tankiau, tai rečiau jų Lietuvoje prisėjo paskutinysis ledynmetis, atslinkęs iš Skandinavijos. Sakoma: “Kietas kaip akmuo!” Ši jo savybė sukūrė ištisą žmogaus civilizacijos priešaušrį, vadinamą Akmens amžiumi. Baltų gentys mokėjo akmenį tobulai nušlifuoti, pasigaminti iš jo darbo ir kovos įrankį. Didesnius, išskirtinės formos akmenis naudojo svarbesnei paskirčiai: tapo garbinimo objektais, tarsi savotiškais altoriais, aukojimo vietomis. Taip pat akmenys buvo naudojami sekti visatos šviesulių kelionę dangaus skliaute.

Senovės lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų, gerbė ir garbino akmenį. Apie jį buvo pasakojamos įvairios legendos ir padavimai. Jėzuitų pranešime 1605 metais sakoma apie akmenų garbinimą Žemaitijoje: “Kitur yra dideli iš žemės iškasti akmenys lygiu paviršiumi, kurie laikomi klėtyse apkloti šiaudais, juos vadina Deyves ir garbina, kaip grūdų ir gyvulių saugotojus”. Žinomas tautosakos tyrinėtojas A. Jucevičius 1836 m. rašė apie “deivių akmenis”. Tie, kaip jis vadina, “Dejwa Akminau” buvę dviejų aršinų aukščio, lygiai nutašyti akmenys; simetriškai statydavę tose vietose, kurios buvusios pašvęstos “deivėms valdytojoms”. Įdomūs taip pat akmenys su iškaltais ar išgręžtais dubenimis, - prie vienų kitados kūrenta apeiginė ugnis, kiti laikyti žmonių būstuose kaip naminis altorėlis, maisto aukojimo vieta. O tie, kuriuose iškalinėtos raidės, herbiniai ženklai, žymėjo kunigaikščių žemių valdų ribas. Taip pat yra akmenų su iškaltais rašmenimis, datomis, jie galėjo būti iškalti jau feodalinės Lietuvos valstybės metais. Taip pat akmenimis buvo užritinami kapai, atskiriant mirusiųjų pasaulį nuo gyvųjų.

Šveicarijos Alpėse ir Skandinavijoje namų stogai dengti  plokščiomis akmenų plokštėmis. Čekijoje yra garsi akmenų giraitė.

Islandijoje, Švedijoje vikingai buvo laidojami kapuose, kurie išdėlioti akmenimis laivo formos.

Italijoje, į Kalabrijoje esantį šv. Pranciškaus vienuolyną vedančioje rampoje yra masyvus akmuo. Jis vos laikosi, bet taip ir nenukrinta. Anot pasakojimų, jį prilaiko šventasis.

Prancūzijoje, Bretanės Karnako vietovėje eilėmis stūkso akmenys, sustatyti tam tikrais piešiniais, galbūt žymėjusiais dangaus kūnų judėjimą. Manoma, kad šie monumentai iš akmenų ratų ir linijų buvo naudojami šamanų ritualams ir buvę tarsi šventyklos po atviru dangumi.

Anglijoje, Viltšyre, esantis Stounhendžas yra bene žymiausias senovės statinys iš akmenų Vakaruose. Vasaros saulėgrįžos dieną pagrindinį šio akmenų rato akmenį apšviečia tekanti saulė. Tai druidų saulės garbinimas ir pastangos numatyti mėnulio ir Saulės užtemimus bei lygiadienius. Šio statinio poveikis jaučiamas ir dabar, o vietinė tautosaka nestokoja liudijimų apie gydomąją akmenų galią. Stounhendže švenčiama vasaros saulėgrįža, jis yra dvasinių apeigų centras.

Australijoje garbinami įspūdingi morfologiniai dariniai, du didžiuliai akmens luitai, vadinami “Velnio akmenys”, kurie laikomi dvasinės veiklos centru.

Čekijoje iki šiol manoma, kad žmogus bus labai tvirtas ir sveikas, jei griaudint pirmai pavasario perkūnijai pakels didelį akmenį ir jį panešės. Vokietijoje iki šiol tikima: jei kūdikį maitinanti motina pasėdės ant žemės sklypų ribą ženklinančio akmens skambant varpams, jos vaikas turės sveikus dantis.

Škotijoje iki šiol kasmet vyksta stipruolių varžybos, kurių metu į tolį metamas didžiulis akmuo. Kad gyvuliai nesirgtų, ant jų kaklų ir tvarto sienų škotai kabina akmenis. Britanijoje tikima, kad jūros pakrantėse rastas nugludintas akmuo su skylute viduryje atneša laimę. Tai laikoma ženklu, kad išsipildys radusiojo svajonės.

Už senovės Romos sienų, prie Marso šventyklos visada gulėjo milžiniškas riedulys, vadinamas “Senolių akmeniu”. Sausros metu žmonės jį tempdavo į miestą, o tada, pasak padavimo, pradėdavę lyti. Pakabintas virš lovos galvūgalio akmuo teiks gilų miegą ir išsklaidys blogų sapnų nešėjos Mare, nemalonios senovės skandinavų deivės, neigiamą įtaką. Akmenys su skylute viduryje taip pat būdavo arklidėse tvirtinami aplink mylimo arklio kaklą ar prie ėdžių, mat deivei Mare buvo priskiriama aistra jodinėti naktį.

Šiaurės Škotijoje ir kai kuriose Airijos vietovėse yra akmeninių paminklų su pragręžtomis skylėmis, dažnai su runų įrašais. Pro skylę senuose akmenyse įsimylėjėliai per amžius spausdavo vienas kito rankas, tikėdami, kad tuo ištikimybės pažadą jie padarė šventą visam laikui.

Airijoje, Golvėjaus grafystėje stūkso Turo akmuo, iškalinėtas įmantriais geometriniais raštais, išreiškiančiais žmonijos ir gamtos jėgų bei laiko struktūros ryšį. Šis akmuo - tarsi simbolinis Visatos žemėlapis su nurodyta žmonijos vieta joje.

Dangum žengimo saloje, Šv. Kolumbo koplytėlėje ant altoriaus guli nedidelis melsvas akmuo. Žvejai prieš išplaukdami į jūrą jį laisto jūros vandeniu, kad kelionė būtų saugi, o laimikis gausus.

Maoriai Naujojoje Zelandijoje išdėlioja akmenis ant žemės ratu, taip vaizduodami dievus.

Musulmonai piligrimai Mekoje eina ratu aplink Kaabą, kurioje yra šventas Juodasis akmuo-meteoritas, kaip tikima, arkangelo Gabrieliaus atneštas iš dangaus.

Šiaurės Afrikoje, Maroke jaunoji, palikdama tėvus, būtinai meta akmenį, kad apsigintų nuo piktų dvasių ir kad vedybos būtų sėkmingos.

Salvadore, Gvatemaloje ir kalnuotose Meksikos rajonuose aptinkami vadinamieji “akmeniniai grybai” - akmeninės skulptūros, pagal formą primenančios grybus, kurių kote iškalti dievų veidai arba demonų, panašių į gyvūnus, atvaizdai (figūros). Dauguma iš tų skulptūrų yra apie 30 cm aukščio. Patys seniausi  egzemplioriai, archeologų tvirtinimu, buvo sukurti daugiau kaip 500 m. pr. m. e. Ši “akmeninių grybų” tradicija  įtikinamai patvirtina, kad akmenys buvo naudojami gydymo tikslais bei religijų kulto apeigose.

Vokietijoje plokšti, nugludinti akmenys suteikdavę moterims vaisingumą; nuotakos lankydavusios tuos akmenis, sėdėdavusios ant jų, šliaužiodavusios jais. Tokie akmenys buvo vadinami nuotakos akmeniu.

Japonijoje plačiai paplitę akmenų sodai. Svarbiausi tokio sodo kompozicijos elementai: smėlis, akmenys, kartais samanos ir medžiai. Įvairaus dydžio ir formos akmenys bei jų grupės simbolizuoja pakrantes, salas. Centrinė ašis pabrėžiama akmens luitu - vadinamu akmeniu globėju. Akmenų sodas susijęs su budizmo ir dzenbudizmo idėjomis, jo raidai darė įtaką arbatos gėrimo ceremonija. Jis skirtas meditacijai, apmąstymams.

Runų akmenys pradėti statyti kaip krikščioniški antkapiai Romos katalikų religijos įvedimo laikotarpiu Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Pasitaiko  akmenų su runomis, kurios apskritai nėra skirtos skaityti. Buvo palaidotas žmogus, o ant jo kapo uždėtas akmuo įrašu į apačią. Tas įrašas - runų futharkas (alfabetas). Manoma, kad taip padėto įrašo tikrai niekas neturėjo perskaityti. Tas įrašas turėjo arba mirusįjį nuo ko nors apsaugoti, arba gyvuosius nuo mirusiojo. Ant kai kurių akmenų rasta įrašų su užkeikimais: “Kas nuvers tą akmenį, tebūnie prakeiktas”. Yra išlikę paminklinių akmenų su įvairiais įrašais. Pavyzdžiui: “Žmona pastatė šitą akmenį savo vyrui, kuris žygyje į Rusiją žuvo”. Rasta ant akmens išrašyta malda “Dieve, padėk jo sielai” arba iškaltas mirusiojo vardas, arba du vardai - mirusiojo ir žmogaus, kuris parašė tą įrašą. Ant kai kurių išpiešti ornamentai, stilizuoti kryžiai, iškalta gyvatė, apsivijusi akmenį.

... Daugelyje lietuvių padavimų ir legendų figūruoja akmuo. Vienoje legendoje pasakojama, kad kitados gyveno du milžinai, vienas jų gyvenęs Šiaulių valsčiaus Luponių piliakalnio apylinkėse, o kitas - apie Girnikus. Iš pradžių milžinai gyvenę didelėje santaikoje, bet paskui pradėję pyktis. Ir vieną kartą taip susipykę, kad ėmę muštis su akmenimis. Girnikų milžinas buvęs stipresnis ir mesdavęs didesnius akmenis, o Luponiškis silpnesnis - mažesnius akmenis. Girnikų milžinas taip įpykęs, kad nutvėręs patį didžiausią akmenį ir sviedęs, norėdamas visai sunaikinti kalną ir milžiną kartu. Bet nepavykę. Akmuo nukritęs už kalno palei Šiaulių-Gruzdžių vieškelį. 

Dauguma istorinių akmenų taip pat yra apsupti pasakojimų ir legendų. Juose dideli ir plokšti akmenys dažniausiai laikomi raganų, laumių ir velnių puotų stalais, krėslais ar sostais, o pailgi ir aukšti - suakmenėjusiais žmonėmis, kuriuos dievai už nepaklusnumą taip nubaudę. Ilgai tokie akmenys buvo laikomi stebuklingais, jiems buvo priskiriama net gydomoji galia. Todėl seniau žmonės juos gerbė ir saugojo, o ištikus nelaimei, lankydavo, tikėdamiesi pasveikti ar apsisaugoti nuo ligų.

... Lietuvos patarlės ir priežodžiai byloja: “Akmuo kantrus, o žmogus dar kantresnis”; “Akmuo ir be šaknų auga”; “Akmenį dėk namo, o protą - gyvenimo pamatan”; “Akmens nemėtyk, šuniui neužpuolus, žmogaus negirk, jo darbų nepažinęs”; “Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka”; “Akmens plaukti neišmokysi, kvailo neišgydysi”; “Akmens širdį turėtai, kad tą bėdą regėtai ir nepasigailėtai”; “Akmuo - ne molis, vilkas avinui - ne brolis”; “Akmuo, vietoje gulįs, apsamanoja, o žmogus, kad, vietoje gyvendamas, lašiniais neapaugtų”; “Akmuo, vis ritamas, neapželia, žmogus, bėdų blaškomas, nepraturtėja”, “Darbymety ir akmuo kruta”, “”Lašas po lašo ir akmenį pratašo”.

... Akmuo kaip simbolis yra apibūdinamas šiose lietuvių mįslėse ir minklėse: “Dieną naktį guli, niekad nesupūva”; “Užaugo ant lauko be šaknų”; “Nei gimsta, nei auga, nei miršta, bet yra”; “Vasarą nesušyla, žiemą nesušąla”; “Papurava kamarėlė - nei durelių, nei langelių”; “Vasarą nei šyla, nei tirpsta”. Dar žinomos vaizdingos minklės apie akmenį: “Kas yra be kraujo?”; “Kas vandeny ir ant lauko vienu vardu?” “Ko vėjas nepaneša?”; “Kas auga be šaknų?“; „Kokio akmens nėra vandenyje?” (sauso); “Koks akmuo vandeny guli?” (šlapias); “Kokių akmenų vandenyje daugiau?” (šlapių).

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"